Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Triukšmas ant denio: lėktuvnešiai Rusijos laivyne (11)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 10 24

Mūsų planetoje sausuma užima trisdešimt, o jūra – septyniasdešimt procentų teritorijos. Pasaulio vandenynas turi didžiulę geoekonominę bei geostrateginę  reikšmę ir kol kas didžioji jo dalis yra visų ir niekieno (valstybėms oficialiai pagal tarptautinę teisę priklauso tik pakrantės zona, nesigilinant į jų teisių joje detalizavimą). Dėl to akivaizdi tiesa, kad didžiosioms valstybėms, jeigu jos nori šiandien ir ateityje būti konkurencingos tarptautinėje politikoje ir ekonomikoje, yra gyvybiškai būtina turėti stiprų civilinį, o svarbiausia, karinį plačiųjų vandenų (o ne vien pakrantės zonos apsaugai skirtą) laivyną: tai suteiktų joms neabejotiną pranašumą kovoje už pasaulio vandenyno resursus. Žvelgiant į situaciją iš politinės-karinės teorijos taško, geopolitinis požiūris (ypač klasikinė jo dalis – pagal Alfredą Maheną), pagrįstas jūrinių ir sausumos galių permanentinės priešpriešos prielaida, yra turbūt vienas iš geriausiai pagrindžiančių jūrinio dominavimo koncepciją. Šios koncepcijos esmė: jūrinė galia (šiandien tai yra Amerika) privalo anakondos žiedu apsupti kontinentinę galybę (Rusiją), kad ši turėtų minimalias galimybes prasiveržti į pasaulio vandenyną. Todėl nenuostabu, kad šaltojo karo laikais abi konflikto pusės didelį dėmesį skyrė savo karinio laivyno plėtrai. Tiesa, jų prioritetai buvo skirtingi.

Titanų gimimas ir mirtis

Lėktuvnešių istorija prasidėjo XX a. pradžioje. 1910 m. amerikietis Eugene B. Ely atliko pirmąjį pakilimą nuo laivo denio. Pirmuoju tikru lėktuvnešiu laikytinas britų Ark Royal, pagamintas 1915 metais. Jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare – atakavo turkų pozicijas.

Jungtinės Valstijos pradėjo statyti galingus lėktuvnešius nuo karo su Japonija pradžios. Šiandien lėktuvnešiai, kurie yra laivyno ir aviacijos junginys, sudaro pagrindinę JAV smogiamąją jėgą, kad ir kokį karinį konfliktą, kur dalyvauja Amerika, bepaimtume. O Sovietų Sąjunga kaip atsaką kūrė didžiulę povandeninių laivų flotilę (žinoma, JAV irgi stengėsi neatsilikti, bet vienu tarpu SSRS šioje srityje buvo pranašesnė už Ameriką). Tačiau aštuntame XX a. dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje buvo prieita prie išvados, kad be lėktuvnešių šalies laivynas yra nevisavertis. Kadangi iki tol tokie laivai buvo laikomi „kapitalizmo agresijos įrankiais“, sovietai negalėjo iš karto suprojektuoti ir pagaminti amerikietiško tipo lėktuvnešio. Pradžioje atsirado lėktuvnešio ir kreiserio hibridai, pavyzdžiui, „Kijevas“ ir „Minskas“, kurie neturėjo tramplino, katapultos ir praskrendamojo denio. Be to, jie gabeno palyginti nedidelį kiekį sraigtasparnių ir tik vertikalaus pakilimo karinius lėktuvus Jak-38 (jie nebuvo labai kokybiški), bet buvo gana gerai apginkluoti raketomis (rusiškas tokio tipo laivų pavadinimas – авианесущий крейсер).

