Štai jau dvidešimt metų Rusija blaškosi griežtos ir tikslios formulės „nacionalinė savimonė“ spąstuose. O tiksliau, tarp dviejų jos interpretacijų: oksimorono „Rusijos nacionalinė savimonė“ ir sprogios „rusiškos nacionalinės savimonės“.

Per beveik dvidešimt posovietinės Rusijos egzistavimo metų Europos požiūris į ją patyrė nemažai esminių pokyčių. Šiuos pokyčius būtų galima pavadinti konceptualiais, jeigu jie nebūtų pasekmė priverstinio Europos šalių prisitaikymo prie netikėtų vingių to proceso, kurį praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio gale Leo Tindemansas, tuometinis Belgijos užsienio reikalų ministras, pavadino „didžiąja mutacija Europos rytuose“.

Kad ir ką sakytum, pastaruoju metu Rusijos vadovybė pasižymi mąstymo ir veiksmų nuoseklumu. Mes nestudijuosim tikrųjų, grynai psichologinių, jos elgesio motyvų – elgesio, kuris iš esmės yra posovietinės rusiškos visuomenės kompleksų išvestinė. Išnagrinėsim tik faktinę šio reiškinio pusę.

Nesvarbu, ar tarpusavy Rusija ir NATO bendradarbiauja, ar politiškai konfrontuoja, jų santykiai patys savaime jau seniai nebėra nei saugumo, nei įtampos veiksnys Europoje. Pirmiausia dėl to, kad atviro karinio Rusijos ir NATO susirėmimo kontinentiniu mastu prielaida tapo fantastika dar sovietiniais laikais.

„A l’impossible nul n’est tenu“ – „niekas neprivalo įvykdyti to, kas neįvykdoma“, –teisingai skelbia prancūzų patarlė. Sprendžiant iš visko, kaip tik šia pragmatine išmintimi vadovaujasi Europa, gerokai sužvarbusi per Rusijos ir Ukrainos „dujų karą“.

Netolimoje praeityje Peterburge gyveno nepaprastas nepaprasto likimo žmogus Jurijus Pavlovičius Lobačiovas (lai ilsisi ramybėje!).

Tikras peterburgietis, bajorų kilmės, jis pavergdavo protingu, truputį ironišku ir nepakartojamu žavesiu tuos rusus – būtent rusus – inteligentus, kurie įsisavino europietiško racionalizmo mokyklą.

Taigi, pirmosiomis savo triumfo dienomis išrinktasis Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama buvo priverstas šokti pagal Kremliaus dūdelę. Jis paskambino Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui ir pranešė, kad – nors ir su išlygomis – pritaria Amerikos priešraketinės gynybos (PRG) sistemos dalių dislokavimui Lenkijos teritorijoje.

Iš visko sprendžiant, emocinga Condoleezzos Rice kalba, kurioje Rusijos elgesį ji apibūdino kaip „agresyviai paranojišką“, buvo vienas paskutinių žodinio karo tarp Vakarų ir Maskvos, įsiplieskusio po Gruzijos krizės, atgarsių.

Rusų inteligentijos jau nebėra. Ir ačiū Dievui!

Tie, kurie iki šiol yra pakerėti jos beprasmio žavesio, tikriausiai bus šokiruoti šios žinios. Tikrai neverta. Rusų inteligentija nusipelnė savo likimo. Ji nuo pat pradžių buvo pasmerkta išnykti dėl savo, galima sakyti, įgimto nenaudingumo.

Didysis Žoržas Kiuvjė, rekonstravęs dinozaurą iš jo kaulo gabaliuko, vargu ar numatė, kad jo metodas gali būti naudojamas ne tik gyviems organizmams, bet ir žmonių bendruomenėms tyrinėti. Bent jau toms, kurių evoliucija įstrigo patriarchaliniame etape, iš esmės atitinkančiame dinozaurų erą.

Sprendžiant iš visko, nebėra prasmės spėlioti, ar Rusijoje gali įvykti pozityvių pokyčių Dmitrijui Medvedevui persikrausčius į Rusijos Federacijos prezidento kabinetą. Jų, paprastai kalbant, nebus. Ir negali būti.

Tai nepriklauso nuo vienų ar kitų Rusijos vadovų subjektyvios valios. Maža to, jie jau nebegali ką nors pakeisti, net jeigu ir labai to norėtų.

Tie stebėtojai, kurie šiomis dienomis kruopščiai gilinasi į Dmitrijaus Medvedevo biografiją, pasisakymus, poelgius ir netgi veido išraišką, tikėdamiesi išrinktojo Rusijos prezidento asmenyje pamatyti žmogų, gebantį, o svarbiausia, siekiantį Rusiją išvesti iš dar vienos didžiavalstybinės aklavietės, greičiausiai nusivils.

Jeigu šis straipsnis būtų pasirodęs prieš tris savaites, iki liūdnai pagarsėjusių įvykių Gruzijoje, tikriausiai nebūtų išvengta įtarimų turint išankstinę nuomonę. Ypač iš tų, kurie manosi buvę – o galbūt ir toliau yra – žaviausiojo Michailo Saakšvilio bendraminčiai ir šalininkai.

Pastaraisiais mėnesiais pasaulio žiniasklaida, žinoma, ir rusų, vis dažniau ir išsamiau dėsto – vieni su nerimu, kiti entuziastingai – būsimojo šaltojo karo scenarijus, ginčijasi dėl galimo priešiškų blokų geopolitinio išsidėstymo, grįsdami šias slogias perspektyvas pirmiausia didėjančiu „atsistojusios nuo kelių“ Rusijos agresyvumu.

Paskutiniu metu stebint mūsų geopolitikos raidą vis dažniau į galvą ateina nepadoriai banaliu tapęs klasiko posakis, kad istorija kartojasi pradžioje kaip tragedija, o paskui – kaip farsas. Beje, sąvoka „farsas“ čia vargu ar tinka, labiau tiktų žodis „parodija“.

Neseniai pasibaigusio šaltojo karo vaiduoklis vėl grįžta į pasaulio sceną.

Vladimiro Putino kalbą Miunchene, o po jos ir neadekvačius Rusijos grasinimus dėl, beje, tokių pat beprasmiškų Vašingtono ketinimų išdėstyti priešraketinės gynybos sistemų (PGS) elementus kai kuriose Centrinės Europos šalyse daugelis suprato kaip Maskvos pasirengimą vėl grįžti į šaltojo karo laikus.

Sausio 18 d. prezidentas Putinas nusprendė grąžinti RF ambasadorių Gruzijoje Viačeslavą Kovalenko į Tbilisį. Ambasadoriui teko skristi į Jerevaną, o iš ten automobiliu su palyda vykti į Tbilisį, nes tiesioginis aviacinis ar geležinkelių susisiekimas tarp Maskvos ir Tbilisio kol kas neatstatytas. Kaip neatšauktos ir kitos sankcijos, kurias Rusija įvedė Gruzijai: įvažiavimo vizų Gruzijos piliečiams embargo, pašto perlaidų į Gruziją ir iš Gruzijos draudimas, jau nekalbant apie „Boržomio“, gruziniškų vynų ir mandarinų importo uždraudimą.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo, Vidurinės, arba kaip dabar vadinama, Centrinės Azijos valstybės buvo pasmerktos tapti kol kas dar vangaus geopolitinio žaidimo, kuris neišvengiamai turėjo atsirasti šiame regione tarp Rusijos, Kinijos ir JAV, įkaitais. Šiame žaidime kol kas nėra atviro konfrontavimo ir pirmiausia todėl, kad minėtos didžiosios valstybės jame remiasi nevienodom paskatom.

Nepaisant oficialaus mito apie „tarybinę liaudį, kaip apie naują žmogišką bendriją“, eilinis RSFR gyventojas, lankydamasis Pabaltijo respublikose, jautėsi lyg ne savo kailyje. Šį jausmą jam buvo sunku paaiškinti. Paprastai visi vertė kaltę menamam pasipūtimui ir vietos gyventojų atšiaurumui viduje suprasdami, kad priežastis visai ne ta. Toks diskomfortas erzino tarybinį rusą, kuris, atvirkščiai, puikiai jautėsi Kaukazo ir Vidurinės Azijos respublikose, net neįtardamas, kad atsakymas slypi būtent šiame palyginime.

Prašmatnus ir, reikia pripažinti, puikiai surežisuotas spektaklis ,,G8 valstybių vadovų pasitarimas Sankt-Peterburge“ daugeliui stebėtojų liko apviltų lūkesčių pasitarimu. 

Pasaulio lyderiai nuolankiai sutiko su Rusijos primesta „energetinio saugumo“ koncepcija, patys neprisiimdami jokių jos praktinio įgyvendinimo įsipareigojimų. Nė vienas iš jų, nepaisant gana užtikrintų prognozių, neišdrįso viešai svarstyti rusiškosios demokratijos trūkumų. Nusivylė ir tie, kurie tikėjosi, kad „Didysis aštuonetas“ bent užuominomis suformuluos savo pretenzijas į „Pasaulinės vyriausybės“ statusą. Tonio Bleiro išsakyta mintis apie „Aštuoneto“ išplėtimo tikslingumą iš esmės pakibo ore. Neiškilo viešumon ir tebesitęsiantys prieštaravimai dėl Irano, ir Šiaurės Korėjos dosjė, ir net naujo Artimųjų Rytų karo grėsmė nesutrikdė idiliškos pasitarimo atmosferos.

Prieš 10-15 metų mažai kas kreipė dėmesį į tai, kad nepriklausomybės būsena, į kurią 1991 metais netyčia pateko visos 15 tarybinių respublikų, atsisuko prieš iširusios Tarybų Sąjungos rusų gyventojus sunkiausiomis psichologinėmis pasekmėmis. Jeigu ukrainiečiai, armėnai, gruzinai, lietuviai, uzbekai, latviai ir kt. savo nepriklausomybę suvokė kaip nacionalinio tapatumo įsigijimą, kaip atvertas duris į ateitį, tai rusų savimonė imperijos žlugimą išgyveno kaip nacionalinę katastrofą. Dar daugiau, rusams buvo nejauku net ir Rusijos Federacijoje, nes jie matė, kad ir negausios nacionalinės mažumos, kurios dar liko jų žinioje, siekia maksimaliai atsiskirti nuo, kaip dabar įprasta sakyti, valstybę sudarančios tautos.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).