Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kova dėl lotynų amerikiečių sielų

Arūnas Spraunius
2007 10 31

Integraciniai procesai vienaip ar kitaip įsivažiuoja visame pasaulyje, apie integraciją kalbama ar bent užsimenama ir įvairiuose Azijos regionuose bei juodojo žemyno valstybes vienijančioje Afrikos Sąjungoje. Apytikriai konstatavus reikmę, svarbiausias klausimas – kaip, kokiu pagrindu vienytis.

Be abejo, Lotynų Amerika – jokia išimtis. Atrodo, kad laikantis maištingų šio žemyno tradicijų čia ne tik ginčijamasi, kaip tai galėtų vykti, bet tuo pat metu prasideda ir aistringa lotynų amerikiečių konkurencija dėl lyderio regalijų. Ne kur kitur, o Lotynų Amerikoje nuo XIX amžiaus nepriklausomybės kovų pradėjo formuotis kaudiljo tradicija. Taip žemyne vadintas (ir tebevadinamas) politinis karinis lyderis ir autoritarinis valdovas. Be to, Lotynų Amerika (arba nemaža jos dalis) visą XX amžių blaškėsi tarp kraštutinumų – laisvosios rinkos ir kairiojo socialistinio kelio, ilgiausiai išsilaikiusio ir tebepraktikuojamo Kuboje.

Rugpjūčio viduryje maištingojo lotynų amerikiečių socializmo simbolis Fidelis Castro šventė savo 81-ąjį gimtadienį. Pagal profesiją meno magistras F. Castro beveik 47 metus vadovavo Kubai, kol praėjusių metų liepą po sunkios operacijos buvo priverstas pasitraukti iš posto ir nuo tada nesirodo visuomenei. Valdžia atiteko jo broliui Rauliui, kuris irgi yra garbaus amžiaus. Tačiau buvęs Kubos lyderis šiais metais aktyviai reiškėsi šalies spaudoje, nuo kovo pabaigos parašė 37 straipsnius įvairiais vidaus bei tarptautinės politikos klausimais. Vis dėlto dabartinė padėtis reiškia tam tikrą valdymo krizę: nežinia, ar broliai Castro užsiaugino kokią nors pamainą.

Lotynų Amerikos kairiųjų vadų tradiciją mėgina tęsti Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas. Jis neseniai pristatė Venesuelos konstitucijos pakeitimų projektą, pagal kurį valdžioje jis galėtų likti neribotą laiką. Konstitucijos pakeitimus turėtų patvirtinti Nacionalinė Asamblėja, po to jiems turėtų būti pritarta nacionaliniame referendume. Venesuelos prezidentas, žinoma, atmetė kritiką, sakydamas, kad pataisos atvers naujos epochos horizontus ir šalyje bus pradėtas kurti XXI amžiaus socializmas. Interviu televizijai prieš savo projekto paskelbimą H. Chavezas teigė tikįs, kad Konstitucijos pakeitimams pritars didžioji dauguma žmonių, tačiau prognozavo didelę kovą su opozicija, kuri, pasak jo, be išlygų atstovauja imperijos interesams (be abejo, tai Amerika).

Iš kai kurių pranešimų galima susidaryti įspūdį, kad H. Chavezas jau regi save visos Lotynų Amerikos vadu. Rugpjūčio pradžioje Venesuelos prezidentas pažadėjo garantuoti energijos tiekimą visiems savo sąjungininkams Pietų Amerikoje. Kalbėdamas Argentinos sostinėje Buenos Airėse H. Chavezas pranešė, kad Venesuela ir Argentina pasirašė energetinio saugumo sutartį. Tokias sutartis Venesuelos prezidentas taip pat pasiūlė pasirašyti Urugvajui, Nikaragvai, Ekvadorui ir Bolivijai.