Pirmuoju tikru rusišku lėktuvnešiu laikytinas „Admirolas Kuznecovas“ (stojo rikiuotėn 1985 m.). Tiesa, jis savo charakteristikomis neprilygsta JAV „Nimitz“ tipo lėktuvnešiams. Pirma, jis nėra branduolinis. Antra, jis gali gabenti mažiau lėktuvų, nors jame esanti ginkluotė yra geresnė negu amerikiečių lėktuvnešiuose (ypač vertos dėmesio sparnuotosios priešlaivinės raketos „Granit“, kuriomis yra apginkluoti ir Rusijos smogiamieji atominiai povandeniniai laivai). Taip yra dėl to, kad amerikiečiai didesnį dėmesį skiria lėktuvnešio „palydai“ (visai lėktuvnešio smogiamajai grupei), o Rusija nuo pat pradžios siekė padidinti ne tik lėktuvų, bet ir paties lėktuvnešio gynybines ir atakos galimybes. Todėl net „Admirolas Kuznecovas“ kartais vadinamas pusiau kreiseriu (авианесущий крейсер), nors jis vis dėlto labiau yra lėktuvnešis (detaliau apie JAV lėktuvnešius: <http://www.navy.mil/navydata/fact_display.asp?cid=4200&tid=200&ct=4>; apie „Admirolą Kuznecovą“: <http://en.wikipedia.org/wiki/Russian_aircraft_carrier_Admiral_Kuznetsov>). 1988 m. Sovietų Sąjungoje buvo pradėtas statyti jau tikrasis didžiulis lėktuvnešis „Uljanovskas“, tačiau dėl suprantamų priežasčių jam buvo nelemta pasirodyti 2002 m., kaip buvo planuota. Jeigu Rusijai pavyktų pastatyti šį naujo tipo lėktuvnešį, techninis tokių laivų gamybos lygis šalyje pasiektų pasaulinį (tai būtų atominis laivas su tramplinu ir katapultomis, kurių neturi „Admirolas Kuznecovas“, bei daug didesnėmis lėktuvų gabenimo galimybėmis). Apskritai SSRS turėjo labai ambicingų planų pagaminti apie 15 lėktuvnešių.

Pasibaigus šaltajam karui, karinė „reforma“ pavertė Rusijos kariuomenę nuolaužų krūva (ką jau kalbėti apie žmogiškojo elemento psichologinę būseną ir jo profesinio pasirengimo lygį). Laivynas, kaip ir kiti kariuomenės padaliniai, stipriai nukentėjo. To paties „Admirolo Kuznecovo“ techninė būklė šiandien, kaip parodė pirmieji jo plaukimai po ilgų stovėjimo metų, vis dar yra nepatenkinama. Apskritai Rusijos Federacijai tik per stebuklą pavyko išsaugoti „Admirolą Kuznecovą“, nes jis galėjo atitekti Ukrainai (jo išplaukimas iš Ukrainos teritorinių vandenų buvo valandų klausimas), ir tikriausiai jo būtų laukęs toks pat likimas kaip ir „Variago“. Šis buvo beveik pabaigtas, tačiau SSRS žlugimo metais atiteko Ukrainai ir buvo parduotas Kinijai kaip plaukiojantis kazino (nors šiandien sklinda gandai, kad kinai rengiasi panaudoti jį kariniais tikslais: «Китай заставит воевать недостроенный авианосец Варяг», <http://pda.lenta.ru/news/2005/10/17/varyag/>). Indijai, pažadėjus modernizuoti ir aprūpinti lėktuvais, buvo parduotas „Kijevo“ analogas „Admirolas Gorškovas“, tačiau ne viskas šiuo atveju yra sklandu (žr.: Павел Фельгенгауер, «$1,432 млн. - за кота в мешке», 26 012004,<http://2004.novayagazeta.ru/nomer/2004/05n/n05n-s20.shtml>).

Pažymėtina, kad lėktuvnešis – tai ne tik laivas, bet ir aviacija. Lėktuvnešių pilotai yra aviacijos elitas. Vėlgi tik per stebuklą, tiksliau, generolo Timuro Abakidzės (tragiškai žuvusio 2001 m. per parodomąjį skrydį) ir jo komandos dėka, Rusijai pavyko išsaugoti lėktuvnešių aviacijos dalinį. Be lakūnų, kurie geba nutupdyti lėktuvą ant lėktuvnešio denio (o jų šiandien Rusijoje ne daugiau kaip 20), net puikiausi lėktuvnešiams pritaikyti lėktuvai (tokie kaip Su-33, Su-27K ir MiG-29K) yra tik stovintis ant denio metalo gabalas (ką jau kalbėti apie tai, kad MiG-29K, kurie turi būti pristatyti Indijai kartu su „Admirolu Gorškovu“, masinė gamyba dar neprasidėjo).

Nauji horizontai

Šiandien vienintelis Rusijos lėktuvnešis „Admirolas Kuznecovas“ yra tam tikras simbolis, aplink kurį šalyje ilgą laiką sukosi diskusija dėl lėktuvnešių ateities Rusijos laivyne.

Kaip mano Strategijų ir technologijų analizės centro direktorius Ruslanas Puchovas, Rusijos laivynas bus priverstas atsikratyti savo vienintelio lėktuvnešio. Jo manymu, vienintelė šio laivo egzistavimo prasmė yra lėktuvnešio lakūnų išsaugojimas, tačiau išlaikyti „Admirolą Kuznecovą“ vien dėl lakūnų yra neleistina prabanga. R. Puchovo nuomone, šiuos lakūnus naudingiau būtų mokyti Ukrainoje (Kryme), kur nuo sovietų laikų liko specialus lėktuvnešių pilotų mokymo kompleksas, arba Indijoje, kuri po kelerių metų gaus modernizuotą „Admirolą Gorškovą“. Todėl „Admirolą Kuznecovą“ reikia parduoti, o pinigus skirti lakūnų mokymui ir fregatų bei korvečių statybai. Apskritai, kaip teigia ekspertas, mažiausiai 15 metų lėktuvnešius Rusijai reikėtų pamiršti (čia jis teisus, bet tik iš dalies).

Priešingos nuomonės laikosi karinis apžvalgininkas Viktoras Litovkinas: „Be abejo, laivą [„Admirolą Kuznecovą“] verta išlaikyti – lakūnus reikia mokyti skraidyti naudojant tokius lėktuvnešius, nes Rusija turi interesų pakrantės zonoje, vandenyne ir vandenynų šelfuose. Tokie laivai Rusijai yra reikalingi. Šiandien mes neturime galimybės sukurti lėktuvnešių laivyno, bet ateityje ir galimybės, ir būtinybė atsiras. Todėl žmonės turi mokytis ir nusileisti, ir pakilti iš tikro lėktuvnešio.“ Ukraina pati lėktuvnešio lakūnų mokymo centru nesinaudoja, bet iš Rusijos už nuomą prašo didelių pinigų, o tinkamo mokymo komplekso aprūpinimo negarantuoja.

Akivaizdu, kad antroji nuomonė yra kur kas prasmingesnė ir teisingesnė. Kur matyta, kad didžioji valstybė mokytų savo elitinės aviacijos lakūnus svetimoje šalyje, su kuria pastaruoju metu vyksta politinė trintis, o savo vienintelį lėktuvnešį tiesiog parduotų? Nėra Rusija šiandien tokia vargšė, kad taip elgtųsi. Todėl rusai turbūt turėtų džiaugtis, kad jų vadovybė nusprendė grįžti prie lėktuvnešių smogiamųjų dalinių statybos idėjos.

Valstybinė ginklavimosi programa 2007–2015 metams rikiuoja laivyno plėtrą į vieną gretą su strateginių branduolinių pajėgų vystymu. Iš beveik 5 trilijonų rublių, kurie bus skirti kariuomenei perginkluoti, ketvirtadalis atiteks laivynui. Kita vertus, kaip pareiškė Sergejus Ivanovas, iki 2009 m. Rusija neplanuoja pradėti statyti naujų lėktuvnešių. Tokia pozicija yra suprantama dėl kelių priežasčių.

Pirma, lėktuvnešį reikia suprojektuoti, o tai ne dienos reikalas. Tam tikrus pagrindus Rusija šioje srityje turi, bet šiandienos aplinkybėmis būtinas naujas techninis mąstymas, todėl projektavimo procesas užtruks. Pažymėtina, kad jis jau prasidėjo, ir Rusija jau nusprendė statyti naują lėktuvnešį, kuris pagal tonažą ir kitus parametrus bus panašus į „Admirolą Kuznecovą“ (žr: Владимир Гундаров и Виктор Юзбашев , «Миллиарды для «длинной руки» в океане», 29 06 2007, <http://nvo.ng.ru/forces/2007-06-29/3_milliardy.html>). Antra, dideliam lėktuvnešiui (nuo 50 000 iki 100 000 ir daugiau tonų) pastatyti reikia atitinkamų gamybinių pajėgumų. Šiandien Rusija tokių pajėgumų neturi (kaip tik todėl pirmas naujas lėktuvnešis bus panašaus tonažo kaip „Admirolas Kuznecovas“), tačiau Severodvinske jau prasidėjo dokų plėtros darbai, ir tuomet ten bus galima statyti labai didelius (per 100 000 tonų) laivus, taip pat ir lėktuvnešius. Trečia, kaip minėta anksčiau, lėktuvnešiams reikia aviacijos (tiek specialių lėktuvų, tiek profesionalių lakūnų). Abejoti Rusijos galimybėmis sukurti tokius lėktuvus iš principo netenka (jau yra Su-27K, o vėliau atsiras galimybė turėti ir MiG-29K, nes pagal susitarimą su Indija jie bus pagrindiniai „Admirolo Gorškovo“ lėktuvai), tačiau situacija dėl lakūnų rengimo (Ukrainoje) yra nepateisinama. Tačiau vėlgi – jau prasidėjo lėktuvnešių pilotų mokyklos statyba pačioje Rusijoje (Taganroge). Ketvirta, vienas lėktuvnešis plaukioti negali. Jam reikia apsaugos ir aprūpinimo laivų. Tokius laivus (naujo tipo korvetes, fregatas, kreiserius, eskadrinius minininkus ir t. t.) Rusija planuoja pastatyti iki tol, kol bus sukurtos visos reikiamos sąlygos pačių lėktuvnešių gamybai.

Per dvidešimt metų, buvusio Rusijos karinių jūros pajėgų vado Vladimiro Masorino teigimu, Rusija planuoja pastatyti šešis visaverčius (!) lėktuvnešių smogiamuosius junginius, pusė jų bus priskirta Šiaurės laivynui, o kita pusė Ramiojo vandenyno laivynui. Planuojama, kad tai leis dviem junginiams nuolat plaukioti budėjimo režimu, dviem būti nuolatinės parengties, o dar du bus galima remontuoti ir/ar modernizuoti. Taigi į garsųjį Hamleto „būti ar nebūti?“ galima atsakyti: lėktuvnešiams Rusijos laivyne (nepaisant visokių niuansų), atrodo, lemta būti!

Išvados

Rusijoje karo jūrininkai apie šalies regioninius laivynus pokštauja: „Šiaurės laivynas – geriausias laivynas, Ramiojo vandenyno laivynas – irgi laivynas, Juodosios jūros laivynas – neaišku, laivynas ar ne, Baltijos laivynas – buvęs laivynas“ (Северный флот – самый флот, Тихоокеанский флот – тоже флот, Черноморский флот – чи флот, чи не флот, Балтийский флот – бывший флот).

Keturis dešimtmečius kurtos laivyno sistemos griūtis šiandien verčia Rusiją daryti strateginį pasirinkimą: kokį laivyną turėti – mėlynųjų (vandenyno) ar pilkųjų (pakrantės zonos) vandenų? Suprantama, laivynas yra brangiausiai kainuojantis karinis žaisliukas. Be to, jis yra labiausiai inertiškas kariuomenės tipas: laivai ilgai projektuojami, ilgai statomi, ilgai naudojami. Todėl svarbu tinkamai pasirinkti laivyno plėtros prioritetus. Šiame kontekste lėktuvnešių klausimas užima išskirtinę vietą, bet atsakymas į jį yra akivaizdus. Jeigu Rusija pretenduoja sugrįžti į didžiųjų galių klubą (galbūt vėl tapti supervalstybe), lėktuvnešiai jai yra būtini. Jie yra stipriojo prabanga ir neišvengiamybė (karine puolamąja ir gynybine, ekonominių interesų pasaulio vandenyne apsaugos, atgrasymo ir kitomis prasmėmis). Atrodo, Rusijoje tai buvo suvokta, ir amerikiečiams anksčiau ar vėliau teks fiksuoti triukšmą ant naujų rusiškų lėktuvnešių denio...

Papildomai siūloma žiūrėti:

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 11)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (88)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras