Prieš kurį laiką šiame tinklalapyje jau buvo pasirodęs straipsnis tokiu pavadinimu. Autorius irgi buvo tas pats. Aname straipsnyje buvo aptariamas galimo Vladimiro Putino įpėdinio klausimas („Kas po Putino (arba operacija „Įpėdinis“)?“). Šiandien tai vienas dažniausių klausimų Rusijos ir Vakarų analitinėje spaudoje bei akademiniuose sluoksniuose. Ir dauguma ekspertų prieina išvadą, kad jau nėra svarbu, kas pakeis (jeigu pakeis) V. Putiną jo poste: vis tiek jo sukonstruota sistema išliks. Ši „suverenios demokratijos“ sistema visų tyrėjų yra laikoma vienu pagrindinių V. Putino palikimo elementų. Visi analizuoja, kiek ji yra efektyvi, kiek gyvybinga, kiek demokratiška ir panašiai.

Politologai ir politikos analitikai dažniausiai yra tik ciniški stebėtojai, žvelgiantys į politikos pasaulį visiškai ne taip, kaip į jį žiūri eilinis pilietis, eilinis Rusijos gyventojas. Šio straipsnio tikslas – pabandyti politinių teorijų neužtemdytomis paprasto ruso akimis įvertinti, kas (ne asmens, o rezultato prasme) jam liks po V. Putino, kurio išėjimo dauguma Rusijos gyventojų tikrai nenori.

„Ačiū Jums, Vladimirai Vladimirovičiau, ačiū už viską“

Jeigu žinomų politikos ekspertų paklaustų, ką jie galvoja apie paskutinį V. Putino viešą bendravimą su tauta, vieni pradėtų analizuoti prezidento išsakytas mintis, kiti tiesiog pasakytų, kad įvyko kasmetinis puikiai surežisuotas viešųjų ryšių technologijų spektaklis. Tačiau vienu labiausiai įsimintinų tiesioginio eterio epizodų tapo šios straipsnio dalies antraštėje pacituoti žodžiai, išsakyti vienos bobutės, kuri ištarė juos taip nuoširdžiai, kad liežuvis neapsiverčia laikyti juos surežisuotu spektakliu.

Faktiškai tai buvo rusų tautos balsas, visos Rusijos – kaip pavargusios nuo sunkaus gyvenimo senelės, kuri staiga pamatė šviesą tunelio gale – balsas. Ji drebančiu balsu padėkojo V. Putinui už tai, ką jis padarė – padarė ne tiek jai, kiek Rusijai. Ji padėkojo žmogui, kuris sukrėtė žinomą Rusijos rojalistą Nikitą Michalkovą klausimu, užduotu sau pačiam: „Ar aš atėjau į valdžią tik tam, kad pavogčiau, kas liko pavogti, ar tam, kad kažką nuveikčiau?“ Ir jis nuveikė. Na ir kas, kad visi sako, jog jam padėjo aukštos naftos kainos, autoritariniai valdymo metodai, gudrūs politinių technologijų specialistai ir t. t. Vis tiek jis nuveikė.

Už ką ačiū?

Kai V. Putinas pasakė savo garsiąją Miuncheno kalbą, dauguma politikų ir politologų buvo šokiruoti jos atvirumo. Ir tik Rusijos gyventojai pajuto paprasčiausią pasididžiavimą savo prezidentu ir savo valstybe. Šiandien visi juokiasi prisiminę, kaip girtas Borisas Jelcinas dirigavo orkestrui ar tiesiog nepajėgė išlipti iš lėktuvo. Tik Rusijos gyventojams tada buvo nejuokinga. Jiems buvo nejuokinga, kai NATO bombardavo brolius serbus, o Kremlius tylėjo. Jiems buvo nejuokinga, kai aštuoniolikmečiai vaikinai buvo siunčiami į Čečėnijos karą, kurį pagal savo planus inspiravo Borisas Berezovskis, dabar prispaudęs uodegą tupintis Londone ir bijantis pasirodyti Rusijoje. Šiandien oligarchai arba dirba su Kremliumi, arba sėdi labai toli nuo jo už grotų. Ir tegul Vakarai sau rėkia kiek nori, kad tai nedemokratiška ir neteisėta – paprastas rusas jaučia dievišką malonumą matydamas, kaip Michailas Chodorkovskis siuva šlepetes kalėjime. Lygiai taip pat jam patinka matyti Aslano Maschadovo, Chatabo ir kitų nukautų čečėnų kovotojų lavonų kokiame nors urve nuotraukas – kaip kerštą už „Nord-Ost“ ar Budionovską.

Reikėjo matyti lakūnų veidus, kai Ukrainoje į gabalus pjaustė modernius strateginius bombonešius TU-160 (net amerikiečiams jų buvo gaila), o šiandien strateginiai bombonešiai atnaujino budėjimo skrydžius. Vienintelis Rusijos kreiseris lėktuvnešis „Admirolas Kuznecovas“ V. Putino laikais išplaukė į jūrą, kaip ir svajojo visą savo gyvenimą jame ištarnavęs karininkas. Kariuomenė pradeda gauti šiuolaikinės technikos, kad ir po truputį, bet gauti. Ir karininkai bei eiliniai kareiviai pradėjo gyventi šiek tiek geriau. Net „Kursko“ ir Beslano tragedijos rusus labiau suvienijo negu sužlugdė (ir nesvarbu, dėl kieno kaltės jos įvyko). Ir štai šalies prezidentas pagaliau išdrįso pasakyti apie tą pasipūtusią Ameriką viską, ką daug kas galvoja, bet bijo pasakyti. Ir net nesvarbu, kad jėgos pasakyti tvirtą „ne“ yra dar nepakankamai, svarbu, kad išdrįso.

Kad ir kokie viešųjų ryšių technologijų produktai būtų tie V. Putino pradėti nacionaliniai projektai ar strateginių holdingų kūrimas, jie vis dėlto veikia ir yra postūmis į priekį. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad Rusijoje įvyks dar viena nemokumo krizė ar kad šachtininkai blokuos geležinkelius. Šiandien sunku įsivaizduoti Rusijoje, kad ir kokia korumpuota ir autoritarinė ji būtų, „oranžinę“ revoliuciją.

Paprasti rusai ėmė sakyti, kad jie gyvena geriau. Šiandien jie jaučia, kad vėl yra verta gyventi vardan valstybės ir caro. Ypač pažymėtinas rusų tautos dvasinio pakilimo įvykis yra Rusijos bažnyčios susivienijimas, ir kas čia tokio, kad šalies herbe pavaizduoti ereliai, o pergalės Didžiajame Tėvynės kare vėliavoje yra komunistinė žvaigždė raudoname fone. Šie paradoksai geriausiai yra apibendrinti žinomo Rusijos dainininko Olego Gazmanovo dainoje „Aš gimęs Sovietų Sąjungoje“: jam jo šalis – tai ir Gagarinas, ir Vysockis, ir Stalinas, ir Čaikovskis, ir KGB.

Įdomu pastebėti, kad Putino Rusijos atgimimas pasireiškia net sporte. Šalis gavo galimybę organizuoti žiemos olimpiadą Sočyje, Rusijos vyrų ir moterų krepšinio rinktinės laimėjo Europos čempionatus, o atjauninta Rusijos futbolo rinktinė sugebėjo nugalėti Angliją ir vargais negalais patekti į finalinį Europos futbolo čempionato turnyrą.

Kam blogai?

Didžiausia Vakarų klaida yra manyti, kad jų gyvenimo stilius yra tinkamas visiems. Maža to, Vakarų atstovai dažnai nori matyti kitas šalis tokias, kokios yra naudingos Vakarams, o ne pačioms toms šalims. Be abejo, tikrai negalima paneigti, kad dabartinėje Rusijoje yra daug negatyvių, nedemokratinių dalykų: laisvos spaudos nebuvimas, opozicijos persekiojimas, reiderystė ir t. t. Tačiau pagaliau reikia suvokti, kad eiliniams rusams, išskyrus europinius rusų inteligentus iš prigimties (kurių visada buvo ir vis dar yra Rusijoje), visiškai nusispjaut ant tų nedemokratinių dalykų. Rusams svarbiausia yra galia ir teisingumas, vienijantis tikslas ir bendrumo jausmas, Dievas bei geras Caras. Yra net toks posakis: Rusija yra su Dievu, o Dievas su Rusija.

***

V. Putinas davė rusams tai, ko jiems seniai reikėjo: jis atgaivino jų didžiosios Rusijos jausmą, tikėjimą, kad jie, kaip skelbė vienas SSRS šūkis, „gali pavyti ir aplenkti Ameriką“. Ekspertai paprieštaraus, kad V. Putinas rusams davė tik viziją, o iš tikrųjų jam ir jo aplinkai ta Rusija nė velnio nerūpi. Bet žmonės jau patikėjo tuo, kas jiems rodoma, o svarbiausia – jie patikėjo savimi, ir tai jau bus sunku sugriauti. Kaip teigia žinomas Rusijos humoristas Michailas Zadornovas, rusų problema yra ta, kad jų energija yra didžiulė, bet tinkamai nenukreipta. Tai gal geriau palikti tą Rusiją ramybėje su jos Putinu, kad toji energija neprarytų mūsų?.. Juk nėra nieko baisesnio už rusišką maištą – beprasmį ir negailestingą. Tik bėda, kad rusai dabar vargu ar paliks ramybėje mus – „ačiū Jums, Vladimirai Vladimirovičiau“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.