Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kodėl paskutinė Europos diktatūra dar gyva? (3)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 11 14

Šiandien pasaulyje yra išlikusios tik kelios diktatūros. Kad ir kaip būtų keista, viena iš jų yra Europoje – Baltarusijoje. Šiais laikais, kai vyraujanti pasaulio santvarka yra liberali demokratija, tokio tipo režimai atrodo mažų mažiausiai keistai, kaip kokia liga, o ligas reikia gydyti. Pagrindinis „gydytojas“ šiuo atveju yra Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), kurios G. W. Busho valdymo metais prisiėmė šį vaidmenį su dideliu entuziazmu.

Diktatūrų „gydymas“ gali vykti įvairiais būdais. „Geraisiais“ šaltojo karo laikais diktatoriai buvo tiesiog nušaunami KGB ar CŽV agentų. Pastaruoju metu amerikiečiai diktatūras bombarduoja. Vienas pavyzdys yra Irakas, kurio likimo greitai gali sulaukti Iranas. Tačiau vargu ar tokie metodai pritaikomi Baltarusijai. Karo galimybė iš karto atmetama kaip labai probleminė. Kulkos diktatoriui variantas svarstytinas, bet byla būtų labai rezonansinė (nušauti Baltarusijos prezidentą nėra lygu fiziškai likviduoti kokios nors trečiojo pasaulio bananų respublikos diktatorių). Bet išeitis buvo rasta.

Jugoslavijos diktatoriaus Slobodano Miloševičiaus pašalinimas buvo naujas diktatūrų nuvertimo metodikos žodis. Pastaraisiais metais posovietinėje erdvėje (Gruzijoje, Ukrainoje, Kirgizijoje) ne be JAV pagalbos buvo įvykdytos kelios tokio pobūdžio „operacijos“, gavusios „oranžinių revoliucijų“ pavadinimą. Tikėtasi, kad pastarųjų prezidento rinkimų Baltarusijoje metu tokiu būdu pavyks nuversti ir Aleksandrą Lukašenką, tačiau šie lūkesčiai taip ir liko nerealizuoti. Natūraliai kyla klausimas: „kodėl?“ Kodėl, pavyzdžiui, Ukrainoje oranžinė revoliucija pavyko, o Baltarusijoje baigėsi visiška nesėkme? Kodėl JAV ir jų sąjungininkai niekaip negali (o gal tiesiog nenori) nušalinti A. Lukašenkos nuo valdžios? Kad galima būtų atsakyti į šiuos klausimus, iš pradžių būtina aptarti pačios oranžinės revoliucijos reiškinį ir jos sėkmės sąlygas. Vėliau bus galima pasakyti, ar Baltarusijos visuomenė ir Baltarusijos opozicija tąkart buvo pasiruošusios valdžios kaitai šalyje.

Oranžinės revoliucijos sėkmės formulė

Kalbant apie oranžinės revoliucijos perspektyvas, būtina užfiksuoti tris pagrindinius šio proceso dalyvius – tautą (minia aikštėje ir dauguma prie televizoriaus ekranų), opoziciją ir valdžią. Kartais manoma, kad bet kokios revoliucijos pagrindinė galia yra tauta, tačiau iš tikrųjų tauta tėra tešla (objektas), iš kurios daromas tortas. Opozicijos užduotis – naudojant politines technologijas mobilizuoti tautą. Kita vertus, pati opozicija gali būti neutralizuota valstybės valdžios kaip subjekto. Valdžia savo ruožtu priklauso nuo tautos valios (legitimumo mandatas), tačiau, pasitelkdama administracinius resursus, ji irgi gali daryti poveikį tautai. Trumpai sakant, oranžinės revoliucijos atveju galima kalbėti apie šių trijų subjektų trikampį. Jų tarpusavio santykiai galiausiai ir nulemia oranžinės revoliucijos baigtį.

Žinoma, teoriškai galima teigti, kad turint daug pinigų ir gerus politinių technologijų specialistus oranžinę revoliuciją galima padaryti nors ir Austrijoje ar Liuksemburge. Tačiau labai svarbi yra objektyvi tautos nepasitenkinimo šalies valdžia bazė, kurią opozicijos politiniai technologai turi surasti. Jei reikia, šią bazę galima net sukurti, bet paprastai valstybėje visada yra kuo nors nepatenkintų. Todėl svarbu atskleisti jų nepasitenkinimo priežastis ir – jeigu tų nepatenkintųjų yra mažuma – padaryti taip, kad mažumos nepasitenkinimas virstų (realiai ar virtualiai, t. y. tariamai) daugumos nepasitenkinimu ar kad dauguma bent jau būtų pasyvi valdžios likimo atžvilgiu. Visa kita, kaip sakoma, yra technikos reikalas.

Oranžinės revoliucijos – tai tikras politinių technologijų spektaklis, siekiantis įvairiais būdais, atsižvelgiant į poveikio objekto specifiką (skirtingoms tautoms būdingi skirtingi bruožai, skirtingos silpnosios vietos), paveikti žmonių sąmonę. Įdomiausia tai, kad praėjus kuriam laikui po revoliucijos piliečiai pradeda sau kelti klausimą – kaip ir kam jie padarė tai, ką padarė? Sąmonei paveikti reikia specifinių „smegenų plovimo“ priemonių. Elementariausios technikos šiuo atveju yra dvi.

  • Idėjos supaprastinimas ir mitologizavimas. Žmonėms, kurie stovi aikštėje ar sėdi namuose prie televizoriaus ekrano, sudėtingos kalbos nepatinka. Jiems reikia „balta ar juoda“ aiškumo ir vienareikšmių lozungų. Šiuo atveju ne itin svarbu, kad bus duodama bendro pobūdžio pažadų ir (ar) kad tie pažadai bus nepamatuoti. Be to, dar svarbu tautai sukurti mitą, kad „toliau taip gyventi nebeįmanoma“, kad „valdžia yra bloga“ (nors iš tikrųjų gali būti ne tokia jau bloga) ir panašiai. Pažymėtina, kad bendroji revoliucijos idėja turi būti neigiamo pobūdžio – idėja „prieš“, nes tik tokia paprasta idėja yra lengvai suvokiama (kitaip reikėtų ilgai ir nuobodžiai aiškinti, kas bus daroma perėmus valdžią).

  • Poveikis jausmams. Sąmonė yra valdoma pasąmonės, o pastarosios formavimasis vyksta per jausmus. Todėl svarbu tautoje sukelti jausmų bangą. Geriausia priemonė – prieš valdžią nukreiptos provokacijos, per kurias būtų pralieta bent šiek tiek kraujo. Vėliau įteigiama mintis, kad valdžia ėmėsi represijų prieš taikius protestuotojus (būtina užtikrinti, kad mitinguotojai nesiimtų prievartos, nes tada būtų sukompromituotas visas protesto judėjimas).

Akivaizdu, kad esminis vaidmuo vaizduojant antižmogiškos valdžios žiaurumus, kuriant mitus ir populiarinant opozicijos idėjas priklauso žiniasklaidai, kurios užduotis – sustiprinti spektaklio poveikį (kur reikia – pagražinti, kur reikia – iškraipyti), nuolat kartojant kontrelito skelbiamas tiesas. Taip „užverbuojami“ piliečiai, sėdintys prie televizoriaus ekrano, kurių yra dauguma ir kurie paskui eis balsuoti (per naujus, „sąžiningus“ rinkimus, nes senieji buvo „nešvarūs“).

Antrasis svarbus veiksnys – jaunimo parama. Jaunimas oranžinėse revoliucijose vaidina labai svarbų vaidmenį. Tai spektaklio „veidas“ („jaunimas pasisako už naują gyvenimą“) ir instrumentas. Jaunimu dėl to, kad jis mažiau patyręs, paprastai politiškai neišprusęs (dažniausiai politika jauniems žmonėms nėra įdomi) ir praktiškai visada labai emocionalus, lengviau manipuliuoti negu vyresniais žmonėmis. Be to, jaunimas yra daug mobilesnis už pensininkus, kas yra svarbu vykdant protesto akcijas įvairiose miesto vietose ir, jeigu reikia, kovojant su milicija.

Pagaliau svarbus yra ir išorinio poveikio veiksnys. Jis, kaip kartais bandoma teigti, nėra svarbiausias (svarbiausia yra objektyvios tautos nepasitenkinimo valdžia bazės egzistavimas). Tačiau jis gali labai sustiprinti ar susilpninti protestuotojų potencialą: tiek finansiškai, tiek – kas svarbiau – įvaizdžio prasme (paprastai „oranžiniai“ gauna iš užsienio daug finansinės, techninės ir politinių technologijų paramos, kurios koordinatoriai – dažniausiai vakarietiškos nevalstybinės organizacijos – glaudžiai dirba su vietiniais rėmėjais bei specialistais).

Suprantama, didesnį revoliucinį potencialą turi pereinamojo laikotarpio visuomenės (tokios yra visos buvusių Sovietų Sąjungos respublikų visuomenės), kuriose senasis identitetas buvo diskredituotas (staiga tai, kas buvo gerai, pasidarė blogai), o naujas dar iki galo nesusiformavo. Tokioje visuomenėje lengviau suorganizuoti suirutę, supriešinti žmones ir elitą, iš pradžių galutinai juos dezorientuojant, o paskui prikišant į jų galvas protesto idėjų. Klostantis tokiai situacijai, sovietinio tipo valdžia nebesupranta, ką reikėtų daryti, ir daro klaidas.

Kodėl demokratinė revoliucija Baltarusijoje nepavyko?

Kad galima būtų atsakyti į šį klausimą, reikėtų perprasti Baltarusijos elektorato preferencijas ir struktūrą. Kalbant objektyviai, reikia pripažinti, kad dabartinis A. Lukašenkos palaikymo lygis yra nuo 40 iki 60 proc. Kas sudaro Baltarusijos prezidento šalininkų stovyklą?

Tiksliausiai juos charakterizuotų terminas „homo sovieticus“ (sovietinis žmogus). Tai žmonės, kuriems svarbiausias dalykas yra duona su sviestu, nesvarbu, kas ir kokiu būdu – ar tai būtų demokratinis, ar autoritarinis režimas – tai garantuos. Pastebėtina, kad A. Lukašenkos rėmėjams, ko gero, nesvarbu ir tai, kiek jų socialinis saugumas yra ekonomiškai efektyvus. Juos tenkina Baltarusijos totaliai planinė ekonomika. Manoma, kad jie neprieštarautų situacijai, kurioje turėtų tas pačias socialines garantijas rinkos ekonomikos sąlygomis, tačiau problema ta, kad reikės išgyventi socialiai sudėtingą perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpį. Kam tada kažką keisti, jeigu ir taip yra gerai? Apibendrinant galima teigti, jog A. Lukašenkos rėmėjams, kurių dalis vis dar yra pakankamai didelė, permainų entuziazmas vargu ar būdingas dabar ir ar bus būdingas ateityje. Šiandien Baltarusija panaši į miniatiūrinę Sovietų Sąjungą, kurioje vienintelė revoliucijos viltis yra demokratiškai orientuotas opozicinis elektoratas.

Problema ta, kad pokyčių šalininkų Baltarusijoje šiandien yra nepakankamai daug ir jie yra nepakankamai neiniciatyvūs. Didesnį opozicinio elektorato dalies pasyvumą (abejingumą) papildomai stiprina represijų baimė ir ekonominė priklausomybė nuo režimo. Šiame kontekste pagrindinis Baltarusijos opozicijos uždavinys buvo susivienyti ir mobilizuoti, paskatinti, „pakelti“ tuos potencialiai revoliucingus žmones. Tačiau to padaryti nepavyko.

Akivaizdu, kad šiandien Baltarusijos opozicija nėra gerai pasiruošusi įvykdyti oranžinę revoliuciją. Jai vis dar trūksta vienybės ir politinių technologijų patirties (prisiminkime, kaip profesionaliai buvo organizuotas Kijevo Maidanas). Tačiau tai dar nereiškia, kad Baltarusija amžiams pasmerkta diktatūrai. Prielaidos demokratinėms permainoms yra. Opozicijai būtina tik gerai apgalvoti tolesnius savo veiksmus. Šiame kontekste galima taip suformuluoti jos pagrindinius uždavinius ir poreikius artimiausioje ateityje:

  • didesnė opozicijos vienybė (šiandien A. Lukašenka aktyviai stengiasi suskaldyti šalies opozicionierius, bet labiau skaldo save jie patys);
  • opozicinės socialinės bazės plėtra (tam būtina ne tik nuolat informuoti žmones apie esamo režimo trūkumus ir nusikaltimus, bet ir pateikti jiems savo išplėstą demokratinės Baltarusijos viziją);
  • Aktyvesnis Vakarų vaidmuo:

- didesnė finansinė, techninė ir politinių technologijų pagalba (taip pat ir nepriklausomai Baltarusijos žiniasklaidai);

- nuosekli strategija Baltarusijos atžvilgiu;

- laisvos demokratinės Baltarusijos diskurso formavimas visais lygmenimis;

- demokratinės Baltarusijos klausimo kėlimas bendraujant su Rusija.

Galima tik spėti, kodėl Vakarų pasaulis neparėmė Baltarusijos demokratizavimosi pastangų taip, kaip jis tai padarė Ukrainos atveju. Galbūt vakariečiai iš anksto nematė Baltarusijoje reikiamo revoliucinio potencialo, paprastai kalbant – galimybės laimėti (todėl ne itin aktyviai rėmė Baltarusijos opoziciją prieš rinkimus ir nebuvo tinkamai pasiruošę situacijai, kai žmonės Minske išėjo į gatvę ir nebuvo iš karto išvaikyti)? Be to, jeigu nėra tokio šanso ar net jei jis yra, kam tiek Europos Sąjungai (ES), tiek JAV papildomai komplikuoti savo santykius su Rusija, kurie ir taip yra įtempti, bet nuo to nėra mažiau svarbūs (ES energetinė priklausomybė, JAV suinteresuotumas Rusijos parama Irano klausimu)? Tačiau svarbiausias veiksnys vis tiek yra ne užsienio pagalba, o daugumos žmonių noras gyventi kitaip!

Bendras geopolitika.lt ir žurnalo „Valstybė“ projektas

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras