Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Ar Rusija nori taikos? (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 10 10

Šiandien pasaulyje yra aktyviai svarstomas naujojo šaltojo karo tarp JAV ir Rusijos klausimas. Pastaruoju metu abiejų pusių tonas viena kitos atžvilgiu pastebimai sugriežtėjo, o nesantaikos momentų jų tarpusavio santykiuose atsiranda vis daugiau. Ryškiausi pavyzdžiai yra Kosovo problema, kur Rusija stabdo Amerikos ir Europos remiamą problemos sureguliavimo planą, ir JAV PRGS elementų dislokavimo Europoje klausimas, kuriuo šalių pozicijos yra kardinaliai priešingos.

Apskritai Maskva kaltina Vašingtoną imperializmu, paremtu tarptautinės teisės nepaisymu ir vienašaliu diktatu. Be to, Amerikai ryšium su PRGS klausimu priskiriama kaltė dėl naujo ginklavimosi varžybų etapo inicijavimo. Vašingtono atstovai savo ruožtu teigia, kad Rusija tampa autoritarine revizionistine jėga, visais frontais spaudžiančia ir šantažuojančia savo artimiausias kaimynes ir kitas pasaulio valstybes, ir todėl Amerika santykiuose su Kremliumi yra priversta, Davido Kramerio (JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotojo Europos ir Eurazijos klausimais) žodžiais tariant, „bendradarbiauti, kur tik įmanoma, ir priešintis, kai tik tai būtina“ (cooperate wherever we can, push back whenever we have to). Vieni analitikai panašaus pobūdžio pasisakymus vertina kaip G. W. Busho administracijos siekį duoti Rusijai atkirtį, visai nesistengiant suprasti jos nuogąstavimų dėl JAV vykdomos politikos, tačiau labiau įtikinama yra nuomonė, kad kol kas Amerikos reakcija į Rusijos išpuolius yra ganėtinai santūri.

Vis dėlto tokioje gana rimtą nerimą keliančioje situacijoje jau neįtikinamai skamba Rusijos ir Amerikos aukščiausių valstybės pareigūnų raminimai, kad šaltojo karo laikai negrįš, ir kyla klausimas, kodėl Vladimiras Putinas yra labiau linkęs pabrėžti Rusijos ir JAV pozicijų skirtumus negu juos sušvelninti. Straipsnio tikslas yra pabandyti atsakyti į šį klausimą, kuris yra tiesiogiai susijęs su kitu – ar Rusija nori taikos?

Paprastas atsakymas

Kad galima būtų suprasti, kodėl V. Putinas atvirai elgiasi JAV atžvilgiu ganėtinai agresyviai, reikėtų suvokti, ko iš principo nori Rusija.

Tiek Amerikos, tiek Rusijos vadovai pastaruoju metu mėgsta kartoti, jog svarbu padaryti taip, kad šalių santykiai nepriklausytų nuo politinės konjunktūros (suprask, nuo artėjančių prezidento rinkimų abiejose valstybėse). Tačiau, žiūrint labai paprastai, tarp Rusijos ir JAV vykstantį viešą „žodžių karą“ galima bandyti aiškinti kaip tik šiuo faktoriumi.

Palikus nuošalyje Ameriką, kuri nėra straipsnio objektas, manytina, jog V. Putino kritika Vakarų atžvilgiu gali būti operacijos „Įpėdinis“ dalis. Argumentai būtų tokie. Pirma, šiandien V. Putinas specialiai vaidina „blogo berniuko“ (bad guy) vaidmenį, kad jį pakeitęs asmuo galėtų pereiti prie „gero berniuko“ vaidmens ir taip ką nors laimėti Rusijai derybų su Vakarais metu. Antra – ir tai yra labai senas rusiškas triukas – gali būti, kad vis griežtėjantis V. Putino tonas Amerikos ir jos sąjungininkų atžvilgiu yra „Rusijos, apsuptos priešų“, diskurso kūrimo dalis. Kalbant konkrečiau, įpėdiniui sukuriamas politinis pagrindas įvairiems veiksmams Rusijos viduje, kurie tarptautinėje arenoje būtų pateisinti ypatinga šalies padėtimi (t. y. būtų, pavyzdžiui, toliau perdalijama strateginė privati nuosavybė jėgos struktūrų atstovų naudai ir sakoma, kad „taip elgtis būtina Rusijos, apsuptos priešų, situacijoje“). Šiandien V. Putino reitingas yra gana aukštas ir jis gali sau ir savo bendražygiams leisti elgtis praktiškai kaip nori, bet jo įpėdinis, bent jau pradiniu prezidentavimo etapu, tokio populiarumo (legitimumo) neturės. Todėl šiandien gali būti kuriamas sisteminis jo veiksmų pateisinimo pamatas, o rusams išorinio pavojaus valstybei faktorius (держава в опасности) yra vienas svarbiausių argumentų praryti bet kokius valdžios veiksmus („jeigu reikia, galima ir pakentėti, juk tai valstybės labui“).

Pagaliau savo agresyvia didžiavalstybine retorika V. Putinas gali siekti nukreipti publikos dėmesį nuo šalies vidaus problemų ir kartu sukurti vietinei visuomenei Rusijos, kaip stiprios valstybės, grįžtančios į pasaulio galingųjų elitą, įvaizdį.

Taigi, grįžtant prie klausimo, ar Rusija nori taikos, galima kelti hipotezę, kad taikos ji nori (nes naujas šaltasis karas gali sužlugdyti atgimstančią ekonomiką), o visa dabartinė Vakarų puolimo kampanija yra tik didelė viešųjų ryšių akcija, nulemta vidaus politikos situacijos (ir kaip tik todėl Amerikos reakcija į Rusijos veiksmus kol kas yra ganėtinai santūri).

Giluminis paaiškinimas (arba fundamentalių permainų nuojauta)

Tarptautinė politika, kaip ir bet kuri kita politikos rūšis, yra nedėkinga arena prognozėms. Tačiau atmetus į šoną smulkaus pobūdžio (vidaus politikos) samprotavimus, kartais kyla nuojauta, kad dabartinė Rusijos pradėta ataka prieš Vakarus yra tik kardinalių pasaulio tvarkos permainų pradžia. Šiuo atveju visiškai kitaip reikėtų atsakinėti į klausimą, ko nori Rusija ir ar ji nori taikos. Atitinkama turėtų būti ir Vakarų, visų pirma JAV, reakcija.

Taigi gali būti, kad Rusija nori atkurti savo dominavimą NVS erdvėje. Taip ji susigrąžintų tvirtą didžiosios valstybės statusą. Žiūrint objektyviai, Vakarams tokiu atveju nėra prasmės eikvoti savo energiją antipolitikai (kontrpolitikai). Čia yra tik vienas pasirinkimas: arba iškelti tikslą suardyti Rusiją kaip valstybę į keletą suverenių darinių (sena, bet apgalvota Z. Brzezinskio idėja), arba susitaikyti su mintimi, kad ji ir toliau darys su kaimynais tai, ką daro dabar. Iš tikrųjų nėra teorinės priežasties atimti iš Rusijos galimybę atkurti savo galią. Žiūrint objektyviai, jeigu JAV turi teisę plėsti savo įtaką pasaulyje ir ypač Kinijai netrukdo daryti tą patį, tai kodėl Rusija negali siekti savo galios ir statuso atkūrimo? Kalbant praktiškai, Vakarai praleido progą, kai galėjo sulipdyti iš Rusijos tai, ką norėjo. Dabar Kremlius perėmė iniciatyvą posovietinėje NVS erdvėje. Žinant, kad Amerika turi rimtų neišspręstų problemų Irake ir Afganistane (perspektyvoje – ir Irane), jai yra tikrai neprasminga skirti papildomus resursus kovai su Rusija šios „artimajame užsienyje“, nes Rusija čia turi geografinį ir kitokio pobūdžio pranašumą (sovietinių ryšių sistema įvairiose srityse – ypač energetinėje, autoritariniai lyderiai, rusakalbiai ir t. t.) bei gauna vis daugiau lėšų iš naftos ir dujų prekybos. Apie ES galimybes rimtai pasipriešinti Rusijai šiuo atveju kalbėti netenka, nes ES kol kas neegzistuoja kaip visavertis geopolitinis subjektas (ir nėra aišku, ar toks kada nors bus).

Tačiau sunku tikėtis, kad Rusija apsiribotų vien savo geopolitinės įtakos atkūrimu NVS erdvėje. Kitas žingsnis būtų faktinis (o ne simbolinis) jos grįžimas į pasaulinį sprendimų procesą kaip lygiavertės partnerės. Tai Rusija akcentuoja jau šiandien. Kad sustiprintų savo pozicijas šiuo klausimu, ji jau dabar siekia įsigalėti Europoje. Iš tikrųjų nieko ypatingo, jei atsirastų lygiavertė abipusė Rusijos ir Europos priklausomybė. Dirbtinių sienų tarp Rusijos ir ES statymas yra nekonstruktyvus procesas. Svarbiausia, kad europiečiai sugebėtų susitelkti ir neleisti Rusijai dominuoti jų tarpusavio santykiuose. Kitaip tariant, Rusijos, kaip NVS lyderės ir stiprios Europos galios, natūraliai pretenduojančios į vietą prie pasaulio problemų sprendimo stalo, perspektyva vis dar yra priimtina.

Tačiau vėlgi vis dažniau atsiranda nuojauta, kad tai tik tarpinė stotelė. Visai gali būti, kad galutinis Rusijos tikslas yra Amerikos, kaip amerikietiškojo pasaulio kertinio akmens, parklupdymas ir naujos – rusiškos – pasaulio tvarkos sukūrimas (russian world order). Ši naujoji tvarka gali būti visai panaši į aprašytą garsiojoje Michailo Jurjevo knygoje „Trečioji imperija“: joje sukurtas „didžiųjų imperinių erdvių“ pasaulis iš esmės yra pagrįstas autarkija ir valstybinių subjektų abejingumu vienas kitam.

Tai ar nori Rusija taikos?

Atsakymas į šį klausimą, turint omenyje anksčiau išdėstytas mintis dėl galutinių Rusijos tikslų, negali būti vienareikšmis. Jis priklauso nuo to, kaip kiti subjektai, visų pirma Vakarai (ypač JAV), reaguos į šių Rusijos tikslų įgyvendinimą. Galima spėti, kad jeigu Rusijai bus leista susigrąžinti įtaką NVS erdvėje (faktiškai atkurti Sovietų Sąjungą) ir paritetiniais pagrindais įsigalėti Europoje, ji, sėdėdama prie bendro stalo su kitais pasaulio galingaisiais, tuo apsiribos ir nesieks tolesnių pasaulinės tvarkos permainų. Tikėtina, kad Rusijos visiškai nejaudina amerikiečių vertybės ir gyvenimo stilius. Todėl Rusija niekada neturėjo ir neturi tikslo sužlugdyti JAV. Amerika yra aktuali Rusijai tik tiek, kiek trukdo pastarajai gyventi taip, kaip ji nori.

Taigi galima mėginti prognozuoti, kad jeigu Jungtinės Valstijos atsisakys savo universalaus „laisvės erdvės plėtros“ mesianizmo, globalinio dominavimo idėjos ir (tuo pačiu) vienašališkos politikos principo, jų ir viso Vakarų pasaulio taika su Rusija yra įmanoma.

Iš tikrųjų, kaip labai teisingai pasakė Anthony T. Salvia (specialusis Valstybės sekretoriaus pavaduotojo politiniais klausimais patarėjas Ronaldo Reagano administracijoje): „(...) XXI a. imperatyvas: solidarumas ir strateginis bendradarbiavimas tarp JAV, Europos ir Rusijos bendros krikščioniškos moralės bei bendrų intelektualinių ir kultūrinių tradicijų pagrindu. Tai kelias į priekį kylančios Kinijos ir atgimstančio islamo iššūkių akivaizdoje.“

O jeigu Amerika neatsisakys savo politikoje anksčiau išvardytų tikslų ir principų (o tai automatiškai reiškia, kad ji aktyviai trukdys Rusijai susigrąžinti prarastą galią ir statusą), taikos pasaulyje galima nesitikėti, ir tuomet klausimas bus paprastas – arba Rusija, arba Amerika, nes nė viena iš jų nesustos...

***

Jeigu išsipildys ką tik pateikta prognozė (o galimybių, kad taip ir bus, tikrai yra), nepasiseks visiems: nepasiseks „kariaujančioms“ pusėms (galbūt ir be kabučių), nes karas dar niekada neatnešė gero tiesioginiams jo dalyviams; nepasiseks kitoms valstybėms, nes jos norom nenorom taps globalios priešpriešos įkaitėmis; nepasiseks visai žmonijai, kuri, užuot kariavusi vidinius karus, galėtų siekti moralinio ir technologinio civilizacinio proveržio.

O prasidėti viskas gali labai paprastai ir labai greitai, pavyzdžiui, eilinės krizės Ukrainoje metu...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras