„Be išėjimo į kosmosą nėra suverenumo žemėje. Nuo 1957-ųjų spalio 4 d., kai Sovietų Sąjunga į orbitą paleido pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą, geopolitika tapo keturmatė. Be žemiškosios erdvės – žemės, jūros, oro, ji savo dienotvarkėn jau turi įtraukti ir kosminę erdvę, ypač orbitos sritį. Kosmosas toli gražu ne „visos žmonijos provincija“, kaip jį 1967 metais Kosminės erdvės sutartyje pakrikštijo Jungtinės Tautos, o valstybių varžybų prizas.“

Lucio Caracciolo

Prieš penkiasdešimt metų iš SSRS gynybos ministerijos mokslinių tyrimų poligono į Žemės orbitą buvo išvestas pirmasis dirbtinis palydovas. Amerikiečių žurnalistų paklaustas, ar matė palydovo paleidimą, Nikita Chruščiovas atsakė: „Ne, aš jo nemačiau. Kai palydovas buvo paleistas, jie man paskambino ir pasakė, kad raketa skrieja teisingu kursu ir kad palydovas jau sukasi apie Žemę. Aš pasveikinau... inžinierius ir technikus... ir ramiai nuėjau miegoti.“ Įsibėgėjus sovietinei pasirengimo skrydžiams į Mėnulį programai „Luna“, amerikiečiai manė, kad rusai taip pat ramiai užims ir Mėnulį. Jungtinių Valstijų prezidentas Lyndonas Johnsonas, aišku, to negalėjo leisti: „Aš nemanau, kad ši amerikiečių karta eis miegoti po komunistiniu Mėnuliu.“ Jis buvo įsitikinęs, kad „kosmoso kontrolė reiškia pasaulio kontrolę…Iš kosmoso begalybės šeimininkai galės kontroliuoti orus žemėje, lemti sausras ir potvynius, keisti bangas ir kelti jūros lygį, nukreipti sroves ir keisti klimatą.“ 1969 m. liepos 20 d. Neilas Armstrongas konkistadoro mostu jau smeigė į Mėnulį JAV vėliavą, vadindamas tai „didžiuliu žmonijos šuoliu“ (one giant leap of mankind).

Jūrinė valstybė kosmose

Nėra dūmų be ugnies, politikos – be karo. Nuo Sun Tzu iki Clausewitzo ir iki šių laikų karas yra politikos dalis, tiksliau – prievartos priemonėmis vykdoma politika. Karinis pranašumas leidžia diktuoti politines sąlygas, kitaip tariant, priversti priešininką vykdyti mūsų valią. Ypač tai pasakytina apie kosminio ginklo galią. Amerika šiandien vadinama „pasaulio policininke“, nes dominuoja kosmose. Iš šiuo metu Žemės orbitoje veikiančių karinių ir komercinių palydovų jai priklauso atitinkamai 90 proc. ir 60 proc. Jungtinėms Valstijoms tenka 64 proc. komercinio kosmoso ir apie 80 proc.kosminės karinės įrangos išlaidų pasaulyje.

Atlantizmo pradininkas Alfredas Thayeris Mahanas darė išvadą, kad kontinentinės valstybės (Rusija, Kinija ir Vokietija) yra pagrindinis grėsmės šaltinis jūros civilizacijai. Dar 1897 m. A. T. Mahanas pabrėžė JAV ir Britanijos sąjungos būtinumą kovojant su kontinentinėmis valstybėmis. Šią koncepciją išplėtojo N. Spykmanas. Jo schema šaltojo karo metais tapo JAV geopolitinio kodo pamatu. Brito Halfordo J. Mackinderio suformuluotas permanentinės kovos tarp jūrinių ir kontinentinių, arba „šerdies“, valstybių (anglosaksiškojo ir euroazijinio pasaulių) geopolitikos postulatas tebeveikia iki šiol. Kaip anksčiau Britanijai buvo svarbu dominuoti pasauliniame vandenyne, taip dabar kitai jūrinei valstybei – kosmose. Taigi kosmoso galia suvokiama kaip žemiškosios galios tąsa. Dešinieji respublikonai skverbimąsi į kosminę erdvę laiko moderniu vandenyno tyrimo ir jūrinės ekspansijos variantu:„Kosmosas yra ateities didžioji jūra“ (Heritage Foundation).

George‘o W. Busho administracijos požiūris į ginklavimąsi kosmose išreikštas 2001-ųjų spalio 1 d. pasirodžiusioje Gynybos apžvalgoje (Quadrenial Defense Review). Siekiama ne tik panaudoti kosmosą karo reikmėms, bet ir atimti šią galimybę iš potencialaus priešininko. Taigi kosmosas jau nebėra visos žmonijos, o tik kitas pagrindas geopolitinėms ir ekonominėms kovoms. 2006-ųjų rudenį G. W. Bushas pasirašė doktriną „Nacionalinė politika kosmoso srityje“, numatančią JAV monopoliją įsisavinant Žemės orbitą. Dominuoti orbitoje tolygu pasiekti pranašumą žemėje – kosmoso technologijos leidžia surasti ir sunaikinti „priešą“ bet kuriame žemės taške.

Gynybos informacijos analizės centro (Center for Defense Information Analysis) duomenimis, Pentagonas 2008 mokestiniais metais iš biudžeto pareikalavo daugiau kaip milijardo dolerių programoms, sustiprinančioms palydovų apsaugą. Kaip parodė oro smūgiai buvusioje Jugoslavijoje, vėliau Afganistane ir Irake, JAV labai priklauso nuo kompiuterių ir lazerių valdomos ginkluotės, kuriai reikia sudėtingų duomenų ir valdymo sistemų, telemetrijos ir elektroninės komunikacijos įrangos. Pagrindiniai kosmoso ginkluotės uždaviniai, pasak JAV gynybos departamento, yra ryšio užtikrinimas, topografija, priešo oro ir žemės pajėgų puolimas iš kosmoso, priešraketinė gynyba, navigacija ir laiko kontrolė (ši funkcija reikalinga tiksliam karinių operacijų atlikimui), žvalgyba ir stebėjimas, kitų šalių kosminių galimybių tyrimas. Šioji karybos revoliucija (revoliution in military affairs) savo ruožtu priklauso nuo palydovų.

JAV plečiant galią kosmose, Rusija ir Kinija stiprina savo pozicijas žemėje. Šios šalys Jungtinėse Tautose visada griežtai pasisakė prieš kosmoso militarizavimą (šiuo atžvilgiu JT nejučiom tampa kontinentinių valstybių interesams atstovaujančia organizacija). 2000-ųjų pabaigoje JT Generalinėje Asamblėjoje buvo balsuojama  už rezoliuciją „Ginklavimosi varžybų kosmose prevencija“. 163 šalys balsavo už, trys – Mikronezija, Izraelis ir JAV – susilaikė. Panaši situacija kartojosi ir vėliau. Pavyzdžiui, 2006-ųjų spalį 166 šalys balsavo už rezoliuciją dėl ginklavimosi kosmose prevencijos, Izraelis susilaikė, o JAV balsavo prieš. JAV planai dėl priešraketinio skydo Lenkijoje ir Čekijoje iškart sulaukė Rusijos „asimetrinio“ atsako (įvairių grasinimų žodžiais ir veiksmais, pažado uždengti žmoniją priešasteroidiniu skydu ir pan.). Metų pradžioje Kinijos atliktas antisatelitinio ginklo bandymas taip pat gali būti suprastas kaip dalis asimetrinio atsako.

Kultūra kaip sutelktis

Komunistinė ideologija, Samuelio Huntingtono manymu, 1950–1960 metais į savo pusę patraukė daugybę žmonių pasaulyje dėl to, kad buvo siejama su Sovietų Sąjungos ekonomine sėkme ir karine galia. Šis patrauklumas išgaravo sąstingio apimtai sovietinei ekonomikai nebeišgalint palaikyti sovietinės karinės galios ir užtikrinti pakankamos gyventojų gerovės. Vakarietiškos vertybės ir institucijos patraukė žmones iš kitų kultūrų, nes buvo suvokiamos kaip Vakarų galios ir turto šaltinis. Toks procesas vyko amžiais. 1000–1300 metais, kaip pažymi istorikas Williamas McNeillas, krikščionybė, Romos teisė ir kiti Vakarų kultūros elementai buvo perimti vengrų, lenkų ir lietuvių, ir šį „Vakarų civilizacijos perėmimą stimuliavo baimę ir susižavėjimą kėlęs Vakarų princų karinis šaunumas“.

Politologas Josephas S. Nye‘us kalba apie karinę ir kultūrinę galias, apibrėždamas jas kaip „kietąją“ ir „minkštąją“, pastaroji yra valstybės gebėjimas priversti „kitas šalis norėti to, ko nori ji“, apeliuojant į savo kultūrą ir ideologiją. Šios galios paremia viena kitą. Jeigu valstybės „kultūra ir ideologija yra patrauklios, kiti noriai leisis jos vadovaujami“, taigi „švelnioji“ galia yra „lygiai tokia pat svarbi kaip ir „kietoji“ komandinė jėga“.

Geokultūros požiūriu, „pasaulį suka“ ne ekonominis ar politinis potencialas, o idėjų lygmenyje nusakomas šio pasaulio suvokimas. Kaip tik geokultūra galėtų atsverti išcentrinių globalizacijos ir kosmoso militarizavimo jėgų keliamą grėsmę. Lietuvai, kuri nėra nei kosminė, nei branduolinė valstybė, tenka priimti priklausomybės nuo svetimos karinės galios iššūkį. Vienaip ar kitaip turime spręsti saugumo ribų ir nekarinio tapatumo įtvirtinimo problemą.

Saugumo siekis gali įsukti milijardines lėšas kosminių ir žemiškų apsaugos sistemų kūrimui, suteikti darbą milijonams policininkų, duoti pelną tūkstančiams draudimo kompanijų, tačiau žemiškame pasaulyje jis niekada nebus patenkintas. Grėsmių žmogaus gyvybei ir turtui yra begalė. Svariausią žodį visada tars ne logika, o atsitiktinumas,keikiamos ir dievinamos laisvės brolis. Grėsmės universalumo ir absoliutaus saugumo neįmanomybės įsisąmoninimas yra žmogiškosios kultūros dalis. Žmogui, norinčiam gyventi iš tikrųjų laisvai, oriai, saugumo niekada nebus gana. Jam reikia saugumo, viršijančio savisaugos instinktą, absoliutaus saugumo.

Todėl žmogiškasis veiksnys, asmeninė ir bendruomeninė kultūra akcentuojami ir „Lietuvos karinės gynybos strategijoje“ (2000): „Lietuvos gynybinės galios ištakos glūdi mūsų tautoje. Lietuvos gynybinė galia labai priklauso nuo pilietinės visuomenės brandumo ir jos moralinių jėgų stiprumo. Kariuomenės stiprybė priklauso nuo jos organiškų ryšių su visa visuomene. Todėl mūsų valstybės karinės gynybos galia grindžiama ypatinga žmogiškojo veiksnio galia.“

Šalis gali neturėti branduolinio ginklo ir išėjimo į kosmosą, tačiau ji turi savo kosmologiją, savos žemės kultūrą, kuri stiprina žmogiškąjį veiksnį. „Bet kokio masto socialinę sutelktį lemia sutarimas, bendras žinojimas, ši sutelktis iš esmės priklauso ne tik nuo nuolatinio jos atnaujinimo bei sąveikos, bet ir nuo ankstyvo, griežto kultūrinio lavinimo ir kultūros įsiminimo. Socialinis lankstumas, priešingai, priklauso nuo užmaršumo ir pigios komunikacijos“ (Zygmuntas Baumanas).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.