Po didelio atgarsio sulaukusios Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono (Deivido Kamerono) kalbos Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent‘as Fabiusas (Loranas Fabiusas) akcentavo, kad Britanijos išėjimui iš ES Prancūzija nutiestų raudoną kilimą. Tai, matyt, logiškiausias atsakymas, kokį Prancūzijos ministras galėjo mesti „išsišokėliams“ britams.

Straipsnio autorius visų pirmiausia skaitytojus ragina į šį darbą žiūrėti labiau kaip į pamąstymą nei į logine sistema pagrįstą tekstą, siekiantį atsakyti į konkrečius klausimus. Priešingai, kelti naujus klausimus ir būtų pagrindinis straipsnio tikslas. Ir, reikia pripažinti, tema tam dėkinga.

Kalbėti apie krizes, nesvarbu, kokio pobūdžio, dažniausiai reiškia kalbėti apie ko nors pasikėsinimą į stabilumą ir gyvybingumą. Tai iš esmės lemia neigiamą krizės sukeliamų nepageidautinų padarinių vertinimą. Tačiau ar politinė, ekonominė, socialinė arba kitokio pobūdžio krizė būtinai reiškia tik ko nors praradimą? Galbūt galima kalbėti ir apie paskatą atsirasti kam nors naujam vertingam, siekiamam ir sunkiai įgyvendinamam iki krizės?

Neramumai arabų pasaulyje išprovokavo gausybę apžvalgininkų, politologų ir kultūrologų samprotavimų apie šių skirtingų civilizacijų santykius. Nors ir iki arabų pavasario musulmoniškos šalys dėmesio stoka negalėjo skųstis, šie neramumai paįvairino Vakarų ir arabų šalių santykių analizės kontekstą, kuris iki tol daugiausia buvo orientuotas į kovą su terorizmu ar Irako, Afganistano ir Irano problemas.

Turėti gyvenime užsibrėžtą tikslą arba viziją yra labai svarbu ne tik žmogui, bet ir bet kuriai institucijai, įmonei ar valstybei. Tam tikro siekio nusistatymas padeda kryptingai veikti ir taip pasiekti norimų rezultatų. Tai praktiškai aksioma, todėl nenuostabu, kodėl vizijų formavimas yra svarbus valstybių uždavinys. Šiame straipsnyje norėčiau prisiminti kontraversišką Lietuvos viziją – siekį tapti politiniu regiono centru.

Su Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartimi prasidėjusi fenomenali Europos integracija pateisino ir tikriausiai viršijo tuometinius vieningos Europos šalininkų lūkesčius. Tačiau, nors šiuo metu Europa nepalyginti saugesnė ir vieningesnė nei prieš penkis dešimtmečius, pasigirsta kritikos dėl stringančios ES plėtros ar jos ateities perspektyvų.

Vis sparčiau keičiantis tarptautinės politikos realijoms retas bandys nuginčyti, kad Francio Fukuyamos pranašystė apie istorijos pabaigą nepasitvirtino. Vakarų su JAV priešakyje pergalė po beveik dvidešimtmečio nebeatrodo tokia triuškinama, o demokratinis egzistavimo principas toli gražu nebe vienintelis pasirinkimas.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).