Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos interesai Artimuosiuose Rytuose (4)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 08 13

Šiandien, aš manau, niekas šalyje, net ir politikai, nesupranta, kokių nacionalinių interesų gali siekti Rusija Artimuosiuose Rytuose, ką Rusija ten nori daryti, ką Rusiją ten nori ginti.

Carnegie fondo Maskvoje ekspertas Aleksejus Malašenko, 2002 metai

Visi prisimena šaltojo karo laikus, kai Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos už akių konkuravo Artimųjų Rytų regione. Pasibaigus šaltajam karui JAV tapo vienintele supervalstybe ir išorinės įtakos monopolininke Artimuosiuose Rytuose. O Rusija, kaip galima suprasti iš A. Malašenko žodžių, praėjus dešimtmečiui po SSRS subyrėjimo, vis dar nežinojo, ką jai veikti šiame atokiame regione. Tačiau, atrodo, situacija pasikeitė, ir šiandien, 2007-aisiais, galima sakyti, kad Vladimiro Putino Rusija tvirtai nusprendė vėl įsitraukti į Didžiųjų Artimųjų Rytų (Great Middle East) žaidimą. Šiame kontekste svarbu suprasti, kokių tikslų vedama Maskva pasiryžo tokiam žingsniui ir kuo tai jai gali baigtis. Manytina, kad šiuo atveju susipina politiniai ir ekonominiai interesai, turintys nacionalinę ir tarptautinę strateginę reikšmę.

Iš esmės yra du būdai analizuoti tuos interesus: vienas - per Rusijos santykius su atskiromis Artimųjų Rytų valstybėmis, kitas - per tų santykių rūšis. Straipsnyje yra pasirinktas antrasis būdas, nes jis leidžia išryškinti esminius Rusijos susidomėjimo regionu momentus ir veikimo kryptis, per daug nesigilinant į detales, kuriomis norint galima pasidomėti atskirai.

Ekonominė plotmė

Du svarbiausi dalykai čia yra nafta ir dujos. Niekam ne paslaptis, kad Rusija šiandien turtėja ir stiprėja visų pirma dėl naftos dolerių. Todėl jai būtina, kad naftos kainos pasaulyje būtų stabiliai aukštos. Turint tai omenyje, didelę reikšmę įgauna santykiai su Saudo Arabija (SA), su kuria Rusija konkuruoja dėl pirmosios vietos naftos gavybos srityje. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Rusija drauge su Norvegija ir Meksika yra nepriklausomos naftos tiekėjos, o SA priklauso OPEC naftos karteliui ir jame vaidina vieną svarbiausių vaidmenų. Manytina, kad jai irgi būtų nenaudingas naftos kainų kritimas ir praverstų dialogo su stambiu nepriklausomu naftos eksportuotoju užmezgimas.

Tačiau įdomiausia pastaruoju metu plačiai aptariama dujų kartelio, kurį sudarytų Rusija, Iranas ir Kataras (taip pat galėtų įeiti Alžyras, Kazachstanas, Turkmėnistanas ir Bolivija, kaip didžiausia dujų eksportuotoja Lotynų Amerikoje), idėja. Ją kelia visų pirma Iranas, pasisakydamas už dujų kainų kontrolę pasaulio mastu. Rusija šiuo klausimu kol kas aiškaus atsakymo neduoda. Kaip pasakė Rusijos prezidentas V. Putinas: „Aš pasakiau, kad tai įdomus pasiūlymas. [...] Ar mes kursime kartelį, ar jis yra reikalingas – tai atskiras klausimas.“ Rusijos pozicija yra atsargi ne tik todėl, kad Teheranas, turėdamas antrąsias pagal dydį (po Rusijos) dujų atsargas pasaulyje (kartu jie turi 40 procentų atrastų pasaulio dujų išteklių; su Kataru būtų 60 procentų), dujų praktiškai neeksportuoja. Yra ir kitų priežasčių, kodėl toks kartelis būtų probleminis. Jo problemiškumą iš esmės lemia pasaulio dujų rinkos specifika. Pirmiausia, kaip rašo ,,The Economist“, šiuo metu rinkos sąlygomis realizuojama tik nedidelė dalis dujų. Didžiausias dujų kiekis parduodamas pagal ilgalaikius (iki 20 metų) kontraktus. Daryti įtaką prekės kainai, keičiant gavybos intensyvumą, tokioje situacijoje yra gana sudėtinga. Antra, dujų prekyba pasaulyje faktiškai vyksta regioniniu principu: Europoje dominuoja Rusija, Norvegija ir Šiaurės Afrika; Azijoje svarbiausios eksportuotojos yra Malaizija, Indonezija ir Australija; Jungtinėse Valstijose dujomis prekiauja amerikietiškos kompanijos, o praktiškai visą Šiaurės Amerikos regiono importą „suvalgo“ Kanada ir Karibų jūros baseino šalys. Iš esmės tik Kataras gali pretenduoti į pasaulinio dujų eksportuotojo statusą, ir tai jis į Europą, Šiaurės Ameriką ir Aziją eksportuoja daugiausia tik suskystintas dujas. Pagaliau, kaip yra teigiama kompanijos ,,British Petroleum“ išleistoje „Pasaulio energetikos statistinėje apžvalgoje“ (Statistical Review of World Energy), 2005 m. pagrindiniais dujų eksportuotojais tapo (iš eilės) Rusija, Kanada, Norvegija, Alžyras ir Olandija. Labai abejotina, kad dauguma šių šalių nuspręstų sudaryti pasaulinį dujų kartelį.

Tačiau tuomet kyla klausimas: iš kur auga to dujų kartelio šaknys? Manytina, kad Rusijai tas kartelis (tiksliau, kalbos apie jį) tėra viešųjų ryšių akcija gąsdinti pirmiausia Europai, kuriai Maskvos energetinis flirtas su Iranu, Kataru ir Alžyru kelia rimtą nerimą (neatsitiktinės yra kalbos apie energetinį NATO). Realių priežasčių – bent jau šiuo metu – kurti griežtą (kainų reguliavimo prasme) pasaulinį dujų kartelį nėra. Rimčiau Vakarai turėtų susimąstyti dėl Rusijos pastangų sudaryti dujų sąjungą su Turkmėnija, Kazachstanu ir Uzbekistanu, kuri ženkliai komplikuotų Europos ir Amerikos energetinės diversifikacijos planus. Kita vertus, pozicijų derinimo pasauliniame dujų sektoriuje perspektyva yra gana tikėtina. Galiausiai ne prošal ir rimtesnis pasitarimas dėl suskystintų dujų eksporto ir dujotiekių tiesimo. Bet kuriuo atveju Rusija aktyviai plėtoja savo, kaip energetinės supervalstybės, strategiją, ir todėl Artimieji Rytai įgauna jai vis didesnę reikšmę.

Be dujų ir naftos, yra ir kitų ekonominių sričių, kuriose Maskva būtų suinteresuota plėtoti santykius su regiono valstybėmis. Šiandien bendra Rusijos prekybos su Artimųjų Rytų valstybėmis apimtis yra juokingai maža (apie 6 milijardus dolerių). Pirmiausia ją galėtų padidinti ginklų prekyba, kas Rusijai yra labai svarbu, nes Kinijos ir Indijos rinkos pradeda „išsikvėpti“. Jau šiandien Rusija parduoda ginkluotę Iranui, Sirijai, Alžyrui (neseniai pasirašytas 7,5 milijardo dolerių kontraktas), Jordanijai. Nors lyderės poziciją šioje srityje regione vis dar išsaugo JAV, Rusijos ginklais susidomėjo net nuolatinė amerikietiškos ginkluotės pirkėja Saudo Arabija (pasak kai kurių šaltinių, karalystė domisi šarvuotąja technika ir priešlėktuvinės gynybos sistemomis). Pagaliau pažymėtina, kad, pavyzdžiui, ta pati SA parodė norą bendradarbiauti tokiose srityse kaip metalurgija, atominė energetika, aukštosios technologijos (tarp jų kosmoso), transporto infrastruktūra (Rusija tikisi laimėti 2 milijardų dolerių vertės geležinkelio statybos projekto konkursą). Jordanijoje Rusija irgi pareiškė norą dalyvauti geležinkelių tinklo modernizacijoje, taip pat šiluminių bei hidroelektrinių ir naftos perdirbimo gamyklų statyboje (Jordanija jau paprašė Rusiją pastatyti naftos perdirbimo gamyklą). Be to, kaip pasakė V. Putinas: „Tikrai, mes labai norėtume, kad turimus resursus, visų pirma finansinius, šios šalys panaudotų augančioje Rusijos ekonomikoje.“

Arabų investicijų į Rusijos ekonomiką klausimas turėtų būti vertinamas bei svarstomas ir bendrame arabiško kapitalo pripažinimo (įsileidimo) pasaulyje kontekste. Šamilis Sultanovas, kuruojantis santykius su arabų šalimis Rusijos Dūmoje, pasakė: „Ir dar vienas svarbus momentas: islamo šalys, tarp jų arabų šalys, turi didžiulį investicinį potencialą ir yra pasiryžusios ilgalaikiams strateginiams sprendimams šioje srityje – investuoti dešimtis milijardų dolerių. Tačiau kur? Rusijoje 60 procentų pinigų sukasi žydų bankuose, ir musulmonai nenorės padėti žydiškam kapitalui. Be to, Rusijoje nėra nė vieno stambaus islamiško banko filialo, skirtingai negu kitų pasaulio bankų. Tačiau Rusijoje daug jėgų, kurias tokia situacija tenkina.“ Taigi tai, jog Rusija tapo Islamo konferencijos organizacijos stebėtoja, dar nereiškia, kad musulmonai dabar pradės aktyviai remti Rusijos ekonomiką.

Politiniai interesai: nacionalinis ir tarptautinis lygmuo

Nacionalinis Rusijos interesas šiuo atveju yra labai paprastas – Čečėnija. Ne paslaptis, kad šiandien šioje probleminėje Rusijos Federacijos dalyje vis dar kariaujama, be visa ko, ir su samdiniais. Manoma, kad pinigus jie gauna iš arabiškų šaltinių (įvairių nevyriausybinių labdaros organizacijų, esančių islamo šalyse ir užsienyje), kurie savo ruožtu pinigus gauna iš arabų šalių. Labai svarbų vaidmenį čia vaidina Saudo Arabija. Kaip pasakė vienas iš Rusijos diplomatų: „Jie daug padarė, reaguodami į mūsų pretenzijas dėl paramos Čečėnijos separatistams, teikiamos tam tikrų nevyriausybinių organizacijų, esančių karalystės teritorijoje. Dalis šių organizacijų buvo uždarytos, dalis tapo griežtai kontroliuojamos, tam buvo sukurta speciali reguliavimo institucija. Neatsitiktinis čia ir Maskvos flirtas su ,,Hamas“ grupuote (turimi omenyje jos lyderių vizitai į Maskvą) bei ganėtinai dviprasmiška Rusijos pozicija per Izraelio karą su ,,Hezbollah“, kai radikalų rankose atsidūrė rusiški ginklai iš Sirijos. Dar karta prisiminus Rusijos stebėtojos statusą Islamo konferencijos organizacijoje, galima teigti, kad Maskva visais įmanomais būdais bando gerinti savo įvaizdį musulmonų, tarp jų ir islamo ekstremistų, akyse. Kaip paskelbė V. Putinas: „Rusija visada buvo ir tebėra geriausia islamo valstybių partnerė.“

Tačiau tai, žinoma, daroma ne tik dėl Čečėnijos. Čia svarbiausia yra santykių su JAV momentas. Maskvai labai nepatinka, kad Amerika su savo demokratijomis lenda į rusų „artimąjį užsienį“, ir tuomet, kaip sakoma, imperija kontratakuoja. Kitaip tariant, Artimuosiuose Rytuose, kurie yra jautri vieta Jungtinėms Valstijoms, Rusija siekia:

a) įlįsti ten, kur JAV turi problemų (tapti atsvara JAV sprendžiant regiono problemas);

b) apriboti JAV įtaką regione;

c) spręsti savo bendros strateginės konkurencijos su JAV problemas.

Visos Maskvos iniciatyvos dėl Tarptautinės konferencijos Artimųjų Rytų klausimais organizavimo, santykių plėtojimas tiek su Iranu, tiek su SA (du svarbiausi regiono konkurentai), taip pat ,,Hamas“ kvietimas į svečius reiškia ne Rusijos norą pakreipti įvykius Artimuosiuose Rytuose taikaus sureguliavimo keliu, o parodyti, kad Maskva, kaip kadaise, gali būti ne blogesnė tarpininkė sprendžiant regiono problemas negu Jungtinės Valstijos, kurios dabar, pasak V. Putino Miunchene, „problemas ne sprendžia, bet kuria.“ Taigi, jeigu Rusijai pavyktų įtvirtinti tokį savo kaip tarpininkės statusą Artimuosiuose Rytuose, ji įgytų dar didesnių galimybių, palyginti su jau turimomis (pavyzdžiui, Irano atveju), varžyti JAV veiksmus šiame regione ir kituose pasaulio taškuose (visų pirma posovietinėje erdvėje). Kaip rašo Georgas Friedmanas iš ,,Stratfor“: „Jeigu Rusijos tikslas – atkurti savo įtakos sferą posovietinėje erdvėje, jai būtina įsitvirtinti Kaukazo ir Centrinės Azijos regionuose. O tai neišvengiamai reiškia įsitraukimą į Artimųjų Rytų reikalus.“ Ir svarbiau šiuo atveju ne neutralizuoti islamo šalių įtaką minėtuose regionuose, bet suvaržyti JAV per žaidimą su Artimųjų Rytų valstybėmis. Kalbant paprastai ir aiškiai: pirminis Rusijos tikslas yra įtaka NVS erdvėje, kur savo nagus kiša Amerika. Kad amerikiečiams praeitų noras lįsti į posovietinę erdvę, reikia sukurti papildomų problemų jiems jautrioje vietoje – Artimuosiuose Rytuose. Ypač gerai būtų, jeigu šiame darbe paremtų arabai: tuomet Amerika pamatytų, kad problemų regione be Rusijos tikrai neišeis išspręsti, ir todėl su Maskva reikia derėtis ir galbūt nusileisti posovietinėje erdvėje (pamažu, su nauda sau ją „paleisti“, o faktiškai atiduoti rusams).

Čia yra vienas svarbus niuansas: ar Artimųjų Rytų valstybės yra pasirengusios priimti į žaidimą naująją Rusiją? Per XX a. paskutiniojo dešimtmečio krizę Rusija prarado didžiąją dalį Sovietų Sąjungos sukauptos įtakos Artimuosiuose Rytuose, tačiau šiandien situacija, atrodo, yra palanki Rusijai grįžti. Žinoma, Rusijos vertinimas musulmonų pasaulyje nėra vienareikšmis, ypač dėl jos veiksmų Čečėnijoje, tačiau ši problema pamažu tampa Artimųjų Rytų regiono valstybėms ne tokia jau aktuali, palyginti su kitomis problemomis. Kaip rašo minėtasis G. Friedmanas, situacija Artimuosiuose Rytuose keičiasi į tą pusę, kai regiono šalys „nori išsaugoti savo geopolitines galimybes ir kartu peržiūrėti JAV, kaip vienintelio saugumo garanto, vaidmenį bei sukurti kolektyvinio saugumo mechanizmą, įtraukiant į jį tarptautinius žaidėjus.“ Kitaip tariant, Iranas, SA ir kompanija siekia tapti savarankiškesniais politikos regione subjektais, ir todėl jiems reikia naujo žaidėjo, ir kuo įtakingesnio, kad galėtų atsverti JAV, kurios pradeda rimtai nervinti savo „Didžiųjų Artimųjų Rytų demokratizacijos“ šūkiais, įtaką. Ir čia ateina Rusija...

Išvados

Ekonominis Rusijos interesas Artimųjų Rytų regione yra suprantamas. Komplikuotesnė ir labiau kelianti nerimą yra ryškėjanti Maskvos įsitraukimo į politinius Artimųjų Rytų reikalus vizija. Šios vizijos logika yra vėlgi suprantama, tačiau jos įgyvendinimo pasekmės nenuspėjamos.

Pradiniai ėjimai visada yra patys paprasčiausi. Maskva galbūt nujaučia, kad Irano ir SA konkurencijos problemą bei kartu JAV suvaržymo užduotį galima išspręsti, jeigu pasistengsi. Tačiau net turtingesni ir įtakingesni V. Putino pirmtakai iš sovietinės epochos laikui bėgant gaudavo įsitikinti, kad Artimieji Rytai – tikros ambicijų kapinės, ir ne tik JAV ambicijų.

Kitaip tariant, Rusija siekia apriboti JAV veiksmų galimybes ir, manipuliuodama situacija Artimuosiuose Rytuose, ji tikrai sugebėtų pridaryti Amerikai nemažai rūpesčių. Tačiau kad ir kokių trumpalaikių laimėjimų Maskvai atneštų tokie veiksmai, V. Putino manevravimo regione padariniai pačiai Rusijai ir visam pasauliui yra tiek nenuspėjami, kad galutinis negatyvus rezultatas gali nubraukti visus amerikiečių suvaržymo pliusus. Taigi baltieji pradeda, bet nebūtinai laimi.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras