Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Regioninė savimonė Rusijoje

Evaldas Mikutis
2007 11 25

Regionas apibrėžiamas kaip administracinėmis sienomis atribota erdvė su savitomis kultūrinėmis, lingvistinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis ypatybėmis. Netolygi socialinė ir ekonominė raida, skirtinga demografinė padėtis, kokybinės gyventojų sudėties skirtumai, politinės galios svertų suteikimas vietinėms valdymo struktūroms sąlygoja regionalizacijos procesus, kurie tampa lokalinės savimonės formavimosi priežastimi. Pokomunistinė visuomenės transformacija ir perėjimas nuo unitarinės valstybės sandaros prie federalizmo Boriso Jelcino valdymo laikais paskatino Rusijos regionų lokalinės savimonės plėtotę. Savitas regioninis identitetas nėra naujas reiškinys Rusijos istorijoje, jis egzistavo dar carų imperijos ir SSRS laikais, tačiau ilgainiui socialinės kultūrinės ribos dėl didelės migracijos bei urbanizacijos nyko.

Svarbiausias regioninio identiteto Rusijoje inkubatorius buvo nacionalinės respublikos, aktyviai siekusios suvereniteto. Autonomiją gavusių tautų atstovai pirmiausia laiko save priklausančiais respublikai, regionui. Juridinės privilegijos respublikoms paskatino didesnį kraštų ir sričių elito norą pakelti politinį subjekto statusą, atveriant galimybę kontroliuoti vietinius išteklius, įsitvirtinti politiškai. Tai sudarė prielaidas aktyvesniam Rusijos sričių regioninės identifikacijos formavimosi procesui.

Regioninės savimonės stiprėjimo faktoriai

Didžiulė Rusijos teritorija yra objektyvus regionalizacijos faktorius. Šalies regionai skiriasi ne tik ekonominio ir socialinio išsivystymo lygiu, etnine konfesine gyventojų sudėtimi, socialinėmis ir ekologinėmis problemomis, tebėra svarbūs ir lingvistiniai bei istoriniai teritorinę ir kultūrinę diferenciaciją skatinantys veiksniai.

Rusijos daugiatautiškumas sukuria nacionalinių mažumų saviidentifikacijos problemą, tačiau ir etniniu požiūriu rusiški regionai pasižymi tam tikra specifika. Rusai skiriasi dialektais, papročiais, tradicijomis. Kalbiniu ir kultūriniu požiūriu galima išskirti šiaurės ir pietų didžiarusių subetnosus, nors dėl modernių komunikacijos priemonių lingvistinės skirtybės nyksta. Tačiau psichologiniai, mentaliniai skirtumai tarp šiaurės ir pietų rusų išlieka. Šiuo metu kaip atskiras subetnosas siekia atsigauti kazokai, gyvenantys daugiausia Rostovo srityje ir Krasnodaro krašte Rusijos pietuose. Iš jų išsiskiria Kubanės kazokai, pabrėžiantys savo ukrainietiškas šaknis.

Svarbiausias faktorius, kuris veikia gyventojų regioninio identiteto formavimąsi, yra administracinis šalies suskirstymas. Kadangi subetniniai skirtumai pačioje rusų tautoje yra labai nedideli, be to, nėra tikslios ribos tarp Šiaurės ir Pietų arealų, tai pagrindiniu savęs priskyrimo subetnosui kriterijumi lieka administracinis vienetas. Vietinis patriotizmas susijęs su kraštu, sritimi. Iš esmės dabartinis administracinis Rusijos padalijimas susiformavo 20 a. 4–5 dešimtmetį, todėl daugelis gyventojų laiko tokį skirstymą istoriškai ir kultūriškai adekvačiu. Regioninė savimonė yra labiausiai išsikristalizavusi istorines tradicijas turinčiuose miestuose (Novgorode, Pskove, Smolenske, Sankt Peterburge, Vladimire, Riazanėje). Šie miestai iškilmingai ir pabrėžtinai švenčia jubiliejus, stengiasi akcentuoti savo išskirtinį vaidmenį Rusijos istorijoje, formuoja savitą įvaizdį: Maskva – Rusijos širdis, Peterburgas – antroji sostinė, Nižnij Novgorodas – Rusijos piniginė, Krasnojarskas – Azijos tvirtovė ir t. t.

Silpna tarpregioninė gyventojų migracija taip pat skatina didesnį susitapatinimą su gimtuoju kraštu, sritimi. Agrariniuose pietų Rusijos regionuose, taip pat Centrinėje juodžemio zonoje gimę ir joje nuolat gyvenantys sudaro net iki 80 proc. gyventojų (Astrachanės, Belgorodo, Tambovo sritys).

Geografinės regiono ypatybės taip pat daro įtaką regioninei savimonei. Anklaviniams, periferiniams regionams būdingas stiprus lokalinis identitetas, kai kadanet peraugantis į separatizmą (Kaliningradas, Tolimieji Rytai). Tiesa, stiprėjanti federacijos centro valdžia tokias tendencijas užgniaužė.

Reikia pažymėti, kad rusai, gyvenantys nacionalinėse respublikose, save dažniau priskiria gyvenamajam regionui nei Rusijai apskritai. Tokios rusų nuostatos ryškiausios Jakutijoje ir Tatarstane, tačiau Šiaurės Kaukaze dėl dominuojančios islamo kultūros pirmenybė teikiama priklausomybei Rusijos valstybei, o ne regionui.

Politinis regionų identitetas

Lokalinės savimonės didėjimas stiprina vietinio elito politinę galią, todėl regionų lyderiai stengiasi visais įmanomais būdais aktyvinti šį procesą. Ryškiausias politinio identiteto stiprėjimo bruožas yra regioninių politinių partijų ir visuomeninių judėjimų atsiradimas. Pradžioje šie judėjimai veikė kaip kultūrinės draugijos, vėliau tapo politiniais judėjimais, siekiančiais lokalinių interesų užtikrinimo. Tokiomis organizacijomis tapo Baškirijos liaudies frontas, Visų totorių visuomeninis centras, Čiuvašijos nacionalinis kongresas. Be to, šie judėjimai ir organizacijos pretenduoja atstovauti visam etnosui. Regioninių politinių organizacijų sklaida vyksta ir rusiškose srityse: Novosibirske sukurta Sibiro partija, Kaliningrado srityje – Baltijos respublikos partija, Tolimuosiuose Rytuose – Tolimųjų Rytų respublikos laisvės partija, judėjimas „Uralo pertvarkymas“. Iki Vladimiro Putino šios organizacijos aktyviai propagavo separatistines idėjas, tačiau dabar jų veikla nuslopo. Daugeliu atvejų regioninės politinės partijos buvo vietinės administracijos „valdžios partijos“. Šiuo metu politinės regionų elito grupuotės integruotos į federalinę „Vieningosios Rusijos“ partiją.

Politiniai regionų elito interesai skatina lokalinės savimonės raidą. Elitas naudojasi regiono gyventojų savimone ir vietinio patriotizmo nuotaikomis, siekdamas legitimizuoti savo padėtį visuomenės akyse. Kol egzistavo gubernatorių rinkimai, vietiniai lyderiai aktyviai siekė susikurti krašto interesų gynėjų, kovotojų su „grobuoniška ir nepasotinama Maskva“ įvaizdį. Skiriamų gubernatorių institutas ir prezidento atstovų pareigybės sukūrimas mažina regiono vadovų suinteresuotumą užsitikrinti gyventojų paramą, todėl sumažėja ir lokalinio patriotizmo propagandos poreikis.

Tam tikrų regioninio identiteto bruožų išlieka net ir centrinės valdžios ešelonuose. Rusijos regionų politikai, patekę į aukščiausius federalinius postus, kadrų parinkimo principu laiko kilmę iš to paties krašto, siekia susikurti regioninę grupuotę biurokratijos hierarchijoje, nors tai labiau susiję su pažintimis ir lojalumu. Dabartinis prezidentas V. Putinas priskiriamas Piterio grupuotei, B. Jelcino laikų premjeras Viktoras Černomyrdinas priklausė Orenburgo grupei. Liberalus reformatorius Borisas Nemcovas priklauso Nižnij Novgorodo grupuotei, kuriai atstovavo ir ekspremjeras Sergejus Kirijenka.

Dabartinėje Rusijoje šiandien jau galima išskirti kelis identiteto tipus: nacionalinių respublikų identitetą, kuriam nerusiški etnosai teikia pirmenybę; rusų regioninę savimonę, kuri derinama kartu su nacionaline; subetninių bendruomenių savimonę (kazokai); geografinių erdvių identitetą, būdingą Sibirui. Nepaisant „valdžios vertikalės“ kūrimo, Rusijos visuomenės savimonės regionalizacija ir toliau gilėja. Pirmiausia tai lemia didžiuliai ekonominės ir socialinės raidos skirtumai, gyventojų gaunamų pajamų lygis, urbanizacija. Savitas krašto identitetas tampa vis svarbesniu veiksniu, darančiu įtaką politiniams procesams.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras