Šiandien JAV PRGS elementų dislokavimo Europoje klausimas užima vieną pirmųjų vietų globalioje tarptautinės politikos darbotvarkėje. Lietuvai šis klausimas yra itin svarbus dar ir todėl, kad čia dalyvauja dvi strateginės jos partnerės: Jungtinės Amerikos Valstijos ir Lenkija (pastaroji, be to, yra Lietuvos kaimynė).

Norint suformuluoti galimą (ir įvertinti esamą) mūsų šalies poziciją PRGS elementų dislokavimo Europoje klausimu, būtina suprasti viso reikalo esmę ir įvertinti situaciją Lietuvos santykių su kitomis valstybėmis kontekste. Be to, reikėtų apsvarstyti ir JAV PRGS elementų dislokavimo Lietuvoje galimybę, kuri teoriškai nėra atmestina.

Reikalo esmė

Lietuvos  padėtis formuojant nuomonę PRGS klausimu buvo ir tebėra ganėtinai komplikuota.

Šiandien dauguma tarptautinių santykių ekspertų praktiškai neabejoja, kad Amerikos siekis dislokuoti savo PRGS elementus Europoje turi mažai ką bendro su apsisaugojimu nuo Irano branduolinės atakos. Manoma, kad iš tiesų JAV šiuo žingsniu siekia sustiprinti savo pašlijusias strategines pozicijas Europoje, o tiksliau, daryti papildomą įtaką ES politikai (taip pat ir saugumo bei gynybos srityje) per savo jau tradicinius sąjungininkus iš Vidurio ir Rytų Europos. Be to, JAV savo veiksmais dėl PRGS toliau skaldo ES, paaštrindama „naujosios“ ir „senosios“ Europos dichotomiją. Faktiškai tokią Amerikos politiką bendro tarptautinio bei konkrečiai europinio saugumo ir stabilumo kontekste galima vertinti kaip nekonstruktyvią ir konfliktinę (keliančią nereikalingą įtampą). Kita vertus, šito JAV žingsnio negalima smerkti, žiūrint iš pragmatinių Amerikos interesų užtikrinimo perspektyvos. Be to, nereikėtų pamiršti Amerikos vidaus politikos peripetijų: PRGS problematikos eskalavimas gali būti George‘o Busho administracijos bandymas nukreipti JAV visuomenės dėmesį nuo nesėkmių Irake prezidento rinkimų maratono išvakarėse. Pagaliau hipotetiškai vis dėlto negalima atmesti ir tikimybės, kad JAV planai yra susiję su siekiu užsitikrinti strateginį pranašumą Rusijos atžvilgiu branduolinės priešpriešos srityje. Neseniai labai autoritetingame ,,Foreign Affairs“ žurnale pasirodė straipsnis, kuriame buvo kalbama apie JAV galimybę sunaikinti Rusijos branduolines pajėgas pirmu smūgiu. Todėl galima spėti, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje gali būti dislokuotos branduolinį užtaisą turinčios raketos (kurių skrydžio iki Rusijos laikas atitinkamai bus mažesnis), ir kaip tik dėl to Rusijos reakcija yra tokia aštri. Tačiau manytina, kad PRGS elementų dislokavimo Europoje klausimas vis dėlto yra „politinių žaidimų“ su kariniais niuansais dalis.  

Jeigu Lietuva būtų neutrali šalis, jos pozicija Amerikos PRGS elementų dislokavimo Europoje klausimu turėtų būti neigiama, nes objektyviai JAV politika šioje srityje neprisideda prie saugumo ir stabilumo Europoje ir pasaulyje didinimo. Be to, Lietuva, kaip ištikima JAV sąjungininkė, tikėtina, tampa ES skaldymo proceso įkaite, kas jai, kaip ES narei, yra nenaudinga. Pagaliau, būdama Lenkijos, kurioje turėtų būti dislokuotos JAV raketos perėmėjos, kaimynė, Lietuva atsiduria realaus karinio pavojaus zonoje, nes dėl Varšuvos sprendimo Kaliningrado srityje gali atsirasti taktinis branduolinis ginklas. Šiandien kai kurie ekspertai šiuos Rusijos grasinimus vertina skeptiškai, vadindami juos viešųjų ryšių akcija (nors raketos ,,Iskander“ yra išbandytos, jų masinė gamyba ir dislokavimas yra kitokio pobūdžio ir sudėtingumo procesas, reikalaujantis atitinkamų lėšų ir laiko, ką jau kalbėti apie vidutinio nuotolio branduolinių raketų grąžinimą į rikiuotę). Tačiau, kita vertus, branduolinė Kaliningrado srities militarizacija kaip atsakas į JAV planus yra visai tikėtina, nes Sergejus Ivanovas (kuris apie tą militarizaciją aiškiai užsiminė) yra artimiausių Vladimiro Putino bendražygių rato žmogus ir paprastai avantiūristinių pareiškimų nedaro. Pagaliau, Rusijai parodyti savo jėgą Amerikai tampa principo reikalu, o principas Rusijoje dažnai yra svarbesnis už racionalumą.

