Britų verslo dienraštyje „The Financial Times“ publikuotame straipsnyje „Pabusk, Miegančioji gražuole Amerika“ (2007 07 04) kompanijos „M&C Saatchi“ vykdomasis direktorius ponas Saatchis tvirtina, kad idėjinė kova tarp amerikietiškumo ir antiamerikietiškumo formuos 21 amžiaus veidą. Jo teigimu, kaip tik daugiatautė Amerika padėjo pagrindus multikultūrinei visuomenei, gyvenančiai pagal principą „vienybė įvairovėje“. Tikrasis amerikietiškumas – tai praktinis idealizmas, ne vien praktiškumo ir efektyvumo kultas. Pati savaime Amerikos ideologija puiki, tik Jungtinėms Valstijoms vėl reikia rasti žodžius, kurie primintų jos pagrindinį kredo: tikėjimą laisvu apsisprendimu, individualumu, nepriklausomybe.

Publicistas Gideonas Rose‘as straipsnyje „Ne viskas taip blogai, kaip pasaulis mano“ („Newsweek“, 2007 08 05) teigia, kad mūsų dienomis egzistuoja keistas atotrūkis tarp tarptautinių santykių įvaizdžio ir tikrosios jų padėties. Amerikiečiams pasaulis vis labiau primena grėsmių šaltinį, juos neramina terorizmas, branduolinės varžybos ar imigracija. O pasaulis Jungtines Valstijas laiko pavojingu niekšeliu, nusiteikusiu imperiniams žygiams. Pasak autoriaus, nė vienas požiūris nėra teisingas. Jungtinės Valstijos gauna daug daugiau naudos bendradarbiaudamos su pasauliu, nei mano daugelis JAV piliečių. Ir jos daug geranoriškesnės, nei mano užsieniečiai.

G. Rose‘as įsitikinęs, kad tikrieji naivuoliai yra tie, kurie nesugeba į visas šias problemas žvelgti iš perspektyvos. Dabartiniai laikai keisti ne todėl, kad tokios rykštės kaip karas ir tironija tebeegzistuoja, bet kad didelę žmonijos dalį jos jau aplenkia. Pačios pažangiausios šalys yra sąjungininkės, pasišventusios gerinti savo ir kitų tautų gyvenimus. G. W. Busho užsienio politikos iššūkis per likusius 18 kadencijos mėnesių (ir sunkiausia jo būsimo įpėdinio problema) – įtikinti visus, kad padėtis ne tokia prasta ir kad nebūtina ir net neprotinga radikaliai keisti politikos kursą.

Tačiau amerikiečių politikos teoretikas Benjaminas Barberis kalba apie JAV kultūrinį imperializmą, kuris sparčiai verčia skirtingas pasaulio bendrijas seklia unifikuota rinka. Francio Fukuyamos išpranašauta „istorijos pabaiga” – tai pirmoji globalizacijos versija su vyraujančiu Amerikos vaidmeniu. Jungtinės Valstijos ilgainiui sugebėjo suvaldyti daugybę interesų ir prieštaravimų ir dabar šį modelį, vienų teigimu, siūlo, kitų – siekia primesti visam pasauliui.

Bet esama psichologinių faktorių, rodančių, kad liberaliu kapitalizmu paremtas globalizacijos variantas nėra ir negali būti absoliučiai vyraujantis, nes laisvoji rinka ir demokratinių rinkimų procedūra paradoksaliai leidžia autoritarinėms jėgoms ne tik išlikti, bet ir stiprinti savo pozicijas. Nors Amerika įtakinga, jos oponentai nestokoja ambicijų, o pastaruoju metu – ir resursų. Ne tik finansinių, bet ir psichologinių (didelis Vladimiro Putino populiarumas Rusijoje, daugumos dabartinių kinų abejingumas tragedijai Tiananmenio aikštėje, Sudano valdžios pasitikėjimas savimi, nepaisant humanitarinės tragedijos Darfūre). Nepripažįstantys demokratijos vertybių su jų diegimu (neretai paviršutiniškai primygtiniu) savo šalyse niekada nesutiks ir nelabai klausysis vakariečių argumentų. Be to, jie organizuojasi. Kirgizijos sostinėje Biškeke neseniai vykusį septintąjį Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO) valstybių vadovų susitikimą kai kurie laikraščiai (pavyzdžiui, „Berliner Zeitung“) jau pavadino naujuoju bloku Rytuose, o Rusijos spauda ryšium su tuo prisiminė Varšuvos paktą. Prieš susitikimą Urale, netoli Čeliabinsko, buvo organizuoti kariniai mokymai „Taikos misija 2007“. Šanchajaus grupės įtakos zonoje yra ketvirtadalis viso pasaulio gyventojų. Rusija ir Kazachstanas turi didžiulių energijos išteklių, o Kinijoje sparčiais tempais auga ekonomika. Organizacija vilioja kitas panašias šalis. Į ŠBO nori įstoti Iranas, kurio prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas dalyvavo Biškeko susitikime, ŠBO lyderiai tvirtina, kad stengsis artimiau bendrauti su Afganistanu.

Anot nepriklausomos organizacijos „Power & Interest News Report“ pranešimo, didėjantis ŠBO autoritetas remiasi dviejų pagrindinių narių sutampančiais tikslais: Pekinas ir Maskva siekia apriboti Vašingtono įtaką Centrinėje Azijoje ir atkurti ten Rusijos bei Kinijos įtakos zoną. Pranešime teigiama, kad Kinija trokšta saugumo, resursų ir rinkos, o Rusija nori atkurti savo įtaką posovietinėje erdvėje. Kitos organizacijos šalys siekia tiesiog išlaikyti savo autoritarinius, klaninius režimus. Karališkojo tarptautinių santykių instituto Centrinės Azijos reikalų ekspertas Davidas Wallas pavadino šią organizaciją „autokratų ir diktatorių klubu“.

Aišku, ne viskas taip elementaru ir paprasta – ekonomiškai Kinija glaudžiau susijusi su Amerika nei su Rusija, tarp pastarosios ir Kinijos esama įtampos (nelengva abiem šalims tema – Kinijos pretenzijos aktyviau veikti kai kurių pietų Sibiro ir ypač Tolimųjų Rytų regionų raidą). Tačiau taip pat akivaizdu, kad dabar jau globaliais ryšiais susisaisčiusiame pasaulyje autoritarai nepaisydami nieko gali skelbti gąsdinančius pareiškimus (kaip kad rusų generolai pastaruoju metu – apie būsimą karą su JAV dėl Sibiro). Na ir kas, kad visa tai galima laikyti vien retorika, tuos ginčus, kai kada virstančius barniais, juk tenka vienaip ar kitaip vertinti. Šiandieniai autoritarai gali sau leisti labai daug vien todėl, kad kaip ir anksčiau neprivalo skaitytis su savo visuomenės nuomone. Jie tiesiog labiau beatodairiški ir daug mažiau atsakingi – šią prabangą jiems suteikia jų šalių istorija, taip pat ir visai nesena. Niekas po šiai dienai ne tik nežino, kiek žmonių oficialioji Kinijos valdžia 1989-aisiais nužudė Tiananmenio aikštėje (kalbama apie kelis tūkstančius), šalyje tragedijos negalima net minėti. Jei kas pamėgintų tiesiai paklausti pono V. Putino apie „golodomorą“ Ukrainoje, Katynę, rytų europiečių deportacijas tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ar čečėnų genocidą per paskutinį dešimtmetį, arba neišgirstų jokio atsakymo, arba tiesiog būtų išjuoktas.

Aišku, Kinija veikiausiai nenori bloginti santykių su Vakarais, o ir Centrinės Azijos šalys skiriasi viena nuo kitos. Be to, dabartinis priekabus Rusijos prezidento tonas ilgainiui gali tiesiog atsibosti ne tik oponentams, bet ir sąjungininkams. Tarkime, ims klostytis padėtis, kurią apžvalgininkas P. Felgenhaueris įvertino taip: „Greičiausiai V. Putinui teks bambėti vienam.“ Bet iki to laiko įvyks daug geopolitinių manevrų ir intrigų (autoritarai čia irgi bent iš pradžių turi pranašumą dėl to paties – nereikia skaitytis su savo visuomene).

Fundamentalus mentalinis pasirinkimas, klausimas, kas svarbiau – individas ar valstybė, ir koks yra protingas šių prioritetų derinimo santykis, tarptautinės politikos dienotvarkėje tebėra aktualesnis, nei teigia optimistiški kai kurių tekstų autoriai. Na ir kas, kad paternalistinė politika gali provokuoti (ar prisidėti provokuojant) drastiškas pasekmes. Per pirmąją prezidentinę kadenciją V. Putinas paskelbė, esą Rusija – rusams, ir šalyje padaugėjo nusikaltimų prieš kitataučius. Pernai žiemą etniniu pagrindu nukentėjo 120 žmonių, 9 iš jų buvo nužudyti. Šiemet nukentėjusiųjų buvo 156, iš jų 21 nužudytas (duomenys iš „levada.ru“). Viską vainikavo islamo fundamentalizmo „įpročiais“ atsiduodanti žinia, kad rusiškame internete išplatinta nufilmuota dviejų „ne rusų“ žmogžudystė. Rusiškuose interneto puslapiuose „filmas“ atsirado rugpjūčio 12-ąją. Įraše matyti, kaip kaukėti žmonės žudo du nerusiškai atrodančius belaisvius, o titrai skelbia, kad egzekuciją vykdo Rusios nacionalsocialistų partijos nariai.

„Stiprias“ antraštes mėgsta žydų spauda. Vienas interneto dienraščio „Sem40“ straipsnių pavadintas „Kas laimės Trečiajame pasauliniame kare?“ (08 09). Jame tiesiai šviesiai reiškiama abejonė, kad liberali demokratija įstengtų atsispirti šiandieniam autoritarizmui. Didysis Izraelio galvos skausmas – santykiai su musulmoniškomis šalimis, todėl cituojami kai kurie musulmonų dvasininkai. Šeichas Abedas Al-Azizas Kari: „Dvi grupės – žydai ir krikščionys – yra pagrindiniai „netikėlių stovykloje“ (...), kol Alachas nesunaikins jų dienų pabaigoje...“ Šeichas Ananas Armadas Siami: „Kvietimas unifikuoti religijas – tai kvietimas panaikinti žmonių religingumo skirtumus, kad nustotų egzistuoti musulmonai ir netikėliai. Jis paskatins vertinti netikėlių mąstymą kaip teisingą, (...) pavers islamą tik viena iš religijų, netikra religija, niekuo nepranokstančia kitų religijų...“ Straipsnyje tvirtinama, kad norint rimtai imtis islamo demokratizavimo, iš jo teologijos reikėtų išrauti džihado etiką. Praktikoje tai reikštų iš daugiau kaip milijardo musulmonų sąmonės kažkaip pašalinti keturiolikos amžių tradiciją. Kitaip tariant, norint laimėti Trečiąjį pasaulinį karą, reikia diskredituoti pranašą Mahometą ir pakeisti islamą. Kad liberaliai ir demokratiškai nusiteikę Vakarai to padaryti negali, rodo tai, jog Amerika niekaip negali susitvarkyti su Iraku ar Iranu.

Amerika iš tiesų įklimpusi Irake, bet juk taip yra ne todėl, kad ji „bedantė“, o veikiau dėl to, kad tikrovė iš tiesų turiningesnė, globalėjančio pasaulio raida provokuoja visiškai naują, netikėtą aplinkybių išsidėstymą, o teisuoliška G. W .Busho administracija ne visada sugeba (ir beveik niekada nespėja) situaciją adekvačiai įvertinti. Viena vertus, nieko naujo – Vietnamo kare praėjusiame amžiuje padėtis kito veikiausiai taip pat dramatiškai nenuspėjamai, o konfliktuojančios pusės buvo tos pačios – Vakarų remiami Pietūs ir Sovietų Sąjungos bei Kinijos palaikoma Šiaurė. Konfrontacija dabar lyg ir ta pati, bet pakito jos mastai, be to, ji tapo daug subtilesnė.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.