Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Žaidimas dėl Irano: Putino ėjimas

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 10 30

Prieš kurį laiką įvyko Vladimiro Putino vizitas į Iraną, kur buvo surengtas Kaspijos jūros valstybių susitikimas. Pažymėtina, kad tai buvo pirmas po Stalino Rusijos (SSRS) lyderio vizitas į šią šalį. Suvažiavime buvo svarstoma Kaspijos jūros padalijimo problematika. Šiaurinė Kaspijos jūros dalis faktiškai yra jau padalyta tarp Rusijos, Azerbaidžano ir Kazachstano, o Turkmėnijos ir Irano valdos Kaspijos jūroje vis dar nėra apibrėžtos. Kalboms šiuo klausimu pabaigos nesimato, ir tai Rusijai tam tikra prasme yra net naudinga: kol Kaspijos jūra nebus oficialiai padalyta, sunkiai gali būti pradėtas Transkaspijos dujotiekio vamzdynų tiesimas. Tačiau, žinoma, renginio akcentu tapo ne Kaspijos jūros klausimai, o dvišalis V. Putino ir Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado susitikimas, kurio metu turėjo būti svarstoma Irano branduolinė programa ir Bušero atominės elektrinės statyba (ja užsiima Rusija). Papildomos intrigos šiam V. Putino vizitui teikė gandai apie Irane rengiamą galimą pasikėsinimą į jo gyvybę. Tačiau Rusijos prezidentas „neišsigando“ ir kelionės neatidėjo. Kokia yra šio vizito prasmė, reikšmė, kontekstas ir galimos pasekmės?

Karas gali būti

Ką besakytų diplomatai, JAV karo su Iranu galimybė yra reali. Ji išliks tokia tol, kol Baltuosiuose rūmuose sėdės G. W. Bushas ir jo neokonservatorių administracija. Kas galėtų paneigti, kad dabartinė istorija su galima Turkijos karine operacija prieš Irako kurdus nėra suplanuota Amerikos (ji ir triukšmą dėl turkų įvykdyto armėnų genocido staiga pradėjo) akcija, kurios tikslas yra įtraukti į konfrontaciją Irano kurdus ir taip pagrįsti karą jau prieš patį Iraną? Be to, Vašingtonui iš esmės pavyko įtikinti griežtesnių sankcijų Teherano atžvilgiu taikymo būtinybe Prancūziją bei Vokietiją (pirmosios užsienio reikalų ministras net tiesiogiai kalbėjo apie karo su Iranu galimybę), ir tik Rusija „neišduoda“ M. Ahmadinejado. Akivaizdu, kad Irano figūra užima svarbią vietą Rusijos globalaus geopolitinio žaidimo lentoje, tačiau, kaip rašo žinoma analitinė agentūra Stratfor, yra pagrindo manyti, kad taip bus tol, kol JAV nepasiūlys Rusijai deramo atlygio už pozicijos šiuo klausimu pakeitimą. Panašiai kalba garsus Rusijos politologas Aleksejus Arbatovas: „(...) Ahmadinejadas– žmogus labai specifinės pasaulėžiūros ir patirties – labai klysta, jeigu mano, kad Rusija ir Kinija visą laiką ir besąlygiškai jį dengs.“ Pirminis mainų objektas – JAV priešraketinės gynybos sistema (PRGS), kurios klausimas praktiškai prieš pat V. Putino vizitą į Iraną buvo svarstomas aukščiausių Amerikos ir Rusijos atstovų Maskvoje. Esmė paprasta – JAV atsisako planų dislokuoti savo PRGS sistemos elementus Rytų Europoje, o Rusija pritaria stipresniam Vakarų spaudimui Teherano atžvilgiu.

Tikriausiai susitarimo amerikiečiams ir rusams, kaip ir galima buvo spėti, pasiekti nepavyko, ir V. Putinas nuvyko į Iraną pademonstruoti Rusijos paramą Ahmadinejado režimui. Faktiškai vien V. Putino, kaip Rusijos prezidento, vizito faktas jau reiškia tą paramą. Paties vizito metu jis pažadėjo, kad Rusija pabaigs statyti atominę elektrinę Bušere (manytina, kad ši statyba yra savotiškas Rusijos pozicijos Irano atžvilgiu lakmuso popierėlis). Taip pat V. Putinas pareiškė, jog „svarbu, kad mes [suvažiavimo valstybės dalyvės] konstatuojame būtinybę spręsti visus klausimus, net tuos, kurie šiandien dar nėra išspręsti, dialogo keliu, atsižvelgdami į vienas kito interesus, gerbdami suverenitetą ir atsisakydami ne tik naudoti kokią nors jėgą, bet net kalbėti apie jėgos panaudojimo galimybę. (...) Žinoma, yra žmonių, kurie nenori taikos ir stabilumo, jie yra suinteresuoti įtampa ir susipriešinimu, bet tokie ketinimai neturės įtakos nei dabar, nei ateityje.“ Turbūt visiems yra aišku, kokius žmones turėjo omenyje Rusijos prezidentas. Savotišku jo žodžių patvirtinimu galima laikyti Kaspijos jūros valstybių pasirašytą susitarimą, kad savo teritorijų nesuteiks puolimui prieš kitas regiono šalis. Pagaliau, savo vizitu V. Putinas pademonstravo kitiems G8 lyderiams, kad, skirtingai negu jie, jis gali sau leisti bet kada nuvykti į Iraną (kad jis derybose su Iranu yra pirmasis tarp lygių, kas Vakarams labai nepatinka, todėl ir sklando versija, kad gandai dėl pasikėsinimo buvo JAV bandymas sabotuoti šį vizitą).

Grįžęs namo, V. Putinas susitiko su Izraelio ministru pirmininku Ehudu Olmertu, ir tai dar kartą patvirtino hipotezę, kad Kremlius savo užsienio politikoje ir toliau balansuoja ant ribos, draugaudamas su visais ir neįsipareigodamas niekam. Geriausiai tokią politiką apibūdino vienas Vakarų žurnalistas, kuris, paklaustas, su kuo yra Rusija – su Vakarais ar su Iranu, atsakė, kad Rusija yra su Rusija.

Tebūnie karas

Apskritai labai sunku patikėti, kad Rusijai ir Amerikai pavyks susitarti dėl Irano: šalių tarpusavio nepasitikėjimas pernelyg didelis. Pagaliau, net jei Amerika nuspręstų nutraukti PRGS planus Rytų Europoje, ji vis tiek negautų iš Rusijos garantijos, kad ši privers Iraną atsisakyti karinės branduolinės programos: tiesiog dėl to, kad Rusija negali to padaryti. Taigi už pozicijos Irano klausimu pakeitimą Maskva reikalauja iš JAV maksimalių nuolaidų, o garantijų jokių duoti negali. Tokiu atveju, kodėl Amerika turėtų nusileisti? Tačiau Rusija, atrodo, nelabai nusiviltų, jeigu Amerika nuspręstų nepaisyti jos pozicijos Irano atžvilgiu ir vis dėlto pradėtų prieš jį karą (o dėl PRGS, tai (a) reikėtų palaukti, kokia bus Lenkijos naujosios valdžios pozicija šiuo klausimu, o be to, (b) Rusija turi šiai sistemai užtektinai kontrpriemonių (žr. Vadim Volovoj, „Rusijos atsakas į JAV PRGS Rytų Europoje“, <http://www.geopolitika.lt/?artc=786>).

Šitas karas iš esmės teiktų Rusijai tik pliusus. Pirma, JAV įsiveltų į dar vieną avantiūrą, iš kurios sunku būtų ištrūkti ir kuri dar labiau sugadintų Amerikos įvaizdį pasaulyje. Rusija, kaip ir Irako atveju, išliktų ta valstybe, „kuri visada yra prieš karą ir nuolat perspėja dėl neigiamų jo pasekmių“. Antra, karas dar aukščiau pakels naftos kainas (kurios ir taip jau yra beveik rekordinės), o tai reiškia papildomas lėšas Rusijos biudžetui. Trečia, karo atveju Rusija tikrai galės parduoti Iranui savo modernią ginkluotę, galinčią stipriai sukomplikuoti karinius Amerikos veiksmus. Ketvirta, įsivėlusi į karą Irane, Amerika turės dar mažiau laiko ir galimybių riboti Rusijos veiksmus posovietinėje NVS erdvėje, kuri Kremliui šiandien yra didžiausias užsienio politikos prioritetas. Apskritai visa istorija primena Iraką, kai Rusija tik ir laukė, kad Jungtinės Valstijos pradėtų karą ir taip sukurtų sau didelę problemą.

Vienintelis karo atveju neigiamas Rusijai momentas yra susijęs su bendro nestabilumo netoli Rusijos sienų padidėjimu. Kita vertus, tie arabų samdiniai ir finansai, kurių dar liko Čečėnijoje, galės persikelti į Iraną.

Išvados

Rusija gali „parduoti“ Iraną, bet tik už labai didelę kainą, kurios Vakarai šiandien jai pasiūlyti negali ir/ar nenori. Įdomu, kodėl Vakarai vis dar ieško Rusijos paramos Irano klausimu, juk Rusija šiuo atveju tegali pasiūlyti jiems nelabai daug: spaudimą ir ginklų nepardavimą karo atveju (balsavimas JT Saugumo Taryboje nesiskaito, nes Irako praktika parodė, kad karas gali būti pradėtas ir be JT sankcijos). Todėl Vakarams, kol yra palanki situacija (Rusija nepakankamai stipri, o Prancūziją bei Vokietiją valdo proamerikietiškai nusiteikę lyderiai), reikėtų spausti Rusiją, o ne ieškoti jos palankumo, nes tai tik stiprina jos pasitikėjimą savo jėgomis ir nepakeičiamumo jausmą.

Kol Baltuosiuose rūmuose lieka G. W. Bushas, karas su Iranu gali prasidėti bet kada, ir vargu ar Rusija tuo atveju bus Vakarų pusėje. V. Putino vizitas į Teheraną ir tenykščiai jo glėbesčiavimaisi su M. Ahmadinejadu tai tik patvirtina.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras