Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Nauja – gerai pamiršta sena (4)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 12 18

Pirmadienis – sunki diena, o štai dar tokia ilgai laukta naujiena. Gruodžio 10 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pagaliau paskelbė savo „įpėdinį“, kuriuo tapo „socialiai orientuotas“ pirmasis vicepremjeras Dmitrijus Medvedevas. Formaliai tai buvo pateikta kaip V. Putino pritarimas keturių partijų, įskaitant „Vieningąją Rusiją“, pasiūlymui D. Medvedevą iškelti kandidatu į prezidentus.

Negalima sakyti, kad šis pasirinkimas buvo netikėtas. Prezidentinės valdžios Rusijoje perdavimo iš rankų į rankas klausimu analitikų tarpe visada vyravo iš esmės dvi nuomonės: arba įvyks kažkas netikėto (pavyzdžiui, V. Putinas pasiūlys visai nežinomą asmenį), arba viskas bus paprasta (prezidentu taps vienas iš dviejų pirmųjų vicepremjerų: tariamas jėgos struktūrų atstovas Sergejus Ivanovas ar tariamas liberalas D. Medvedevas). Lyg ir išsipildė antrasis (paprastasis) variantas, tačiau lieka tam tikras netikrumo jausmas. Galbūt D. Medvedevas, kaip ir V. Putinas, stebuklingai iš ne visai charizmatinės asmenybės sugebės pavirsti stipriu ir įtakingu Rusijos lyderiu, bet kol kas jis neatrodo kaip žmogus, galintis pakeisti V. Putiną valdžios piramidės viršūnėje, ir labiau primena būsimą dabartinio prezidento marionetę. Tokiu atveju peršasi natūralus klausimas – tai kur dėsis pats Vladimiras Vladimirovičius? Juk naujosios V. Putino pozicijos statusas turėtų būti aukštesnis už prezidento (todėl scenarijus „Putinas premjeras – Medvedevas prezidentas“ yra sunkiai įsivaizduojamas, nors V. Putinas ir sakė, kad galėtų dirbti kaip premjeras „su padoriu žmogumi“ prezidento poste).

Šiuo metu keliama versija, kad V. Putinas galėtų tapti savotišku nacionaliniu lyderiu, pavyzdžiui, Visuomenės rūmų (Общественная палата) pirmininku, ir tai leistų jam formaliai nepriklausyti valdžios struktūrai, tačiau tuo pat metu išlikti matomam ir de facto toliau valdyti šalį. Arba jis galėtų tiesiog išeiti į pensiją ir tampyti savo lėles už siūlelių tiesiai iš prezidento vasarnamio. Tokie scenarijai įmanomi, bet yra vienas niuansas: formalios valdžios neturėjimas padidina riziką, kad sistema (ar asmenybės) gali išsprūsti iš kontrolės. Pats V. Putinas yra puikus to pavyzdys: tapęs prezidentu, jis turėjo būti atvedusių jį į valdžią oligarchų marionetė, tačiau po kurio laiko viskas apsivertė aukštyn kojomis – ir kur dabar tie oligarchai?..

Štai tokiame kontekste vėl iškyla daugelio ekspertų pamiršta ar „nurašyta“ sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės idėja. Kitaip tariant, V. Putinas galėtų tapti sąjunginės valstybės prezidentu ir taip užimti dar aukštesnę poziciją negu dabar. Čia galima prisiminti žinomą klausimo–atsakymo žaidimą: „Kodėl?“ – „O kodėl ne?“ Kalbant rimčiau, sąjunginės valstybės versija atrodo problemiška dėl kelių priežasčių.

Pirma, šiandien nėra jokių ypatingų išorinių Rusijos ir Baltarusijos glaudaus suartėjimo požymių. Priešingai, valstybių santykiai buvo „apnuodyti dujomis“, o sąjungos tema praktiškai dingo iš valstybių informacinės erdvės (dar daugiau, Baltarusijoje stiprinamas diskursas, kad Rusija tiesiog dusina brolišką tautą). Tačiau politikoje dažnai būna taip, kad įvyksta tai, ko mažiausiai buvo galima tikėtis. Todėl išorinis vaizdas gali būti apgaulingas.

Bet tada kyla kitas klausimas: kas galėtų priversti Aleksandrą Lukašenką ryžtis sąjunginės valstybės prezidento rinkimams? Paskutiniai Dūmos rinkimai, kurie iš esmės buvo pasitikėjimo V. Putinu referendumas, parodė, kad dabartinio Rusijos prezidento populiarumas tarp žmonių (kurių į rinkimus atėjo tikrai nemažai) yra labai didelis (falsifikacijos, jeigu ir buvo, tai bendro vaizdo ženkliai tikrai nepakeitė). Taigi A. Lukašenkos šansai kovoje su V. Putinu lyg ir yra niekiniai. Tačiau Baltarusijos vadovo logika galėtų būti tokia: pirma, sąjunginėje valstybėje konstituciškai įvedamas prezidento ir viceprezidento (sic!) postas; antra, A. Lukašenka palieka Baltarusiją savo „įpėdiniui“ (pavyzdžiui, sūnui) ir eina į rinkimus; trečia, rinkimuose jis galėtų pervilioti iš V. Putino tuos rinkėjus, kurie pasigenda stiprios rankos bei griežtesnių veiksmų korumpuotų asmenų ir valdininkų atžvilgiu (V. Putino valdymo stilius yra palyginti minkštas ir nuoseklus, o A. Lukašenka sprendžia problemas griežtai), ketvirta, net jeigu A. Lukašenka pralaimi rinkimus, jis gali susitarti su V. Putinu dėl „viceprezidento“ garantijos, o tai jam tiesiogine šio žodžio prasme būtų tikras proveržis į pasaulį (jis galėtų važiuoti į visas užsienio šalis, ir jų lyderiai privalėtų su juo skaitytis), o be to, sąjunginės valstybės viceprezidentas valdžios galimybių tikriausiai turėtų daugiau, negu teikia Baltarusijos prezidento postas.

Žinoma, išsipildžius sąjunginių prezidento rinkimų scenarijui, V. Putino pergalės šansai (asmeniniu, resursų, šalių gyventojų skaičiaus ir kitu požiūriu) yra didesni. Todėl Rusijos atstovai turėtų rimtai „apdoroti“ A. Lukašenką, kad jis sutiktų juose dalyvauti. Viceprezidento variantas (kaip atsarginis) jam turėtų atrodyti tikrai viliojamai, juolab kad asmeninės ambicijos jam, tikėtina, yra svarbesnės už Baltarusijos kaip šalies likimą.

Straipsnyje jokiu būdu nenorima pasakyti, kad praktiškai viskas įvyks kaip tik taip, kaip čia aprašyta. Tiesiog sunku patikėti, kad tiek laiko visus pasaulio ekspertus kamavęs Rusijos caro „įpėdinio“ galvosūkis išspręstas taip paprastai: ne rusiškas stilius, – todėl analitinė nuojauta kužda, kad reikėtų laukti (o gal tiesiog norisi laukti) staigmenos.

P.S. Viskas, kas parašyta šiame straipsnyje ir kas buvo tonomis rašoma ligi šiol, galėjo išsipildyti jau gruodžio 13–14 d., kai įvyko V. Putino vizitas į Baltarusiją. Jo kuluaruose buvo daug kalbama apie Konstitucinio sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės akto galimą pasirašymą (V. Putino kelias į aukštesnį postą), tačiau to neįvyko. O jau gruodžio 17 d., pirmadienį (tikrai sunki diena), V. Putinas davė sutikimą tapti Ministru Pirmininku, kai D. Medvedevas bus išrinktas prezidentu. Štai ir baigėsi ši istorija. Tačiau iš tikrųjų viskas tik prasideda. Šie žmonės, atrodo, atėjo rimtai ir ilgam (kaip sako rusai, „всерьёз и надолго“), ir tai yra baisu...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (88)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras