Prezidento rinkimų kampanija Afganistane tam tikra prasme atnešė į šalį demokratiją, bet, kita vertus, dar labiau komplikavo ir taip sudėtingą padėtį šalyje. Hamidas Karzai, suklastojęs apie milijoną rinkėjų balsų, turi būti paskelbtas prezidentu. Klastojimo apimtis buvo tokia didelė, kad sunku prisiminti panašius rinkimus, nebent buvusiose komunistinėse valstybės, kur buvo svarbu ne kaip balsuojama, o kaip skaičiuojami balsai, ir visi puikiai žinojo, jog rinkimai yra tik fikcija.

Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama pradeda susidurti su realybe užsienio politikoje. Ji labai paprasta – kiekviena valstybė turi savo nacionalinius interesus arba, kitaip tariant, B. Obamos idealizmas susiduria su skaudžia realybės siena.

SSRS kariuomenė po gėdingo pralaimėjimo, prisidėjusio prie SSRS subyrėjimo, 1989-aisiais paliko Afganistaną. Dešimt metų trukęs karas baigėsi, bet tai nereiškia, kad Rusija šioje šalyje neturi jokių interesų.

Irako, dirbtinai po Pirmojo pasaulinio karo britų ir prancūzų sukurtos ir 1932 m. tapusios nepriklausima valstybe, laukia ilgas ir sunkus kelias stabilumo link. Galbūt net dar ilgesnis, nei mano dauguma politikų ar politikos apžvalgininkų.

Prieš metus vykęs karinis konfliktas šiandien atrodo kaip neabejotina Rusijos pergalė: suverenios Gruzijos teritorijoje jai pavyko įkurti du promaskvietiškus darinius – Pietų Osetiją ir Abchaziją. Rusijos tankai stovėjo apie 40 kilometrųnuo Tbilisio, o Gruzija faktiškai yra tarptautinės bendruomenės palikta Rusijos malonei. Karas ir visiška Gruzijos okupacija gali įvykti bet kada, kai tik to užsimanys Rusijos vadovai.

Trumpas atsakymas į klausimą, kokie yra Jungtinių Valstijų ir Izraelio nesutarimai, būtų toks: Palestinos problemos sprendimas.

Tačiau ši problema turi tokias gilias istorines šaknis ir yra tokia sudėtinga, kad toks atsakymas nieko nepaaiškina.

Europos Sąjungos Rytų partneryste siekiama artimesnių ryšių ir didesnės įtakos buvusiose sovietinėse respublikose – Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, Azerbaidžane bei Armėnijoje. Tolimesnės ar artimesnės, visos jos svarbios Europos Sąjungai. Taip pat nė viena jų neturi praktiškai jokios galimybės tapti ES narėmis.

Taikos ženklų Afganistane beveik nematyti, pažanga – tiek karinė, tiek politinė – labai lėta. Tačiau NATO ir Jungtinės Valstijos ieško naujų išeičių bei sprendimų. Lengviausias iš jų yra kariuomenės padidinimas: JAV faktiškai jau dvigubai padidino šį skaičių, lyginant su praėjusiais metais, bet rezultatų kol kas nematyti. JAV ir NATO tenka kovoti su partizaninius metodus taikančiais religiniais fanatikais, turinčiais bazes užsienyje – Pakistane.

Ar Rusija gali sau leisti dar vieną karą su Gruzija? Kremlius ne kartą nedviprasmiškai pareiškė norintis, kad Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pasitrauktų iš valdžios.

Jį pašalinti jėga Rusija gali labai lengvai. Rusų tankai stovi apie 40 kilometrų nuo Tbilisio, todėl bet kada gali užimti sostinę ir kirsti svarbiausią šalies greitkelį, padalindami Gruziją į dvi dalis.

Artėja Čekijos Respublikos pirmininkavimo Europos Sąjungoje pabaiga. Tik dideli optimistai galėtų pavadinti jį sėkmingu. Atrodo, Čekijos politikai sugebėjo sukurti nestabilios, neprognozuojamos, euroskeptiškos ir gana prorusiškos valstybės įspūdį.

Armėnijos ir Turkijos santykiuose jaučiamas atšilimas. Didelis žingsnis į priekį yra jau vien tai, kad abi pusės pagaliau pradeda kalbėti viena su kita.

Praėjusią savaitę (balandžio 22-ąją) šių šalių atstovai paskelbė, kad jiems pavyko susitarti dėl būsimo plano, kaip normalizuoti tarpusavio santykius. Dokumentas paskelbtas Šveicarijoje, kuri tarpininkavo normalizuojant dviejų kaimynių santykius.

Padėtis Irake stabilizuojasi, bet senosios tautinės ir religinės problemos tebėra neišspręstos. Todėl per anksti manyti, kad taika neišvengiamai artėja, o JAV kariuomenės išvedimas reikš konflikto pabaigą.

Šiuo metu daug kas klausia, ar pasikeis Vakarų ir islamo pasaulio santykiai, išrinkus Baracką Obamą JAV prezidentu. Sunku pasakyti. Visų pirma šis klausimas yra labai abstraktus: nėra nei vieningo Vakarų pasaulio, nei vieningo islamo pasaulio. Problemos kiekvienoje šalyje labai skirtingos.

Ukrainos ir Rusijos santykiai vėl įtempti. Jau įprasta, kad įtampą tarp šių valstybių paprastai sukelia arba energetinės problemos, arba Ukrainos siekiai tapti tokių Vakarų struktūrų kaip, sakykim, NATO ar Europos Sąjunga nare.

Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės paskelbimas bei Rusijos karinių bazių steigimas šiose Gruzijos teritorijos dalyse yra de facto penktadalio Gruzijos teritorijos okupacijos įtvirtinimas. Nepriklausomybę paskelbusias Abchaziją ir Pietų Osetiją kol kas pripažino tik pati Rusija ir Nikaragva. Net Baltarusija nedrįsta žengti šio žingsnio, kuris Kremliui būtų didelė moralinė parama.

Daugelis politikos komentatorių ir analitikų jau seniai tvirtino, kad ekonominis Rusijos klestėjimas, grindžiamas vien pajamomis, gautomis pardavus energetines žaliavas ir ginklus, baigsis. Kaip buvo sakyta, taip ir atsitiko. Naftos kainos neįtikėtinai greitai smuko.

Kol kas jokių nors kiek rimtesnių neramumų ar revoliucijų Rusijoje kol kas nėra. Ne todėl, kad šalis klestėtų ir visi būtų patenkinti gyvenimu. Toli gražu ne.

Tylos regimybei susidaryti padeda ne viena, o keletas priežasčių. Visų pirma Rusijoje nėra rimtos opozicinės partijos, išskyrus komunistus ir galbūt vis mažiau įtakingus žirinovskininkus.

Dažnai arabų šalys suvokiamos kaip nedalijamas vienetas. Didele dalimi tai buvo tiesa, kai arabus valdė Osmanų imperija, bet visiškai neatitinka XXI amžiaus realybės.

Šiuo metu, jau seniai Osmanų imperijai subyrėjus ir Europai paradus kolonijas, arabų pasaulis susideda iš 25 valstybių, kuriose gyvena 325 milijonai žmonių.

Artimųjų Rytų problema tapo vienu „amžinųjų“ dabarties klausimų. Palestiniečių ir Izraelio piliečių žydų tarpusavio neapykanta tokia stipri, kad be įtakingos jėgos iš užsienio, kuri priverstų juos spręsti savo santykių problemas konstruktyviai, nieko gero net neverta tikėtis.

Izraelis pergalės Gazos ruože nepasiekė. Palestiniečių ir izraeliečių santykių karinėmis priemonėmis nesureguliuosi. Susitarimas įmanomas, bet neatrodo, kad nors viena pusė nuoširdžiai norėtų tartis.

Kol kas nesvyruojant pasirinktas tarpusavio susinaikinimas, o ne sugyvenimas, neapykanta, o ne derybų stalas.

Izraelį iš dviejų pusių puola du nesutaikomi priešai. Ne valstybės, o organizacijos: Libane įsikūrusi „Hezbollah“ ir teritorijos prie Egipto sienos ruožą, vadinamąją Gazą, valdantis „Hamas“. Abi organizacijos nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti. Dar daugiau: abiejų ideologija yra griežtai antiizraelietiška. Derybos su jomis yra įmanomos tik Izraeliui atsisakius teisės egzistuoti. Aišku, kad tokiomis aplinkybėmis jokios derybos vykti negali ir nevyks.

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka žaidžia dvigubą žaidimą – siekia būti ir Rusijos, ir Vakarų Europos partneriu bei sąjungininku. Buvęs sovietinio kolektyvinio ūkio vadovas gerai žino, kad sočiausiai gyvena tas veršelis, kuris žinda dvi karves.

Šiaurės Kaukazas kalbiniu, kultūriniu ir etnografiniu požiūriu yra labiausiai nevienalytis Rusijos Federacijos geografinis regionas. Jau šiuo metu jis kelia Rusijai daugybę problemų ir neabejotina, kad ateityje jų tik gausės.

Kokie bus JAV santykiai su Rusija, Barackui Obamai tapus prezidentu? Tai labai painus klausimas. Istorija parodė, kad ne kartą Sovietų Sąjungai su dešiniaisiais respublikonais susitarti buvo lengviau negu su demokratais. Sakykim, respublikonas Richardas Nixsonas lengvai susitarė ir be jokių didesnių sentimentų pagerino santykius su komunistine Kinija.

Rusijos santykiai su Europos Sąjunga yra tokie komplikuoti, kad juos sunku būtų paaiškinti taikant kokią nors geopolitinę schemą. Visų pirma Europos Sąjunga (ne tik dabartinei Rusijai) yra mįslingas darinys – tai ne valstybė, bet ir ne valstybių federacija. Ir su šiuo visiškai nauju dariniu priverstas susidurti dažnai XIX amžiaus politinėmis kategorijomis mąstantis Rusijos politinis elitas.

Požiūris į Rusiją pasaulyje yra labai įvairus. Rusija nebevaidina tokio vaidmens, kad pasaulį būtų galima skirstyti į jos draugus ir priešus.

Tačiau Rusija ir toliau lieka regionine didžiąja valstybe, prieštaringai vertinama regione, kuriam ji daro įtaką. Pradžiai apsiribosime Europa ir buvusia Sovietų Sąjunga.

Kalnų Karabacho konfliktas – pirmasis rimtas tautų konfliktas buvusioje Sovietų Sąjungoje. Jis tęsiasi iki šiol ir atrodo, kad tokios padėties „įšaldymas“ daug kam naudingas kaip rankovėje slepiama korta, kurią galima, reikalui esant, ištraukti ir pakreipti žaidimą savo naudai.

Kol kas nieko blogo neatsitiko. Rusijos karinis tranzitas per Lietuvą vyksta be incidentų. Viliuosi, kad Lietuvos žvalgyba žino, kas ir kokiais kiekiais vežama per valstybės teritoriją. Tačiau sunku tikėtis, kad tokios viltys 100 procentų atitiktų realybę.

Nesuprantama, kaip Kremlius užmiršo, kad Šiaurės Kaukaze, įeinančiame į Rusijos Federacijos sudėtį, gyvena daugybė tautų, kurios nėra patenkintos Rusijos valdymu ir norėtų daugiau savarankiškumo. Nebūkime naivūs – neseniai pripažintos savarankiškomis Pietų Osetija ir Abchazija anksčiau ar vėliau bus Rusijos aneksuotos. Kaip tada bus su Osetija? Ar ir toliau egzistuos dvi Osetijos – Šiaurės ir Pietų, ar bus viena Osetija? Ko tas naujas teritorinis darinys sieks ateityje?

Gegužės 13 d. į Vilnių su darbo vizitu atvyko Ukrainos vicepremjeras Konstantynas Gryščenka, pranešė jo spaudos tarnyba.

Kalbant apie Afriką, vis dažniau užsimenama apie ekonominius klausimus. Ji įvardijama kaip didžiulių galimybių regionas, bet kai kurie ekspertai nusiteikę skeptiškai, ypač kalbėdami apie ekonomikos pakilimo trukmę.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.