Kokia galėjo būti Lietuvos pozicija

Lietuva nėra neutrali valstybė, ir Lenkija bei Amerika, kaip minėta, yra strateginės jos partnerės. Vien dėl šios priežasties Lietuva negali sau leisti atvirai kritikuoti šių valstybių pozicijų. Jau išsakyta Lietuvos pozicija PRGS klausimu laikytina ganėtinai pasverta. „Klausimas dėl Lietuvos dalyvavimo JAV priešraketinės gynybos sistemoje nėra svarstomas, tačiau pati sistema ir jos elementų įdiegimas Europoje yra svarbūs Lietuvai ir visai tarptautinei bendruomenei [...]. Todėl esame įsitikinę, kad JAV priešraketinės gynybos elementai Čekijoje ir Lenkijoje, taip pat ir eventuali NATO priešraketinės gynybos sistema, sustiprins Lietuvos, Europos, taip pat ir Rusijos saugumą“, - teigiama išplatintame Krašto apsaugos bei Užsienio reikalų ministerijų suderintame pareiškime, kuris buvo paskelbtas reaguojant į krašto apsaugos ministro Juozo Oleko poziciją dėl PRGS, paskelbtą per vizitą Moldovoje, bei jos interpretacijas įvairių šalių žiniasklaidoje. Tačiau, nekalbant apie tai, kaip krašto apsaugos ministro kalba buvo meistriškai iškreipta (išnaudota) Rusijos žiniasklaidos, galima sakyti, kad jo žodžiai buvo nepakankamai atsargūs.

Manytina, kad šiuo atveju Lietuvai derėtų apsiriboti pareiškimu, kuriame būtų pažymėtas PRGS klausimo sudėtingumas ir akcentuota tolesnių konsultacijų tarp visų suinteresuotų pusių būtinybė, kad galiausiai būtų pasiektas visas puses tenkinantis sprendimas, didinantis saugumo ir stabilumo bei tarpusavio pasitikėjimo lygį Europoje ir pasaulyje. O dabartinė pozicija (išsakyta nors ir ne aukščiausio, bet pakankamai aukšto lygio Lietuvos pareigūnų) yra iš dalies neapgalvota. Jos privalumu galima laikyti užuominą apie eventualią NATO priešraketinės gynybos galimybę kaip apie konstruktyvią išeitį iš besiklostančios krizinės situacijos. Be to, tikrai išmintinga laikytina pastaba, kad Lietuvoje JAV PRGS elementų dislokavimas neplanuojamas. Palikus nuošalyje tikėtiną neigiamą visuomenės nuomonę šiuo klausimu (kaip tai yra tiek Čekijoje, tiek Lenkijoje, tiek daugelyje kitų Europos valstybių), galima teigti, kad pliusų Lietuva dėl tokio žingsnio turėtų mažiau negu minusų. Net jeigu Amerika pati viską apmokėtų (kas nėra faktas), finansinė nauda būtų nė iš tolo nepalyginama su Lietuvos atsiradimo tiesiogine to žodžio prasme fronto linijoje kaštais. PRGS elementai yra strateginės svarbos ginkluotės tipas, todėl ir dėmesys jiems yra atitinkamas. Neabejotina, kad Lietuva atsirastų Rusijos ir Baltarusijos strateginės paskirties karinių pajėgų taikinyje, o politiniai šalių santykiai, tikėtina, pasiektų iki tol neregėtą priešiškumą. Iki šiol Lietuvai bent šiek tiek pavykdavo išsiskirti iš trijų Baltijos valstybių kaip labiausiai draugiškai Rusijos atžvilgiu (o Baltarusijos atveju ji pretendavo į tarpininkės tarp Minsko ir Vakarų vaidmenį), tačiau po JAV PRGS elementų atsiradimo jos teritorijoje šis statusas akimirksniu išnyktų, ir tai neabejotinai atsilieptų šalių ekonominiams santykiams („Družba“ naftotiekio „gedimas“ tuomet pasirodytų menkniekis, palyginti su tikėtinomis kitomis Rusijos – ir Baltarusijos – keršto akcijomis).

Šioje vietoje nuosekliai galima pereiti prie Lietuvos pozicijos kritikos. Tikrai neaišku, kaip JAV priešraketinės gynybos elementai Čekijoje ir Lenkijoje galėtų sustiprinti Lietuvos, Europos ir (kas įdomiausia) Rusijos saugumą, jeigu karine prasme projekto galimybės yra labai diskutuotinos, o politiškai jo įgyvendinimas tik didina įtampą ES, JAV ir Rusijos santykių trikampyje. Kita vertus, suprantama, kad tokia formuluotė yra reveransas Amerikos, kaip Lietuvos strateginės partnerės, atžvilgiu (leidžiantis suprasti, kad Amerika siekia apsaugoti ne tik save, bet ir savo tradicinius sąjungininkus bei visą tarptautinę bendruomenę apskritai). Anksčiau pasiūlytas lankstesnis galimos Lietuvos pozicijos variantas atrodytų tinkamesnis, Lietuvai siekiant užimti subalansuotą poziciją PRGS klausimu ES ir JAV požiūrio į situaciją kontekste.

Išvados

Apskritai paėmus, URM ir KAM suderintame pareiškime yra gerai apčiuopti svarbiausi situacijos dėl PRGS momentai ir pasistengta pabrėžti JAV žingsnio pasaulinę reikšmę, tačiau (jau nekalbant apie tai, kad pozicija galėjo būti aptakesnė) akcentus derėjo sudėti truputį kitaip. Į pirmą planą reikėjo (ir reikia) kelti priešraketinės gynybos sistemos konstravimo NATO rėmuose idėją, kaip teoriškai galinčią sujungti JAV, ES ir Rusiją, ypač jei Amerikos viešai deklaruojamas interesas dėl savo ir savo sąjungininkų strateginio saugumo užtikrinimo, lygiai kaip ir Rusijos iniciatyva dėl bendros PRGS kūrimo, nėra grynai populistiniai.

Jeigu būtų sukurta bendra Rusijos, JAV ir Europos priešraketinės gynybos sistema, pasaulis iš tiesų pereitų į kardinaliai kitą tarpusavio pasitikėjimo saugumo srityje lygį, o tai Lietuvai būtų tik į naudą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.