Apie Kirgiziją neretai kalbama kaip apie šalį, kurioje susikerta skirtingų valstybių interesai. Dėl įvairių priežasčių ši Vidurinės Azijos respublika pastaraisiais metais neretai atsidurdavo dėmesio centre. Pavyzdžiui, šioje šalyje per paskutinius septynerius metus net du kartus valdžia keitėsi revoliucinio perversmo keliu. 2005 metais įvyko vadinamoji „Tulpių revoliucija“, buvo nuverstas ilgametis šalies vadovas Askaras Akajevas.

Ukraina vėl prie naujo energetinio karo su Rusija ribos. Iki Naujųjų metų Kijevui ir Maskvai nepavyko suderinti 2013-ųjų dujų tiekimo sutarties, o sausio 17 d. vykęs eilinis derybų raundas taip pat baigėsi nesėkme. Bet nuolatinė Kijevo ginčų su „Gazprom“ byla šįkart turi gilesnę politinę potekstę, kuri rodo, kad Ukraina pateko į izoliacinę aklavietę.

Aktyvus diskursas apie ekonominę posovietinės erdvės integraciją Muitų sąjungos, Vieningosios ekonominės erdvės, o dabar jau ir Eurazijos sąjungos sukūrimo rėmuose tik didėja. Baltarusijos Respubliką šie procesai liečia betarpiškai. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti pagrindinius prioritetus ir oficialiojo Minsko integracijos priežastis, analizuojant Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos straipsnį „Apie mūsų integracijos likimą“ laikraštyje „Izvestija“.

Sausio pradžioje pasaulio žiniasklaida šykščiai užsiminė, kad teismas Stambule pratęsė turkų atsargos generolo Ilkero Bashbuto suėmimą: jis kaltinamas rengęs sąmokslą ir siekęs nuversti premjero Recepo Tayyipo Erdogano (Redžepo Taypo Erdoano) vyriausybę. I. Bashbutas – aukščiausio rango kariškis vadinamojoje „Ergenekono“ byloje, kurioje įtariamieji skaičiuojami šimtais.

Įdomi ta šalis – Kazachstanas. Bet iš pradžių – ne apie įvykusius rinkimus, o apie kazachiškąjį fenomeną. Kaip rašo interneto žinynas „Wikipedia“, šalies pavadinimas kilo iš persų kalbos žodžio, kuris reiškia „kazachų žemė“, o kazachų tautos pavadinimas kildinamas iš žodžio qazaq, tiurkų kalba reiškiančio „pabėgęs į laisvę“.

Amerikos ir Rusijos santykiai nuo Antrojo pasaulinio karo klostėsi gana sudėtingai. Vėliau prasidėjo šaltasis karas, per jį aštrios priešpriešos laikotarpius keitė sąlyginiai atšilimai. Kai žlugo Sovietų Sąjunga, gimė viltis, kad Maskvos ir Vašingtono konkurencija pagaliau baigėsi, tačiau laikas parodė, kad tai buvo tušti lūkesčiai. JAV įvertino SSRS subyrėjimą kaip savo triumfą ir ėmė mėgautis vienintelės didžiosios valstybės galimybėmis.

Rusijos gyventojų pasitikėjimas Vladimiro Putino ir jo bendražygių įgyvendinama politika yra neabejotinai smukęs. Šį teiginį patvirtina praėjusių metų gruodžio 4 d. įvykusių rinkimų į Rusijos Valstybės Dūmą rezultatai. Oficialiais duomenimis, V. Putino partija „Vieningoji Rusija“, ankstesnėje kadencijoje žemuosiuose parlamento rūmuose turėjusi 315 iš 450, t. y. 70 proc., vietų (surinkusi 64,3 proc. rinkėjų balsų), šįkart surinko tik 49,3 proc. rinkėjų balsų ir užsitikrino 238 vietas (53 proc.).

Įsigaliojo Lietuvos Respublikos ir Estijos Respublikos susitarimo dėl Šengeno vizų išdavimo pakeitimas.

Nusivylę rumunai išėjo į gatves sostinėje Bukarešte ir kituose didesniuose miestuose, o jų ginklas – daugybė nuoskaudų. Valdžios pareigūnai bando raminti, tačiau demonstrantai išplito visoje šalyje.

Rusija nepatenkinta, kad Vilnius siekia, jog, pradėjus įgyvendinti supaprastintą judėjimą per Rusijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities valstybės sieną, susitarimo veikimas būtų pritaikytas Lietuvos teritorijai, kuri ne didesnė nei 30–50 kilometrų nuo sienos.

Dviejų didžiulių autoritarinių režimų 2012 metais laukia lyderių kaita ir tai, ko gero, jau nieko nebestebina.

Baltarusijos naftos korporacijos antrinės bendrovės „BNK-Ukraina“ generalinis direktorius Nikolajus Vasilevičius sausio 10 d. pasakė: „Numatoma Azerbaidžano naftą pumpuoti Odesos–Brody naftotiekiu ir Venesuelos naftą gabenti jūrų transportu per Estijos Mugos uostą.“

Kuo toliau, tuo labiau krinta į akis, kad pagyvėjusi Rusijos politika įgauna naują ir gana netradicinį charakterį. Mažai kam dabar rūpi, kur šalies prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir premjeras Vladimiras Putinas vyksta slidinėti ar kokias lanko bažnyčių apeigas.

Nuo pat Lietuvos, Estijos ir Latvijos narystės NATO pradžios 2004 m. Aljansas pradėjo saugoti Baltijos valstybių oro erdvę. 2009 m. Šiaurės Atlanto Taryba pritarė Karinio komiteto rekomendacijoms pratęsti sprendimą dėl NATO oro policijos misijos Baltijos šalyse iki 2014 m. pabaigos.