Skambią retoriką kai kada papildo ir ekstravagantiški projektai – vasaros pabaigoje Venesuelos lyderis pasišovė pakeisti šalyje laiko juostą. Anksčiau H. Chavezas pakoregavo šalies vėliavą ir nacionalinį herbą. 1999-aisiais pirmą kartą išrinktas prezidentu, pakeitė ir šalies pavadinimą – Venesuelos Respublika tapo Bolivaro Venesuelos Respublika. Apie dabartinį Venesuelos prezidentą kalbama, kad jis laikąs save Amerikos išvaduotojo Simono Bolivaro reinkarnacija, netgi kartkartėmis pasišnekąs su jo biustu. Pragmatiškuose Vakaruose tokios „konsultacijos“ neabejotinai būtų perkvalifikuotos į šizofreniją, magiškoje Lotynų Amerikoje tai – politinio įvaizdžio dalis.

Tradicinis kairiųjų (ne tik Lotynų Amerikos, bet čia prigijęs geriau nei kitur)  lyderių bruožas – nenumaldomas siekis „pataisyti‘ pasaulį. Veikiamas S. Bolivaro auros, H. Chavezas net gali nuspręsti iš savo šalies pavadinimo pašalinti žodį Venesuela. Mat kai 1499-aisiais Amerigas Vespučis priplaukė prie dabartinės Venesuelos krantų, atrado kaimus ant polių, kurių gyventojai iš vietos į vietą plaukiojo valtelėmis. Atradėjas nutarė šią vietą pavadinti Venesuela, t. y. mažąja Venecija. Save „išdidžiu indėnu“ vadinančiam H. Chavezui „svetima“ (vakarietiška) jo kuriamos galingos valstybės vardo etimologija gali pasirodyti nederama.

Rusų interneto dienraštyje „Polit.ru“ publikuotame buvusio F. Castro bendražygio, vėliau nusivylusio revoliucine kova, Venesuelos rašytojo ir publicisto Ameriko Martino straipsnyje „Kaudiljas Chavezas ir naujoji utopija“ (08 27) kalbama, kad kaudiljo samprata Lotynų Amerikoje per 200 metų istoriją patyrė tam tikrą evoliuciją – nuo ginklo jėga besiremiančių nepriklausomybės kovų vadų iki dabartinių vadinamųjų „stiprių asmenybių“. Iki šiol tokių lyderių simbolis buvo F. Castro, bet, A. Martino manymu, juo visai sėkmingai gali būti ir H. Chavezas.

Tiesa, Venesuelos publicistas netiki nei dabartinio savo šalies prezidento nuoširdumu, nei politiniu konstruktyvumu. Pasak A. Martino, tarp H. Chavezo bendražygių nėra nė vieno žmogaus, kuris pajėgtų paaiškinti, kas yra tas planuojamas kurti XXI amžiaus socializmas. Ir pats to socializmo autorius Venesuelos prezidentas nieko aiškaus nesako, tik kviečia studijuoti „didį“ Šiaurės Korėjos ir Kubos patyrimą. Kol kas tik akivaizdu, kad valdžia šalyje stipriai centralizuojama. 2006-ųjų gruodį Venesueloje įsteigta vieninga Socialistų partija, įtraukusi daugelį politinių organizacijų, atsisakiusių savo programų ir simbolikos. H. Chavezas šiemet ėmėsi centralizuoti žiniasklaidą ir pats asmeniškai vadovauja Venesuelos diplomatų korpusui. H. Chavezo iniciatyva apribota Venesuelos centrinio banko nepriklausomybė, nustatytos ne didesnio kaip 10 proc. privačių įmonių pelno „lubos“, įteisintos vadinamosios „komunalinės grupės“, kad liaudis pati galėtų kontroliuoti įmonių veiklą. Prezidentas pažadėjo nacionalizuoti Venesuelos telekomunikacijų ir elektros kompanijas, kurių (vienintelių iš Venesuelos) akcijos kotiruojamos Niujorko akcijų biržoje. Šalyje jau anksčiau apribota užsienio naftos kompanijų BP, „Exon-Mobil“, „Chevron“, „Total“ veikla.

Sunku pasakyti, kuo baigsis šios reformos. A. Martinas kalba apie nedarbo ir infliacijos didėjimo grėsmę. Pagrindinis Venesuelos pajamų šaltinis – nafta. Valstybinė šalies kompanija PDVSA šiuo metu išgauna pusantro milijono barelių naftos per dieną, kartu su užsienio partneriais pateikia rinkai iš viso 2,6 milijono barelių, nors OPEC jai paskirta kvota yra 3,3 milijono barelių. Venesuelos prezidentas iš naftos sektoriaus pašalino technologus, pakeisdamas juos politiškai patikimais valdininkais, tad nenuostabu, kad šalis neįstengia pateikti jai paskirtos naftos kvotos.

Vis dėlto nepaisydamas nieko dabartinis Venesuelos lyderis pasišovęs kurti „naująjį socializmą“ ne tik tėvynėje. Jis siūlo pigią energiją Centrinės Amerikos ir Karibų jūros baseino šalims, padeda kurti karinę infrastruktūrą savo sąjungininkei Bolivijai, finansuoja savo šalininkus įvairiose pasaulio vietose (net Londone). Venesuelos kaudiljas daro viską, kad sukurtų sąjungas, nukreiptas prieš išsivysčiusias valstybes, be abejo, pirmiausia prieš JAV. Žvelgiant iš šalies tie susitarimai kai kada  atrodo kone savižudiški Venesuelai. Pavyzdžiui, 2006-aisias Brazilija eksportavo į šią šalį prekių už 3 milijardus dolerių, o importavo viso labo už 800 milijonų. O ambicingasis H. Chavezas dar apsiėmė finansuoti dviejų pasienio tiltų per Orinoko upę bei naftos perdirbimo gamyklos Brazilijos Pernambuko valstijoje (dabartinio Brazilijos prezidento Lulos da Silvos gimtinė) statybą. Galbūt siekdamas suktelėti Lotynų Ameriką į kairę, H. Chavezas per paskutinius kelerius metus suteikė finansinę paramą bent 12 žemyno valstybių, kuriose vyko prezidento rinkimai. Brazilijoje, Urugvajuje, Čilėje iš tiesų valdo socialistai, bet apžvalgininkai juos dažniausiai apibūdina kaip nuosaikius ir pragmatiškus. Dabartiniai Bolivijos, Ekvadoro ir Nikaragvos lyderiai laikomi radikalesniais. Taigi maišto dvasios kol kas nėra labai daug.

Artimiausia Venesuelos sąjungininkė Lotynų Amerikoje kol kas yra Bolivija. Šalys yra pasirašiusios karinio bendradarbiavimo sutartį, kurioje netgi numatyta, kad jei Boliviją ištiktų krizė, Venesuela ten pasiųstų tris tūkstančius kariškių. Vis dėlto kai šios šalies pasiuntinys Bolivijoje Julio Montesas pareiškė, kad Karakasas yra pasirengęs pralieti opozicionierių kraują, jei Bolivijos prezidentui Evo Moralesui iškiltų grėsmė, kilo toks triukšmas, kad Bolivijos vyriausybė buvo priversta paskelbti pareiškimą, kuriame Venesuelos pasiuntinio žodžiai įvertinti kaip „neatsargūs“ ir užtikrinta, kad Bolivija neprašys Venesuelos karinės pagalbos.

Gali būti, kad nepasiturinčios Lotynų Amerikos šalys, tokios kaip Bolivija, Nikaragva, Ekvadoras, neatsisako ekonominės pagalbos, bet neaišku, ar iš tiesų nori kurti „XXI amžiaus socializmą“ ir vienytis po Venesuelos vėliava prieš Ameriką. Žemyno valstybės pragmatiškai ieško naujų rinkų ir siekia didinti savo konkurencingumą. O bendra Lotynų Amerikos rinka galbūt formuojasi savaime, apsieidama be ideologinio apvalkalo. Kaip dažnai būna laisvosios rinkos atveju, formuojasi įvairios sąjungos ir bendrijos – Pietų Amerikos bendroji rinka (MEPKOCYP), Andų Bendrija (CAN), Brazilija ir Argentina siekia glaudesnių ryšių su Ramiojo vandenyno valstybėmis. Net buvęs radikalas (sandinistas) Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega pareiškė palaikąs laisvosios prekybos sutartį, kurią jo pirmtakas pasirašė su Amerika.

Žodžiu, nelabai aišku, ar dabartinio Venesuelos lyderio siūloma politinė, o ne ūkinė Lotynų Amerikos integracija turi ateitį, o jei turi – tai kokią. H. Chavezas atkakliai tebetvirtina, kad Lotynų Ameriką turi vienyti ne laisvoji rinka, o  solidarumas. Jis net įkūrė savą regioninę organizaciją „Bolivaro alternatyva Lotynų Amerikai“ (ALBA), kuri turėtų suvienyti kontinento tautas prieš imperializmą. Tačiau ir čia esama paradokso – nepaisant karingos retorikos, Venesuelos prekybos apimtis su Jungtinėmis Valstijomis didėja. Kai H. Chavezas papriekaištavo Peru ir Kolumbijai dėl to, kad šios pasirašė su JAV laisvosios prekybos sutartį, tuometinis kandidatas į Peru prezidentus Alanas Garcia pavadino jį veidmainiu.

Pagaliau nereikia pamiršti lotynų amerikiečių aistros ir ambicijų faktoriaus. Žemynas visais laikais garsėjo kariniais perversmais, pretendentų į „naujojo Bolivaro“ regalijas jame netrūko niekad. Net labiausiai europietiška laikomoje Argentinoje valstybiniai perversmai įvyko 1930, 1943, 1955, 1962, 1966, 1970, 1971 ir 1976 metais. Ir utopinių visuomeninio gyvenimo sutvarkymo projektų tradicija čia turi gilias šaknis. Toje pačioje Argentinoje Juano Domingo Perono valdymo metais po Antrojo pasaulinio karo praktikuotas „trečiasis kelias“ tarp kapitalizmo ir komunizmo reiškė, kad valstybė apsiėmė būti arbitre tarp kapitalo ir darbo, gana aiškiai palaikydama pastarojo pusę. Kritikai pašiepdami vadino J. D. Peroną „pirotechniku-gaisrininku“, tai yra tuo, kuris sukelia gaisrą, kad paskui jį sėkmingai užgesintų. Socialiniai ir politiniai eksperimentai šaliai kainavo brangiai. Prieš gerą pusamžį buvusi pasiturinti valstybė (XX a. pirmoje pusėje jos BVP kai kada sudarė ketvirtį visos Lotynų Amerikos BVP), Argentina po Antrojo pasaulinio karo patyrė neregėto masto ir trukmės infliaciją, kurią ekonomistas Williamas Easterly apibūdino taip: „1960-aisiais 1 pesą kainavęs šokoladukas 1994 metais jau kainavo 1 300 000 000 000 pesų.“ „Kapitalizmas be rinkos ir socializmas be plano“ – taip Argentiną 1980-aisiais apibūdino būsimasis jos ekonomikos ministras Domingo Cavallo. Ši metafora daugiau ar mažiau tinka visam žemynui – drastiškų kraštutinumų veikiausiai galima būtų rasti daugelio Lotynų Amerikos šalių istorijoje. Kažkas panašaus turbūt vyksta ir su žemyno integraciniais planais – viskas prasideda nuo emocingų solidarumo šūkių ir tik gerokai vėliau, galbūt pridarius nemenkų klaidų ir atvėsus, imamasi pragmatiško vertinimo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (88)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras