Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusija ir Lenkija: geopolitiniai interesai ir nacionaliniai jausmai (3)

Vytautas Kinčinaitis
2007 11 07

Jei ieškotume ryšio tarp didžiųjų lygumų geopolitikos ir valstybinių struktūrų netvarumo, Lenkija būtų klasikinis pavyzdys. Anot „Stratfor“ analitiko George‘o Friedmano, išsidėsčiusi sunkiai apginamoje šiaurės Europos lygumoje, Lenkija vienodai baiminosi tiek rusų, tiek vokiečių ir visada ieškojo išorinės jėgos, galinčios tapti jos gynėja. Netgi karti nepasiteisinusių prancūzų ir britų garantijų patirtis per Antrąjį pasaulinį karą lenkų neatgrasė nuo šios strategijos, nes tai buvo vienintelis pasirinkimas, kurio jie laikėsi per visą istoriją. O tai paaiškina, kodėl lenkai šiuo metu kliaujasi Amerikos garantijomis. Tačiau ar tikrai Lenkijos politinius sprendimus lėmė ir lemia jos geografinė padėtis?

Istorikas Normanas Daviesas primena, kad Lenkijos valstybę, kaip ir kiekvieną kitą politinį organizmą, sukūrė ne lemtingos jėgos, o žmonės. Politikai vadovauja žmonės, kurie keblią realybės situaciją dažniausiai arba ignoruoja, arba meta jai iššūkį. Lenkijoje lemiamais momentais –1385, 1569, 1683, 1717, 1794–1795, 1918 ar 1944 metais – priimti arba nepriimti sprendimai galėjo turėti kitokių padarinių. Tad geografija – „mokslas apie besisukančią Žemę“, pasak vaizdaus istoriko palyginimo, –  „suteikia ne ką daugiau žinių nei puodžiaus žiedimo ratas. Žmogus yra ir puodžius, ir molis, ir piktadario vaidmuo tenka jam, o ne geografijai.“

Nacionalinis tapatumas, kurį Lenkija įgijo aktyviai priešindamasi ją pasidalijusių valstybių politikai, nuo tada tapo pagrindine jos politinės kovos priemone. Lenkijai tapo svarbu nuolat „priminti“ apie save pasauliui, netgi jei dėl to ji taptų „pasaulio galvos skausmu“, kaip ją Antrojo pasaulinio karo pabaigoje praminė JAV prezidentas F. Rooseveltas. Ne mažesnis „galvos skausmas“ Lenkija yra ir Europai. Užtenka vien paminėti ES skaldančius dvišalius JAV ir Lenkijos susitarimus dėl PRGS  komponentų dislokavimo jos teritorijoje ir siūlymo pradėti derybas dėl naujos ES ir Rusijos partnerystės sutarties vetavimą. Rusija dėl to pradėjo svaidytis grasinimais „asimetriniu atsaku“, o paskutinėmis dienomis net pagrasino pasitraukti iš 1987-aisiais pasirašytos Vidutinio nuotolio branduolinių raketų uždraudimo sutarties. Taigi žodžiai, pasakyti apie devyniolikto amžiaus Lenkiją, tinka ir šiandien: „Pakeisti savo dalią jie galėjo tik šaukdamiesi pagalbos iš svetur arba sukeldami didžiulę griūtį. Išdavystė ir prievarta dažnai atrodė neatskiriamos nuo teisingumo. Dvidešimčiai milijonų lenkų būtų palengvėję, jei tik jie būtų galėję sudrumsti dviejų šimtų milijonų europiečių ramybę.“

Tačiau ar gali būti kitaip? Sunku pasakyti. Lenkija visada turėjo ir turi alternatyvą nacionalizmui – federalizmą. Lenkai (ne be tam tikro pasididžiavimo) teigia esantys vieninteliai, kuriems pavykę užimti Kremlių. Šito vėliau neįstengė padaryti nei Napoleonas, nei Hitleris. Tačiau juk tai lenkai padarė kartu su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Kare su Rusija 1920–1921 metais Lenkija buvo stipri dėl to, kad veikė išvien su Ukraina. O nacionalizmas Lenkijai nuo pat jo atsiradimo reiškė tiktai ne visada sėkmingą gynybinį tapatumą. Juk šiuo atveju lenkų tautybė yra ne kas kita kaip įsitikinimas, kurį kitų valstybių valdžia kėsinosi užgniaužti. Lenkų nacionalizmas atitinka Ernesto Gellnerio apibrėžimą: „Nacionalistinis (nationalist)jausmas yra pyktis, kyląs, kai šis principas yra pažeidžiamas, arba pasitenkinimas, kurį sukelia jo įgyvendinimas. Nacionalistinis judėjimas yra toks, kurį sukelia ir skatina tokio pobūdžio jausmai.“ Ko vertas toks nacionalinis arba gynybinis tapatumas „šaltuose“ geopolitiniuose žaidimuose?

1936 metų vasarą įvykusio jungtinio Stalino ir Vorošilovo posėdžio su NKVD vadovais ir Raudonosios armijos žvalgybos skyriumi metu Stalinas paklausė karinės žvalgybos vadovo pavaduotojo Artouzovo, kurion pusėn stos Lenkija kilus karui tarp Vokietijos, Italijos ir Japonijos iš vienos pusės ir Rusijos, Prancūzijos ir Anglijos – iš kitos. Artouzovas nedvejodamas atsakė: „Lenkija visuomet bus su Prancūzija ir Anglija.“ – „Jūs esate asilas, – atkirto Stalinas. – Jeigu Lenkija nesusidės su Vokietija prieš mus, ją pakeliui į Sovietų Sąjungą sutraiškys Vokietijos mechanizuotos divizijos.“

1939 metų rugsėjį SSRS su ta pačia Vokietijos vyriausybe „sutarė“, kad tolesnė Lenkijos politinė egzistencija nepageidautina, nes tai būtų nuolatinis neramumų židinys Europoje ir potencialus SSRS ir Vokietijos nesantaikos šaltinis. Pateikęs J. Ribbentropui pasiūlymą „lenkai jums, „pribaltai“ – mums“, Stalinas išsitraukė nacionalsocialistų politikui suprantamą nacionalinio klausimo kozirį. Galima pasidalyti Lenkiją pagal 4 upių liniją, tačiau tai sukeltų keblumų: abipus Reicho būtų įkurtas Reicho protektoratas ir Lenkijos Sovietų Autonominė Respublika, kurios visuomet siektų susivienyti ir sėtų nesantaiką tarp Vokietijos ir SSRS. Todėl esą daug geriau etnografinę Lenkiją sutelkti vienose rankose – Vokietijos.

1945 metų balandžio 21 d. Draugystės, savitarpio pagalbos ir pokarinio bendradarbiavimo tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos Respublikos sutarties pasirašymo proga Stalinas vėlgi kaltę verčia tam pačiam lenkų nacionalizmui: „Kol nebuvo sąjungos tarp mūsų šalių, Vokietija turėjo galimybę pasinaudoti vieningo mūsų  fronto nebuvimu, galėjo priešpastatyti Lenkiją Sovietų Sąjungai ir atvirkščiai ir mušti jas po vieną („бить их поодиночке“). Stalino pamokymas turėjo lenkams priminti kito „Vyriausiojo vado“ žodžius – didžiojo kunigaikščio N. N. Romanovo 1914 metų "Kreipimąsi į lenkus": „Lenkai, išmušė valanda, kai gali išsipildyti jūsų tėvų ir senelių svajonė. Prieš pusantro šimto metų gyvas Lenkijos kūnas buvo sudraskytas į gabalėlius, bet jos dvasia nenumirė. Ji gyveno viltimi, kad išmuš lenkų tautos atgimimo, broliško susitaikymo su didžiąja Rusija valanda. Rusijos kariuomenė neša jums šio susitaikymo gerąją žinią.“

Žlugus komunizmui Rytų ir Vidurio Europos šalyse, politinė nacionalizmo reikšmė smarkai išaugo. Matant, kokie „draugiški“ yra šiuo metu Lenkijos ir Rusijos santykiai, negalime atmesti galimybės, kad savo geopolitiniams planams realizuoti Rusija vėl pasinaudos lenkiškojo „nacionalizmo korta“, kuria lenkai tiki galintys gintis nuo Rusijos. Daugelis lenkų nacionalistinių organizacijų gali būti vienaip ar kitaip kontroliuojamos Maskvos (čia prisimintinas ir Vilnijos „autonomijos“ atvejis).

Rusijos negali neerzinti glaudūs Lenkijos ryšiai su JAV, Varšuvos kritika Rusijos atžvilgiu dėl Čečėnijos ir parama Ukrainos „oranžinei“ revoliucijai, kuri padėjo į valdžią atvesti provakarietišką vyriausybę. Santykiai ypač paaštrėjo Aleksandrui Kwasniewskiui 2004 metais stojus ne Rusijos remiamo kandidato, bet „oranžinės“ revoliucijos ir Viktoro Juščenkos pusėn. 2005 metų gegužę Rusijos prezidento patarėjui Glebui Pavlovskiui lankantis Lenkijoje jau neišvengta abipusių priekaištų „nacionaliniu pagrindu“. Šiam papriekaištavus, esą lenkai kalba apie rusus kaip antisemitai apie žydus, Lenkijos užsienio reikalų ministras Adamas Danielis Rotfeldas atkirto: „Jūs ieškote priešo ir jūs jį randate Lenkijoje.“

Ilgametis politinio žurnalo "Wprost" bendradarbis, buvęs premjero Jerzy Buzeko patarėjas užsienio politikos klausimais Jerzy Marekas Nowakowskis įsitikinęs, kad priešiškumas tarp Rusijos ir Lenkijos – ne skirtingų režimų problema, o kategoriškas dviejų šalių strateginių tikslų nesutapimas: Rusija ir Lenkija juda absoliučiai priešingomis kryptimis. Taip, vienas iš Lenkijos uždavinių yra Ukrainos integracija į vakarietiškas struktūras – ES ir NATO, Baltarusijos „vesternizacija”, taip pat Baltarusijos nepriklausomybės nuo Rusijos palaikymas. Lenkija yra suinteresuota susilpninti Rusijos įtaką Šiaurės Kaukaze, taip pat Centrinės Azijos naftos ir dujų sektoriuje. Be to, Rusija tebevartoja „artimojo užsienio” terminą, siekia „ypatingų” santykių su buvusiomis sovietinėmis respublikomis bei monopolio Centrinės Azijos rinkoje ir prieštarauja NATO plėtrai, ypač į Ukrainą ir Gruziją.

Varšuvos ir Maskvos santykiai vargu  ar pasikeis ir po naujos Lenkijos vyriausybės sudarymo. Pokyčių iniciatorė šiuo atveju turi būti ne Lenkijos vyriausybė, o Maskva. Nesvarbu, kuri politinė partija Lenkijoje suformuos vyriausybę, šalis sieks to paties: darydama spaudimą per ES reikalaus Rusijos atšaukti embargą mėsos produktams iš Lenkijos; sieks gauti iš Rusijos Federacijos Katynę liečiančius dokumentus; palaikys ryšius su JAV, ypač dėl bendradarbiavimo priešraketinės gynybos srityje, kuriam pritaria visos Lenkijos politinės jėgos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras