Rusijos ir JAV pozicijų skirtumą B. al Assado režimo išlikimo klausimu galima glaustai apibūdinti vaizdingu pavyzdžiu. Dabartinis Sirijos vadovas Maskvoje laikomas ne galvažudžiu, o teisėtu vadovu, kovojančiu prieš barbariškus fanatiškų islamistų ketinimus sugriauti valstybę. Vašingtono požiūris į šią figūrą kardinaliai priešingas.

Vargu ar kas ginčys, kad Sirijos konfliktas jau seniai peržengė šios valstybės sienas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šioje šalyje bemaž nuolat vykstančiuose ginkluotuose susirėmimuose kaunasi Basharui al Assadui ištikimos ginkluotosios pajėgos ir sukilėliai. Vis dėlto, pažvelgus giliau, matyti, kad vyksta ir gerokai didesnis, išorinis  „karas“, kuriame dalyvauja kur kas stipresnės jėgos.

Apžvelgiant antrojo šių metų pusmečio Rusijos ir JAV politinio dialogo plėtrą, galima pateikti nemažai pavyzdžių, vertintinų kaip Rusijos mėginimą politinėmis priemonėmis „įkąsti“ JAV, ir atvirkščiai. Vis dėlto bene didžiausią rezonansą, neabejotinai turėsiantį įvairių neigiamų pasekmių vis prastėjantiems Rusijos ir JAV santykiams, sukėlė gruodį priimti politiniai šių valstybių sprendimai.

Šių metų rugsėjį įvykusių rinkimų į Baltarusijos parlamentą rezultatai greičiausiai mažai ką nustebino. Remiantis Vyriausiosios rinkimų komisijos paskelbtais rezultatais, į Nacionalinio Susirinkimo Atstovų Rūmus neišrinktas nė vienas opozicinių jėgų kandidatas. Visi laimėjusieji atstovauja režimo politiką palaikančioms partijoms.

Po šių metų spalio 1 d. įvykusių Gruzijos parlamento rinkimų šioje valstybėje padvelkė nauji politiniai vėjai. Opozicinis blokas „Gruzijos svajonė“ su milijardieriumi Bidzina Ivanišviliu priešakyje Michailo Saakašvilio vadovaujamą Vieningąjį nacionalinį judėjimą įveikė surinkęs 54,85 procento rinkėjų balsų pagal partijų sąrašus ir 39 iš 73 deputatų vietų vienmandatėse apygardose.

Ketvirtųjų Rusijos ir Gruzijos karo metinių proga netikėtai išsisklaidė dūmų uždanga, slėpusi svarbias šio konflikto detales. Ryškėjantys Kremliaus režimo nesutarimai parodė, kad Rusija šiam karui ėmė rengtis ne kone jo išvakarėse, kaip teigta anksčiau. Plataus masto parengiamieji darbai pradėti likus daugiau nei pusantrų metų iki Rusijos kariuomenei įžengiant į Gruzijos teritoriją.

Prieš ketverius metus, 2008 m. rugpjūčio 8-ąją, kai visas pasaulis stebėjo Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, Rusijos ginkluotosios pajėgos įžengė į Gruziją. Tiesa, kelios valandos prieš tai Gruzija, norėdama prisijungti de facto atskilusią savo teritoriją, artilerijos salvėmis atakavo Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį. Taip prasidėjo vienas beprasmiškiausių pastarojo meto karų.

Galimą Graikijos valdančiųjų sprendimą trauktis iš euro zonos (ir tikėtinas jo pasekmes kitoms Europos pinigų sąjungos valstybėms) šiuo metu galima laikyti hipotetine prielaida. Pirmiausia todėl, kad tokio precedento euro zonoje iki šiol nėra buvę. Kita vertus – ir dėl to, kad, nepaisydama įvairių ekonomikos ekspertų ir aukšto rango politikų raginimų, Graikija iki šiol neigia ketinanti žengti tokį žingsnį.

Pastaraisiais mėnesiais įvairių analitinių agentūrų prognozės dėl tolesnės Graikijos narystės euro zonoje tampa vis skeptiškesnės. Šių metų gegužės pradžioje reitingų agentūros „Standard & Poor‘s“ ekspertai, įvertinę Graikijos šansus artimiausiais mėnesiais palikti euro zoną, tokią tikimybę įvardijo esant lygią vienai galimybei iš trijų, tai yra 33,3 procento.

Rusijos gyventojų pasitikėjimas Vladimiro Putino ir jo bendražygių įgyvendinama politika yra neabejotinai smukęs. Šį teiginį patvirtina praėjusių metų gruodžio 4 d. įvykusių rinkimų į Rusijos Valstybės Dūmą rezultatai. Oficialiais duomenimis, V. Putino partija „Vieningoji Rusija“, ankstesnėje kadencijoje žemuosiuose parlamento rūmuose turėjusi 315 iš 450, t. y. 70 proc., vietų (surinkusi 64,3 proc. rinkėjų balsų), šįkart surinko tik 49,3 proc. rinkėjų balsų ir užsitikrino 238 vietas (53 proc.).

Sunkumų patiriančiai Europos ekonomikai, atrodo, gali būti mestas dar vienas gelbėjimosi ratas. Greta iki šiol taikytų Europos gelbėjimo nuo naujos ekonominės krizės būdų (vis augančio Europos finansinio stabilumo fondo, ES pastangų didinti Sąjungos šalių obligacijų patrauklumą tarptautinėse vertybinių popierių rinkose, naujų investicijų bei rinkų ES gaminamai produkcijai paieška Rusijoje, Kinijoje ir t. t.) ketinama pradėti taikyti ir dar vieną svarbią priemonę.

Aukščiausiuose Rusijos politiniuose sluoksniuose sprendimas šiuo klausimu, regis, jau priimtas. Dar šių metų rugsėjį dabartinis Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas viešai paskelbė neketinąs dalyvauti 2012 m. kovą vyksiančiuose Rusijos prezidento rinkimuose. Politiko teigimu, šiuose rinkimuose į prezidento postą turėtų dalyvauti Vladimiras Putinas, o pats D. Medvedevas ketinąs užimti ministro pirmininko pareigas.

Keletas aukštų Rusijos pareigūnų pastarojo meto pareiškimų leidžia teigti, kad Maskva yra pasiryžusi įnešti savo indėlį gelbstint euro zoną nuo krizės. Lapkričio 3–4 d. Kanuose vykusiame Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikime prezidentas Dmitrijus Medvedevas užsiminė, kad Rusija yra pasiryžusi padėti Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) pinigais skolų krizės apimtai euro zonai remti, nereikalaudama už tai ES nuolaidų ginče dėl energetikos, bet tikėdamasi išaugusio Rusijos svorio tarptautinėse finansų organizacijose, įskaitant ir TVF, pripažinimo.

Nors šių metų spalio 7 d. žymėjo karo Afganistane dešimtąsias metines, sėkmingos šio užsitęsusio konflikto pabaigos, leisiančios iš šios valstybės išvesti Tarptautinių saugumo palaikymo pajėgų (ISAF) misijoje Afganistane dalyvaujančių 49 šalių sąjungininkių karius, vis dar nematyti.

Senkant pasaulinėms energetinių išteklių atsargoms tarptautinės bendruomenės žvilgsnis vis dažniau krypsta į nutolusias vietoves, kuriose šių žaliavų gavyba iki šiol atrodė sunkiai galima. Jokia paslaptis, kad jau vyksta Arktyje slūgsančių energetinių išteklių žvalgyba. Atrodo, kad gelmių turtų paieška pamažu įsibėgėja ir Antarktidoje.

Praėjusių metų pradžioje priimtas JAV sprendimas peržiūrėti priešraketinės gynybos (PRG) sistemos komponentų dislokavimo Europoje planus, atrodo, nė kiek nesušvelnino Maskvos retorikos šios sistemos plėtros Europoje klausimu. Kremliaus kritika buvo ir iki šiol išlieka arši, neretai – net ultimatyvi. Rusijos prezidentas D. Medvedevas, šių metų sausį pasirašydamas naujosios Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutarties ratifikavimo dokumentą, įspėjo JAV.

Jau daugiau kaip pusmetį besitęsiantys neramumai Sirijoje, atrodo, ima perpildyti tarptautinės bendruomenės kantrybės taurę. Po kelis mėnesius trukusių diskusijų rugpjūčio 3 d. Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba pirmąkart savo pareiškime pasmerkė Sirijos vyriausybės pajėgų vykdomas kruvinas atakas prieš civilius gyventojus ir paragino šių represijų organizatorius patraukti atsakomybėn.

Įvairūs pastarojo meto ekonominio ir politinio turinio signalai verčia sunerimti dėl tolesnės didžiausia pasaulio ekonomika laikomų JAV ekonominės plėtros. Vienas iš šiame kontekste svarbių indikatorių, sulaukęs didelio tarptautinės bendruomenės dėmesio, – gerokai užtrukęs šalies ekonomikos gelbėjimo klausimo sprendimas.

Liepos 19 d. Vokietijos mieste Hanoveryje įvykęs Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel susitikimas, surengtas vykstant abiejų šalių tarpvalstybinių konsultacijų 13-ajam raundui, yra simbolinis tolesnei projekto „Nord Stream“ plėtrai. Pirmiausia dėl Rusijos pasiūlymo, kaip toliau plėtoti projektą. Kita vertus – ir dėl Vokietijos įgaliotinės pozicijos šiuo klausimu.

Šių metų gegužės pradžioje Kaire pasirašyta Palestinos politinių jėgų vienybės sutartis gegužės pabaigoje sulaukė Rusijos paramos gesto. Maskvoje įsikūrusio Rytų studijų centro (RSC) kvietimu gegužės 23 d. į Maskvą atvykę „Hamas“, „Fatah“ ir kitų Palestinos politinių grupuočių atstovai susitiko su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu.

Pastaruoju metu Rusijos valdančiojo elito retorika Ukrainai tiekiamų dujų klausimu leidžia kalbėti apie Maskvos užmojį pradėti naują dujų karo su Kijevu etapą. Remiantis balandžio pabaigoje žurnale „Kommersant“ pasirodžiusiu pranešimu, Maskva, šiemet atšaukusi keletą lengvatų naftininkams, svarsto galimybę didinti Rusijos pajamas ir iš eksportuojamų dujų.

Tarptautinėje politinėje arenoje tebetvyrant įtampai dėl neramumų Libijoje, Sirijoje bei kitose Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybėse, pasaulio bendruomenę pasiekė netikėta žinia iš Palestinos. Šių metų balandžio 27 d. Palestinos savivaldos prezidento Mahmudo Abaso partija „Fatah“ ir islamistų judėjimas „Hamas“, valdantis Gazos ruožą, paskelbė apie susitaikymą.

Šiemet Rusijos ir Baltarusijos sąjungos kūrimo procese, atrodo, ima dvelkti nauji vėjai. Įvairių ekspertų teigimu, sąjunginės valstybės kūrimas iki šiol panėšėjo į gerokai pasenusį, neperspektyvų projektą, merdintį dėl jam itin nepalankių Rusijos ir Baltarusijos strateginių interesų. Vis dėlto Rusijos ir Baltarusijos santykiams pastebimai šylant, šių valstybių sąjungos idėja vėl po truputį tampa aktuali. Šį teiginį patvirtina įvairūs pastarojo meto politiniai sprendimai.

Vadovaudamasi dar 2007 m. įsigaliojusia Nacionaline energetikos strategija, Lietuva užsibrėžė tikslą ieškoti investicijų į naujos atominės jėgainės statybą panaudojant esamą Ignalinos AE infrastruktūrą. Naujos branduolinės jėgainės, skirtos Baltijos šalių ir regiono reikmėms tenkinti, statybą Lietuvoje ir jos įtraukimą į regiono elektros energijos rinką tuomet buvo numatyta baigti ne vėliau kaip 2015 metais.

Šių metų pabaigoje priimti Rusijos ir Lenkijos sprendimai leidžia kalbėti apie didėjantį šių valstybių energetinio bendradarbiavimo aktyvumą. Spalio 29 d. Rusija ir Lenkija pasirašė sutartį dėl rusiškų gamtinių dujų tiekimo iki 2022 metų. Remiantis šiuo dokumentu, Lenkija įsipareigojo nuo 2011 m. iš Rusijos gamtinių dujų milžino „Gazprom“ kasmet pirkti 11 mlrd. kubinių metrų dujų (šiemet įsigijo tik 9,7 mlrd. kubinių metrų).

NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno vizitą Tbilisyje šių metų rugsėjo 30–spalio 1 dienomis galima laikyti simboliniu. Tąkart organizacijos vadovas per susitikimą su Gruzijos parlamento nariais pareiškė, kad sprendimas, priimtas 2008 m. NATO vadovų susitikime Bukarešte, tebegalioja. Aljanso durys, pasak jo, Gruzijai tebėra atviros. Ši valstybė bus priimta į Aljansą, jei pati to panorės ir jei įvykdys visus narystei šioje organizacijoje keliamus reikalavimus.

Įvairių ekspertų teigimu, greta kitų šiuo metu tarptautiniam saugumui aktualių iššūkių galima įvardinti ir Šiaurės Korėjos karinės jėgos panaudojimo už šios valstybės ribų grėsmę. Tokius būgštavimus pirmiausia galima grįsti pastarąjį pusmetį sparčiai augančia įtampa Korėjos pusiasalyje ir vis dažnesniais Pchenjano grasinimais panaudoti karinę jėgą prieš Pietų Korėją, JAV bei kai kurias kitas valstybes.

Skalūnų dujų karštinė, per pastarąjį dešimtmetį pakeitusi JAV dujų rinką, pamažu atkeliauja ir į senąjį žemyną. Pajutę galimą sėkmę vienas po kito į Europą gręžiasi energetikos sektoriaus rykliai – „Exxon Mobil“, „Conoco Phillips“, „Chevron“, „Marathon Oil“, „Halliburton“ ir kiti. Pirmi bandomieji šių nekonvencinių dujų žvalgybos gręžiniai jau išgręžti Lenkijoje ir Vengrijoje.

Arktis – šiaurinė poliarinė Žemės rutulio dalis. Daugiausia tai – žmonių negyvenamos Arkties vandenyno pakraščiais plytinčios poliarinės dykumos ir ledynai. Tad nieko keisto, kad ilgą laiką šis regionas sulaukdavo nebent mokslininkų, tyrinėjančių ledynus ir vietinę florą bei fauną, dėmesio.

Remiantis įvairių tarptautinės politikos ekspertų pareiškimais, kuriais mirga dauguma Lietuvos bei užsienio žiniasklaidos priemonių, Izraelio ir JAV santykiai šių metų kovą pasiekė iki šiol neregėtą atšalimo laipsnį. Kovo viduryje Tel Avive viešint JAV viceprezidentui Joe Bidenui, aukšti Izraelio pareigūnai pareiškė neatsisakantys planų statyti 1600 butų nausėdiją žydų naujakuriams Rytų Jeruzalėje, t. y. arabų apgyventoje Jeruzalės dalyje.

Prieš keletą mėnesių suaktyvėjęs Maskvos ir Briuselio dialogas dėl tolesnio Rusijos vaidmens sprendžiant Afganistano klausimą, atrodo, artėja link aklavietės. NATO pačioje 2009 m. pabaigoje JAV iniciatyva pradėjo naują karinės kampanijos Afganistane etapą. Jam įsibėgėjant, aukštų NATO pareigūnų raginimų Rusijai kartu imtis šioje valstybėje ryžtingų priemonių nemažėja.

Rusijos ir NATO dialogo raidą 2009 metais galima pavadinti šaltu ir ne itin progresavusiu flirtu, pereiti prie šiltesnių dvišalių santykių trukdė nesutarimai (tiek Aljanso viduje, tiek santykiuose su Rusija) įvairiais tarptautinės politikos klausimais. Čia tenka prisiminti praėjusiais metais įvairaus lygio Rusijos ir NATO valstybių atstovų susitikimuose nuolat linksniuotus Gruzijos, tolesnės NATO plėtros rytų kryptimi, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo bei kitus klausimus, šių susitikimų dalyvius neretai privertusius išsiskirstyti taip ir nepasiekus jokių reikšmingų susitarimų.

Nepraėjus nė dviem mėnesiams nuo Nobelio taikos premijos įteikimo Barackui Obamai, JAV vadovas žengė žingsnį, kuriuo, pasak kai kurių analitikų, politikų ir visuomenės veikėjų, jau šiuo metu ima pelnyti karinio konflikto Afganistane eskaluotojo etiketę. Gruodžio 1 d., sakydamas kalbą prestižinėje JAV Vest Pointo karo akademijoje, prezidentas paskelbė savo ilgai lauktą strategiją Afganistane.

Įvairiose žiniasklaidos priemonėse pasirodžiusi informacija leidžia teigti, kad Europa grėsmingai priartėjo prie naujo dujų konflikto su Rusija. Tik šiemet jo turinys gali būti kiek kitoks negu ankstesniais metais.

Paskutinių keleto mėnesių laikotarpį būtų galima pavadinti dvelkiančiu revizionizmu ir paaštrėjusiu skepticizmu, lydimu vis stiprėjančių Rytų Europos valstybių abejonių dėl NATO pasirengimo ginti jas nuo išorės grėsmių.

Po vadinamosios oranžinės revoliucijos 2004 m. pabaigoje, kai valdžią Ukrainoje į savo rankas perėmė vakarietiškų pažiūrų prezidentas Viktoras Juščenka, Rusijos ir Ukrainos santykiai tapo itin keblūs. Pačia bendriausia prasme juos galima apibūdinti kaip statišką procesą, papildomą cikliškai pasikartojančių tiek Rusijos, tiek Ukrainos griežtos retorikos proveržių viena kitos įgyvendinamos politikos klausimais.

Oficialioji Lietuvos valdžios birželio mėnesio retorika bei švelnėjanti pozicija Baltarusijos įgyvendinamos politikos klausimu verčia manyti, kad dar šių metų pradžioje prasidėjęs Lietuvos ir Baltarusijos santykių atšilimas gali įgauti pagreitį.

Pirmąjį šių metų pusmetį pagrįstai galima vadinti vis aktyvesnių Baltarusijos pastangų mažinti savo priklausomybę nuo Rusijos ir dėl to vis dažnesnių rietenų bei akibrokštų Rusijos ir Baltarusijos santykiuose periodu. Šią prielaidą patvirtinančių argumentų esama išties nemažai.

Balandžio 3–4 d. Strasbūre įvykęs NATO vadovų susitikimas (kuriame, beje, paminėtas ir Aljanso 60-metis) reikšmingas dėl daugybės priežasčių. Šiame valstybių vadovų susitikime kaip NATO šalys pirmą kartą dalyvavo Albanija ir Kroatija, o Prancūzija – kaip visavertė karinių Aljanso struktūrų narė.

Šiaurės Atlanto aljansui priklausančių valstybių atstovų (tiek dabartinių, tiek buvusių) keleto paskutinių mėnesių retorika leidžia kalbėti apie švelnėjančią kai kurių valstybių narių opoziciją dėl Rusijos integracijos į šią organizaciją.

Balandžio 2 d. Londone surengtas vadinamosios Dvidešimties grupės (G-20) susitikimas nepateisino skeptikų lūkesčių. Jame „įžiebta vilties kibirkštis“, kad tarptautinė bendruomenė pagaliau ima vienyti savo jėgas kovai su vis didesnį pagreitį įgaunančia pasauline ekonomikos krize.

Nors Rusijos ir Baltarusijos politiniame ir ekonominiame (pirmiausia – energetiniame) dialoge vis pasitaiko „nuopuolių“ ir „pakilimų“, galima išskirti sritį, kurioje dvišaliai santykiai plėtojasi palyginti stabiliai. Tai – dvišalis karinis bendradarbiavimas.

2008 m. gruodį inicijuotas Rusijos ir NATO santykių gaivinimo procesas ėmė įgauti pagreitį jau pačioje 2009 m. pradžioje. Rusijos nuolatinio atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino teigimu, „ledai pajudėjo“ šių metų sausio 26 dieną surengus neformalų Rusijos ir NATO Tarybos posėdį. Taip baigėsi sąlyginė Maskvos ir Aljanso santykių pertrauka, įsivyravusi po praėjusių metų rugpjūtį įvykusio Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto.

Baracko Obamos išrinkimą naujuoju JAV prezidentu galima laikyti ryškių pokyčių šios valstybės užsienio politikoje pradžia. Šiuo atveju kalbama ne vien apie analitikų įvairiai vertinamas (pasaulinės ekonominės krizės kontekste) laukiamas permainas JAV tarptautinėje ekonominėje politikoje. Pokyčiai neabejotinai palies ir kitas šalies užsienio politikos sritis, tarp jų – ir dvišalį bei daugiašalį karinį ir politinį bendradarbiavimą bei kt.

Po 2008 m. sausį surengtų skandalingų pirmalaikių Gruzijos prezidento rinkimų nepraėjus nė metams, perrinktojo prezidento Michailo Saakašvilio galimybė išlikti šalies vadovo poste iki kadencijos pabaigos vėl tampa miglota. Tai pirmiausia lemia vis mažėjantis lyderio populiarumas ir stiprėjanti jo įgyvendinamos politikos kritika.

Pažymėtina, kad Rusijai NATO siūlomo neįpareigojančio laipsniško dvišalių santykių atnaujinimo galimybė yra neabejotinai priimtina. Šią prielaidą patvirtina ir Rusijos atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino formalus pareiškimas, kuriame teigiama, kad „toks NATO sprendimas yra sveikintinas ir Rusija jau seniai pasirengusi dialogą atnaujinti“. Tokią Rusijos poziciją lemia kelios priežastys.

Pastaruoju metu vykstančius politinius procesus galima įvardyti kaip NATO pastangas atnaujinti praėjusių metų vasaros pabaigoje įstrigusį dialogą su Rusija. Gruodžio 2–3 d. Briuselyje vykusiame Aljanso valstybių užsienio reikalų ministrų susitikime priimtas sprendimas siekti laipsniškai atkurti konstruktyvų NATO ir Rusijos dialogą.

Rusijos pietuose padvelkė reformų vėjas. Spalio 30 d. Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sprendimu atleistas Ingušijos Respublikos prezidento pareigas nuo 2002 m. ėjęs buvęs KGB generolas Muratas Ziazikovas. Jau spalio 31 d. į Ingušijos prezidento postą paskirtas naujas Rusijos valdančiajam elitui lojalus jėgos struktūrų atstovas, dabar jau buvęs kariškis, žvalgybininkas Junus Bekas Jevkurovas.

Bene svarbiausiu postūmiu Ukrainai narystės NATO link galima laikyti gruodžio 2–3 d. Briuselyje vykusį NATO vadovų susitikimą. Per šią Aljanso Tarybos sesiją sutarta toliau remti Ukrainos narystės šioje organizacijoje siekius stiprinant dvišalę NATO ir Ukrainos komisiją. Tuo pačiu žengtas ir dar vienas dviprasmiškai vertintinas žingsnis Ukrainos integracijos NATO link – vietoj Narystės veiksmų plano (NVP), Ukrainai suteikta Nacionalinė veiksmų programa.

Kaip ir buvo galima tikėtis, gruodžio 2–3 d. vykusiame NATO valstybių užsienio reikalų ministrų susitikime reikšmingų sprendimų, galinčių pagreitinti Gruzijos integraciją į NATO, nepriimta. Viena vertus, šiai valstybei pasiūlytas alternatyvus kelias – vietoj iki šiol valstybėms kandidatėms plačiai taikyto Narystės veiksmų plano (NVP) Gruzijai nuspręsta taikyti Nacionalinę programą.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.