Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Kuo ypatingas Tatarstano statusas Rusijoje? (3)

Evaldas Mikutis
2007 12 09

Tatarstanas – istorinis Šiaurės Pavolgio branduolys. Šioje teritorijoje jau XI a. egzistavo didelis valstybinisdarinys, kurio įpėdiniu tapo Kazanės chanatas. Kazanės chanatą 1552 m. užkariavo caras Ivanas Rūstusis ir į Rusijos valstybę buvo inkorporuota gausi musulmonų bendruomenė. Rusifikacijos ir prievartinės christianizacijos politika nebuvo sėkminga, tačiau paliko totorių sąmonėje istorinių nuoskaudų, nepriklausomos ir didžios valstybės prisiminimus. Tatarstano gyventojai pasižymi stipriu tautinės savimonės jausmu. Šiuos nacionalinius bruožus totorių elitas išnaudoja santykiuose su Maskva, siekdamas paremti didesnių politinių teisių ir ekonominių preferencijų suteikimą.

Vykstant „perestrojkai“ totorių visuomenė buvo gana vieninga: kraštui būtinas didesnis suverenitetas. Nomenklatūra, humanitarinė inteligentija, valstiečiai susivienijo ir pareikalavo Tatarstanui suteikti sąjunginės respublikos teises, o vėliau – nepriklausomybę. Nacionaliniame judėjime aktyviai reiškėsi valstiečiai, geriausiai išsaugoję papročius, kalbą ir tradicijas. Vietinės nomenklatūros vadovas Mintimeras Šaimijevas greit rado kalbą su nacionalistais ir tapo nepakeičiamu respublikos vadovu. M. Šaimijevas ir nuosaikieji nacionalistai siekė kuo ilgiau atidėti Tatarstano teisinio statuso Rusijos Federacijoje sprendimą. Tatarstanas nepasirašė federacijos sutarties, kaip ir Čečėnija, o 1992 m. buvo surengtas referendumas dėl nepriklausomybės, kuris pritarė atskiros valstybės kūrimui. Respublikos valdžia vengė vykdyti šį daugiau politinio pobūdžio referendumo nutarimą. Naudodamiesi gyventojų nuotaikomis, Tatarstano vadovai žaidė su Maskva siekdami kuo daugiau naudos respublikai. Galiausiai 1994 m. buvo pasirašyta sutartis dėl federalinės ir vietinės valdžios kompetencijos paskirstymo. Tatarstano valdžia įgijo teisę suteikti ir panaikinti pilietybę, savarankiškai užmegzti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis, valdyti naftos išteklius ir perdirbimo gamyklas. Respublika galėjo savarankiškai disponuoti išgautomis nafta ir dujomis, nebemokėjo mokesčių ir rinkliavų į federalinį biudžetą bei gavo 9 kartus daugiau subsidijų nei kiti Rusijos regionai. Tatarstano konstitucija iškilmingai skelbė, kad respublika yra suvereni valstybė, tarptautinės teisės objektas.

Prezidento Vladimiro Putino pradėta centralizacijos politika lėmė, kad sutartys su regionais dėl valdymo kompetencijos paskirstymo buvo panaikintos 2003 metais. 2000–2002 m. centras aktyviai spaudė, kad Tatarstano konstitucijoje neliktų formuluotės apie suverenitetą. Vietoj jos atsirado teiginys, kad Tatarstanas įeina į Rusijos Federacijos sudėtį. Stiprėjant centralizacijos tendencijoms, totorių elitas ir jo įtakingas lyderis M. Šaimijevas labai susirūpino naujos sutarties sudarymu. Po intensyvių derybų V. Putinas ir M. Šaimijevas 2006 m. lapkričio 4 dieną pasirašė naują sutartį. Tai pirma ir kol kas vienintelė tokia sutartis, kurią sudarė „valdžios vertikalės“ kūrėjas su regiono vadovu.

Naująja sutartimi Tatarstanas įgyja teisę sudarinėti tarpvyriausybinius susitarimus tarp federalinės vykdomosios valdžios ir respublikos ministrų kabineto, susijusius su ekonominėmis, kultūrinėmis ir ekologinėmis respublikos ypatybėmis. Visus šiuos susitarimus privalo ratifikuoti Rusijos ValstybėsDūma. Daug svarbos teikiama žemės gelmių naudojimo kontrolei, kuri nuo šiol bus vykdoma pagal federalinius įstatymus, tačiau Tatarstanas kiekvienais metais iš naujo tvirtins naftos ir dujų gavybos mokesčius. Ankstesnės finansinės privilegijos ir lengvatos buvo panaikintos. Be ekonominių klausimų, Tatarstanui padarytos kelios simbolinės nuolaidos: suteikta teisė daryti specialius įrašus pase totorių kalba ir išdavinėti pasus su Tatarstano herbu; teisė teikti pagalbą totorių bendruomenėms už Tatarstano ribų tiek Rusijos Federacijoje, tiek užsienyje (tiesa, suderinus su federaline vyriausybe). Skiriamasis Tatarstano prezidentas privalo mokėti totorių kalbą.

Pirmiausia svarbus pats faktas, kad Maskva sudaro sutartį su regionu dėl valdžios padalijimo, nes tai gali tapti precedentu siekti tokių sutarčių ir kitiems regionams, ypač Čečėnijai. Panašios sutarties nori ir Baškirija. Ten jau sukurtas judėjimas „Už federacinę Rusiją“, siekiantis, kad Baškirijai kaip ir Tatarstanui būtų suteiktas specifinis statusas. Federacijos stabilumui pavojingas Tatarstano precedentas paaiškinamas tuo, kad Maskvai reikėjo juridiškai įforminti jo priklausomybę Rusijai, nes respublika nepasirašė 1992 m. federacijos sutarties. Be to, siekiama užsitikrinti totorių elito paramą Kremliui, kuris aktyviai ruošiasi 2007 m. Dūmos ir, svarbiausia, prezidento rinkimams. Tatarstanas turi didelį neformalų svorį Rusijos Federacijoje. Respublikos valdžia, pirmiausia prezidentas M. Šaimijevas, dažnai kalba visų Rusijos „nacionalinių respublikų“ vardu, visos Rusijos musulmonų bendruomenės vardu, atstovauja regionams centro politikoje. Totorių prezidentas, o ne kuris nors kitas regiono politikas, dalyvavo Kremliaus politiniuose projektuose, tokiuose kaip V. Černomyrdino „Mūsų namai – Rusija“, J. Primakovo ir J. Lužkovo „Tėvynė – visa Rusija“. Vadinasi, Kremlius tikisi, kad tam tikros nuolaidos, nors jos ir kertasi su centralizacijos logika, užtikrins Tatarstano vadovo dalyvavimą naujame projekte – operacijoje „Įpėdinis 2008“.

Maskvos santykiai su Tatarstanu lemia ir naujo santykių su regionais modelio atsiradimą. Ypatinga sutartis, nors ir numatanti labiau simbolines nuolaidas, gilina etninę asimetriją, skatina ne tik „nacionalines respublikas“, bet ir rusiškas sritis siekti didesnių teisių. Tai paskatintų išcentrinių jėgų stiprėjimą, o tai susilpnėjus federaliniam centrui išklibintų ne tik „valdžios vertikalę“, bet ir visą federacijos pastatą. Kaip tik tokius argumentus pateikė sutarties ratifikavimui priešinęsis vienas iš Kremliaus favoritų, aukštųjų parlamento rūmų pirmininkas Sergejus Mironovas. Jo agitacija lėmė, kad sutartis buvo ratifikuota  tik iš antro karto. Šis susitarimas, kurio galiojimas numatytas 10 metų, ateityje gali būti nutrauktas ir Tatarstanui bei visai federacijai  primesta vieninga centro ir regionų santykių forma, ypač po 2008 metų rinkimų. Tad naujo Kazanės šturmo, kokį atliko Ivanas Rūstusis, gali ir nereikėti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras