Savo kalboje 2001 m. rugsėjo 24 d. prezidentas George‘as W. Bushas užtikrino, kad karas su terorizmu vyks ir finansų fronte: „Šiandien mes sudavėme pirmąjį smūgį globalinio teroro tinklo finansiniam pamatui...  Mes padarysime viską, kad laimėtume karą su teroristais; pasitelksime visas diplomatijos priemones, visas žvalgybos galimybes, visus įstatymo priežiūros instrumentus, visą finansinę įtaką. Mes atkirsime teroristus nuo finansavimo šaltinių, nukreipsime juos vienus prieš kitus, išrūkysime juos iš saugių slėptuvių ir atiduosime teisingumui.“ Prezidento žodžiai jau rėmėsi darbais. Rugsėjo 23 d. buvo išleistas specialus įsakas (Executive Order13224) dėl nepaprastosios padėties įvedimo atsižvelgiant į terorizmo veiksmus prieš Jungtines Valstijas ir joms kilusias grėsmes. Remiantis šiuo įsaku iškart buvo užblokuotos 27 organizacijų ir asmenų, įtariamų ryšiais su terorizmu, sąskaitos.

Gera pradžia - pusė darbo, tačiau 2002-ųjų spalį JAV nevyriausybinio Pasaulio saugumo instituto Gynybos informacijos centras konstatuoja: „Nepaisant daugiau kaip 240 teroristų identifikavimo ir 112 mln. JAV dolerių vertės aktyvų įšaldymo, metai šimtų garsiausių finansų analitikų ir didžiausių pasaulio finansinių ir teisinių institucijų tarptautiniu lygiu koordinuotų pastangų, atrodo, nuėjo niekais. Pastangos suvaržyti ,,Al Qaida“ ir kitus teroristus atkertant nuo finansavimo šaltinių nedavė laukiamų rezultatų dėl tų šaltinių įvairovės ir naudojimosi jais būdų gausos.“

Ar daug islamo teroristams reikia pinigų? Galbūt esmė čia yra ne pinigai ir ne jų kiekis, o kaip jie panaudojami. Sakykim, vieną reikšmę Osamos bin Ladeno pinigai turėjo, kai jie buvo naudojami kovai su sovietais Afganistane aštuntame dešimtmetyje finansuoti, o visai kitą dabar. Čia mūsų mąstymas patenka į moralės, karinės galios ir pinigų Bermudų trikampį... 

Ankstus 2000-ųjų spalio 12 d. rytas. Adeno (Jemenas) jūrų uosto akvatorijoje stovi JAV 154 m ilgio karinių jūros pajėgų eskadrinis minininkas ,,USS Cole“ (DDG 67) – beveik milijardo dolerių vertės šiuolaikinis daugiafunkcinis karinis laivas su vertikalaus raketų paleidimo sistema ir galimybe surasti taikinius už horizonto; turintis sudėtingas valdymo sistemas, radioelektroninės kovos ir hidroakustinio sekimo priemones, palydovinį ryšį realiame laike su bet kuriuo planetos tašku, taip pat aukštos kvalifikacijos ekipažą, kurio parengimas ir išlaikymas kainuoja didžiulius pinigus. O iš kitos pusės – nedidelis poros šimtų arklio jėgų galios žvejybinis kateris su pakabinamu varikliu, kelių dešimčių kilogramų sprogstamuoju užtaisu, kurį galima nusipirkti turguje, ir dviem menko išsilavinimo fanatikais, pasiruošusiais ne tik žudyti, bet ir žūti. Visai operacijai prireikė apie 70 tūkst. dolerių. Padariniai – 17 žuvusių, 46 sužeisti kariai, šimtų milijonų dolerių vertės materialinis nuostolis, nenusakomas psichologinis šokas įgulai ir vadovybei, visų amerikiečių karinių bazių užsienyje karinė parengtis, politinis smūgis JAV diplomatinėms pastangoms ir t. t.

Kito pavyzdžio plačiau pristatinėti nereikia. 2001 metų pradžioje G. W. Busho administracijai planuojant skirti 60 mlrd. dolerių Amerikos nacionalinės priešraketinės gynybos sistemai sukurti, ,,Al Qaida“ baigė įgyvendinti savo asimetrinį 500 tūkst. dolerių vertės „planą“. Galbūt nacijos mobilizavimas prieš galimą kitų valstybių raketinį antpuolį ir padėjo G. W. Bushui laimėti rinkimus, tačiau neapsaugojo JAV nuo paprasto teroristų išpuolio, kurio pasekmės jaučiamos iki šiol. Be tūkstantinių žmonių aukų, psichologinio nacijos sukrėtimo, globalinės karinės-politinės krizės, materialiniai 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV nuostoliai jau spalio mėnesį buvo vertinami daugiau kaip 100 milijardų dolerių. 

Sprogdinimų parengimas Madride 2004-ųjų kovo 11-ąją nesiekė 10 tūkst. dolerių. Išpuoliai naktiniame klube Balyje ir ,,JW Marriott“ viešbutyje Džakartoje - iki 75 tūkstančių... Dauguma teroristų atakų nereikalauja didelių išlaidų ir tai, terorizmo analitikų manymu, yra viena pasirinktosios strategijos pulti teroristus per jų finansus nesėkmės priežasčių. Ir vis dėlto pinigų teroristams reikia: kasdienėms reikmėms, pasirengimui, ginklams ir sprogmenims pirkti, kelionių ir ryšių išlaidoms. Kokiais finansavimo šaltiniais naudojasi islamo teroristai? Jų bent keli: tiesioginis finansavimas iš ,,Al Qaida“ rėmėjų arabų šalyse; įnašai per islamiškas labdaros organizacijas; kriminalinė veikla; taip pat Osamos bin Ladeno paveldas ir investicijos.

Islamo labdaros įstaigos kasmet surenka milijardus dolerių. Dauguma lėšų naudojamos teisėtai, humanitariniams tikslams, tačiau dalis pinigų nuteka teroristinei veiklai finansuoti. Pavyzdžiui, Čikagoje įsikūrusi labdaros įstaiga „Benevolence International Foundation“ buvo apkaltinta sukurpusi našlaičių sąrašą pateisinti išlaidoms sužeistam teroristų kovotojui gydyti. Organizacija taip pat buvo apkaltinta pinigų plovimu, nes ,,sumaišė“ 1,4 mlrd. JAV dolerių, pervestų iš Šveicarijos banko sąskaitos, su teisėtomis aukomis. Neteisėtą labdarą sunku identifikuoti ir kontroliuoti, nesislamiškasis zakat, arba socialinio teisingumo principas, įsakmiai nurodo, kad kiekvienas pasiturintis musulmonas privalo kasmet du su puse procento savojo turto skirti labdarai. 

Kitas svarbus islamo šalių finansų sistemos bruožas yra grynųjų pinigų judėjimas per valstybių sienas pasitelkiant hawala – neoficialią pinigų pervedimo sistemą. Hawala nėra skirta vien teroristams, narkotikų prekiautojams ir pinigų plovėjams – tai globalinės ekonomikos ir netgi pačios globalizacijos variklis. Hawala egzistavo gerokai iki atsirandant telegrafui, internetinėms banko sąskaitoms, SWIFT kodams ir optinio pluošto kabeliams. Šimtmečius, galbūt net tūkstantmečius, žmonės Vidurio Rytuose, Afrikoje, pietinėje ir rytinėje Azijos dalyse šia sistema siuntė vieni kitiems pinigus. Viduramžiais per hawala buvo atliekami mokėjimai, dėl to žmonėms nereikėjo gabenti daugybės aukso tarptautiniais prekybos keliais. Tai neoficiali sistema, kurios veikimas pagrįstas vienu paprastu principu: jei taškuose A ir B surasite po žmogų, norintį priešingomis kryptimis persiųsti tokią pat sumą pinigų, tai patiems pinigams iš tiesų keliauti nereikia. Tarpininkai neveda praktiškai jokios apskaitos ir neturi beveik jokių išlaidų. Pasak Mančesterio universiteto Taikomųjų Pietų Azijos studijų centro direktoriaus Rogerio Ballardo, hawala tapo globalinės ekonomikos varikliu „milžinišku mastu“. „Yra paplitęs įsitikinimas, kad Indijoje apie 40 proc. – ir galbūt netgi daugiau – visų transakcijų vyksta neoficialiajame sektoriuje, – teigia mokslininkas, – Vidurio Rytuose taip finansuojama milžiniška prekybos dalis. O kaip pinigai patenka į Iraką? Juk ten yra vos keli bankai.“ Hawala palanki teroristams ir tuo, kad nelegaliems imigrantams palengvina gyvenimą labiau negu legaliems. Sistema neoficiali – įrašų būna mažai, ir tie patys dažniausiai užšifruoti, – tad mažiau tikėtina, kad bus susekta.

Kriminalinė veikla, tokia kaip kontrabanda, dokumentų klastotės, narkotikų prekyba, yra dar vienas teroristų finansavimo šaltinis. Ten, kur teroristų finansavimas oficialiais kanalais daugmaž užblokuojamas, jie griebiasi organizuoto nusikalstamumo metodų. Pavyzdžiui, Tarptautinių strateginių studijų instituto Londone žiniomis, „Al Qaida“ ir Talibanas gavo milijonus dolerių gamindami ir parduodami opijų iš Afganistano. Tiesa, kiti ekspertai, tokie kaip Rohanas Gunaratnas, tvirtina, kad nors Talibanas ir pelnosi iš narkotikų perkybos, tačiau teigti, kad taip darė ir „Al Qaida“, trūksta įrodymų. Tačiau nekyla didesnių abejonių dėl to, kad šiuo būdu finansavo save kitos islamo teroristų grupuotės. Pavyzdžiui, „Hamas“ akivaizdžiai turi agentų Pietų Afrikoje, kurie nusigriebia pinigų nuo narkotikų kartelių. Teroristinės grupuotės taip pat kaltinamos naudojančios lupikavimą. Filipinuose „Abu Sayyaf“ grupuotė renka mėnesinį „revoliucinį mokestį“ iš vietinių gyventojų, grobia žmones ir reikalauja išpirkos. 

1990-ųjų pradžioje O. bin Ladenas iš savo šeimos paveldėjo nuo 250 iki 300 milijonų dolerių. Šie pinigai buvo padėti į bankus ir skirti plėtoti legalų bei nelegalų verslą visame pasaulyje ir finansuoti „Al Qaida“. Bin Ladeno verslas taip pat tapo priedanga pinigų, žmonių ir resursų judėjimui. Tiesa, manoma, kad šiuo metu jo turtas sumažėjo iki 30 mln. „Al Qaida“ rėmėjai arabų šalyse skiria jai kasmet apie 16mln. JAV dolerių. Manoma, kad didžioji šios sumos dalis gaunama iš turtingų Persijos įlankos šalių piliečių, ypač Saudo Arabijos bankininkų ir verslininkų.

Apžvelgus JAV strategijos atakuoti teroristus per jų finansus neefektyvumo priežastis, į akis pirmiausia krinta teroristų kovos veiksmų asimetriškumas ir islamo visuomenių uždarumas. Jei jau vyksta pasaulinis karas, „karas su terorizmu“ (kai kurie terorizmo analitikai, pavyzdžiui, Jangir Aras, jį tiesiog vadina Ketvirtuoju pasauliniu karu), tai kare kaip kare - visos priemonės pateisinamos. „Murkdomi klozetuose,“ „rūkomi iš olų“ teroristai tampa vis labiau nenuspėjami, vis asimetriškesni darosi jų veiksmai. Kita vertus, Vakarų šalių inicijuotos kovos priemonės su islamo teroristų finansavimo šaltiniais yra neefektyvios islamo šalyse, nes savita pastarųjų civilizacija tampa juo uždaresnė, juo labiau jai primetama vakarietiška jos – taip pat ir finansų sistemos - samprata. 

Kitas klausimas, kiek darnus ir veiksmingas yra pats Vakarų antiteroristinis aljansas. 1989 metais Didžiojo aštuoneto (G8) įkurta Finansinių veiksmų prieš pinigų plovimą grupė labiau žiūri, kaip laikomasi procedūrų, užuot kreipusi dėmesį, kiek tos procedūros veiksmingos. Kita vertus, kovos su tarptautiniu terorizmu, o ypač jo finansavimo šaltiniais, efektyvumas priklauso nuo tarptautinės bendruomenės vieningumo, tačiau jo šiuo metu trūksta. Pinigų plovimui esant transnacionaliniu reiškiniu, kovoti su juo įmanoma tiktai vieningomis tarptautinėmis politinėmis pastangomis, o jų, kaip parodė G8 lyderių susitikimas ir kaip galime spręsti iš vis dažniau pasigirstančių kalbų apie naują šaltąjį karą tarp JAV ir Rusijos, šiandien stokojama. Sutelkti Vakarų visuomenę trukdo ir tai, kad islamo teroristų veikla šiek tiek rezonuoja su šiuo metu gana populiariomis antiglobalistinėmis idėjomis.

Bandymas tokiomis sąlygomis tiksliai nustatyti islamo teroristų finansavimo šaltinius būtų panašus į bandymą pagauti juodą katę tamsiame kambaryje. Tiksliau, jos uodegą. Pati katė būtų iki šiol vis nepagaunama terorizmo esmė.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.