Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Muntiano neseniai išsakyta mintis apie keliolika gyvybių per savaitę šalyje nusinešantį karą keliuose – „pagrindinis veiksnys, lemiantis prastą eismo saugumą, yra žmonių mąstymas“ – tiktų apibūdinti ir nesibaigiantį karą Irake. Jis neįveikiamas techninėmis priemonėmis ar griežtomis bausmėmis, nes tai – neatsakingo žmonių mąstymo pasekmė. Ir tai ne civilizuotumo „laipsnio“ ar „civilizacijų konflikto“ (S. Huntigtonas), o civilizacijos, kokią mes ją pažįstame, teisėtumo klausimas. Civilizacijos, kurioje pagrindinis kelias yra tas, kuriuo rieda tankas.

Ydingas ratas I

Nuo devinto dešimtmečio vidurio iš šešiasdešimt penkių naftą išgaunančių šalių penkiasdešimt keturiose gavyba sulėtėjo. Didžiuma likusių naftos ir dujų išteklių susitelkusi regione, kurį istorikai sutartinai vadina „civilizacijos lopšiu“. Taip civilizacija, visų pirma šiuolaikinė Vakarų civilizacija – gamtos išteklių naudojimu pagrįstas progresas, – grįžta prie savo šaknų.

Vakarietiškos industrinės visuomenės ir jų finansinės sistemos remiasi nuolatinio augimo prielaida, augimo, kuris savo ruožtu paremtas visuomet prieinamais pigaus kuro šaltiniais. Patogiausia ir plačiausiai pritaikoma čia yra nafta, kuri šiuo metu sudaro apie 43 proc. viso pasaulyje iš žemės išgaunamo kuro ir 95 proc. transporto naudojamo kuro. Nafta yra tokia svarbi, kad jos gavybos sumažėjimas sukeltų nenuspėjamų pasekmių karo ir geopolitikos, medicinos, kultūros, prekybos, ekonominio stabilumo ir maisto gamybos srityse. Net jei atsinaujinantys energijos šaltiniai (biomasė, saulės, vėjo, vandens energija ir kt.) taptų pigesni ir populiaresni, naftos sunaudojimo apimčiai tai turėtų mažai įtakos. Pasakyti goodbye vidaus degimo varikliams?  Bent jau JAV tai būtų labai ilgas atsisveikinimas. Amerikiečiai kasmet perka po 17 mln. transporto priemonių. Kelyje šiuo metu jų yra apie 200 mln., o jų suvartojamas benzinas sudaro apie 45 proc. viso JAV suvartojamo naftos kiekio.

JAV strategai įsitikinę, kad Persijos įlankos naftos kontrolė reiškia pasaulio ekonomikos kontrolę, o tuo pačiu ir svertą konkuruojančių galių atžvilgiu. Jungtinės Valstijos importuoja apie 57 proc. visos pasaulio naftos. Pats Pentagonas tampa didžiausiu energijos vartotoju. Sakykim, 2005 metais jam prireikė 134 milijonų barelių naftos – tiek, kiek visai Švedijai.  Ironiška, kad demokratiją užtikrinanti karinė galia naftą savo karinei mašinai (tankams, sunkvežimiams, savaeigei artilerijai, lėktuvams, laivams) ima iš nedemokratiškų šalių, taip stiprindama vietinius režimus. Saudo Arabija, Irakas, Iranas ir Rusija kartu kontroliuoja apie 70 proc. pasaulio naftos išteklių. Rusijai, Iranui, Katarui, Saudo Arabijai ir Jungtiniams Arabų Emyratams kartu tenka 67 proc. pasaulio gamtinių dujų išteklių. Rusija jų turi 26,7 proc., o jos strateginis partneris Iranas – 15,3 proc. O JAV savo teritorijoje teturi tik 2,9 proc. gamtinių dujų išteklių.

Vašingtonui džiaugiantis sėkmingai suorganizavus SSRS ekonominį ir politinį žlugimą devinto dešimtmečio pabaigoje, kai kas paskubėjo paskelbti, kad tai esanti „istorijos pabaiga“. Po dešimtmečio sąmyšio, per kurį užsienio (daugiausia amerikiečių) kompanijos grobstė Rusijos turtus, šioji nacija prezidentu išsirinko Vladimirą Putiną, buvusį KGB karininką, kuris, kildamas karjeros laiptais, Sankt Peterburgo kalnakasybos institute  apgynė disertaciją „Strateginis regiono  mineralinių žaliavų bazės atkūrimo planavimas rinkos santykių formavimosi sąlygomis“. Svarbi disertacijos tezė – siekdama geostrateginių tikslų, Rusija privalo naudotis savo gausiais gamtiniais ištekliais.

Gamtinių dujų gavyba pasaulyje per 40 metų (1963–2002) padidėjo keturis kartus. Rusijos koncernas „Gazprom“ praėjusiais metais tiekė apie 40 proc. dujų Europai (palyginimui – 2002 metais tik 26 proc.). Turint galvoje anglių, naftos, urano išteklių mažėjimą ir su jų naudojimu susijusias aplinkos taršos ir klimato kaitos problemas, dujų paklausa ateinančiais dešimtmečiais tik augs. Kita vertus, kaip Europa negali apsieiti be Rusijos dujų, taip Rusija – be Europos pinigų, kurių reikia žaliavos gavybos, perdirbimo ir transportavimo technologijoms atnaujinti.

Kad energetiniai resursai turi būti naudojami valstybei stiprinti, prezidentui pritaria ir Rusijos geopolitinių ekspertizių centro direktorius Aleksandras Duginas. Metų pradžioje Maskvos radijui jis porino, kad ekonomika turi būti pajungta politikai ir tarnauti suvereniteto stiprinimui. Anot jo, yra ekonominiams dėsniams nepavaldžių dalykų. Tam tikrame lygmenyje įsijungia tokios sampratos kaip suverenitetas, ir jos tampa lemiamos, todėl į verslo procesą turi įsikišti valstybė. Beje, šis Rusijos „geostrategas“ pabrėžė ir tai, kad posovietinės erdvės integracija yra „absoliuti Rusijos lemtis“. Mes tai jau žinome: „Komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija.“

 Ydingas ratas II

Neišsivysčiusios šalys nori išsivystyti ir tapti vartotojiškomis visuomenėmis. Sekdamos vakarietišku pavyzdžiu – šeimai po du automobilius, jos tampa pagrindinėmis naftos ir dujų vartotojomis. Apie 2020 metus ar net greičiau besivystantis pasaulis energijos suvartojimu pralenks industrinį pasaulį. Indija ir Kinija 2030 metais importuos apie 40 proc. visų dujų. Žinoma, kiek laiko užteks naftos ir dujų, nemažai priklauso ir nuo to, kaip ištekliai bus naudojami. Įprasta girdėti susirūpinusius balsus dėl energetinio bado, didėjančio automobilių skaičiaus Kinijoje, Indijoje ir kitose sparčiai besivystančiose šalyse. Rūpestis tikras, bet energijos naudojimo/efektyvumo, kuro naudojimo, vairavimo įpročiai industrinėse šalyse beveik nesikeičia, nes kitaip kiltų grėsmė vakarietiškam gyvenimo stiliui – our way of life, netgi jei jis atnešė daug daugiau žalos planetai ir dėl gyventojų skaičiaus, ir apskritai. Iš tikrųjų lengviausia kaltinti tokias šalis kaip Kinija ir Indija, nors jos viso labo tik perima industrinių šalių įpročius.

Teks mokytis iš mažesniųjų brolių

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Prie senkančio vandens telkinio Sacharos dykumoje susirenkantys gyvūnai nesipyksta, nors ir yra iš skirtingų „civilizacijų“. Yra gerų ženklų ir mūsų civilizacijų suartėjimo linkme. Žmogaus kaip civilizuotos būtybės išlikimui gyvybiškai svarbių žemės resursų stygius gali suartinti krikščioniškas ir musulmoniškas, slaviškas ir germaniškas, induistines ir šintoistines civilizacijas, o gal net pastūmėti bendražmogiškos civilizacijos link.

Prognozuojama, kad 2010 metais islamo šalys kontroliuos maždaug 60 proc. pasaulio naftos gavybos ir 95 proc. eksporto.  Dar 1945 metų kovą prezidentas Franklinas D. Roosveltas susitiko su karaliumi Abdel Azizu ibn Saudu ir pasirašė sutartį, kuria JAV įsipareigojo mainais už privilegijuotą naudojimąsi Saudo Arabijos nafta saugoti karališkąją šeimą nuo išorės ir vidaus grėsmių. 2003 m. JAV ir Kataras  pasirašė 10 mlrd. dolerių vertės sutartį 25 metams – „Exxon Mobil“ stato didžiausią suskystintų dujų gabenimo uostą Katare (didžiuma dujų bus gabenama į JAV). Pakistaną ir Indiją susiejo dujotiekio iš Irano projektas. Europa 2006 metais iš Rusijos importavo 25 proc. naftos ir 40 proc. dujų.  Prognozuojama, kad 2030 metais Europa vien elektros gamybai naudos 29 proc. daugiau dujų. Tad nieko stebėtina, jog net buvusios mirtinos priešės Vokietija ir Rusija tiesia viena kitai ranką „Nord Stream“ dujotiekiu Baltijos dugne.

Artimiausiais dešimtmečiais teks pamažu koreguoti laisvosios rinkos, ekonominio augimo, nesaikingo vartojimo principus ir keisti gyvenimo būdą – visų pirma keisti požiūrį į neatsinaujinančius energijos išteklius, o tuo pačiu ir į žemės išteklius apskritai. Santykis su žeme iš grobuoniško turėtų tapti dėkojamasis ar net maldaujamasis. Žmogus pernelyg greitai pamiršo savo žemiškumą – kad ir tiesiogine, ir perkeltine prasme jis yra kilęs iš žemės. Todėl nuo jo santykio su žeme priklauso ir jo santykis su kitais žmonėmis, taip pat ir su pačiu savimi.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.