Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Dainius Žalimas. Ar Rusija (ne) tapati Sovietų Sąjungai? (1)

2007 12 22

Žinoma, kiekvienas iš mūsų turbūt turime savo atsakymą į šį klausimą, kaip ir savų argumentų tokiam atsakymui pagrįsti. Tyčia šio straipsnio pavadinime užrašiau žodį „(ne)tapati“ su skliaustuose įdėtu priešdėliu „ne“. Nes iš tikrųjų į klausimą, ar Rusija tapati Sovietų Sąjungai, galima atsakyti dvejopai, žiūrint, ką turėsime omenyje, kalbėdami apie Rusijos tapatybę. Tikrai neabejoju, kad teiginys „Rusija nėra tapati Sovietų Sąjungai“ arba „Rusija nėra SSRS“ yra teisingas, jeigu turime omenyje valstybės pavadinimą, jos teritorijos dydį, pasikeitusį politinį režimą ar ideologiją. Šis teiginys taip pat būtų teisingas, kaip ir, pavyzdžiui, teiginys „Lietuva šiandien nėra tapati 1920-ųjų, 1940-ųjų ar 1990-ųjų Lietuvai“. Tačiau jeigu kalbame ne apie šalies būklę ar raidą tam tikru laikotarpiu, galime gauti ir kitokį atsakymą. Ypač jeigu kalbame apie valstybę, kaip tarptautinės teisės subjektą, ir apie jos atsakomybę. Tokiu atveju neišvengiamai reikia kalbėti pirmiausia teisine kalba ir teisiniais argumentais.

Tiems atvejams, kada apie Rusijos tapatybės Sovietų Sąjungai klausimą turėtume kalbėti visų pirma teisine kalba, priklauso ir Rusijos atsakomybės už sovietinę Lietuvos okupaciją klausimas. Patinka tai kam nors ar ne, bet pirmiausia tai yra teisinis klausimas, nes būtent pagal tarptautinės teisės normas 1940 metų ir vėlesni Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Lietuvą kvalifikuotini kaip agresija, kuri yra vienas iš sunkiausių tarptautinės teisės pažeidimų, doktrinoje dar vadinamų tarptautiniais nusikaltimais (agresijos aktų pavyzdžiais yra ir ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į svetimos valstybės teritoriją, ir jos okupacija bei aneksija, būtent visa tai, ką įvykdė SSRS). Beje, tiems, kurie prisiklausę oficialiosios rusiškosios propagandos teigtų, kad agresijos nebuvo, nes Lietuva „sutiko“ su sovietų kariuomenės įvedimu, priminsiu, kad tokie argumentai neverti nė sudilusio skatiko, nes jau seniai tarptautinės teisės doktrinoje, jurisprudencijoje ir valstybių praktikoje yra paneigti. Nukentėjusios valstybės sutikimas su agresoriaus veiksmais neturi jokios teisinės reikšmės, nes jis išgaunamas prievarta, grasinant jėga. Pagal Niurnbergo tribunolo formuluotę tokiu atveju lemiamas yra ne nukentėjusios valstybės sutikimas, o agresoriaus karinė jėga, kuri būtų panaudota bet kuriuo atveju, sutinkant ar ne valstybei, kuriai grasinama. Taigi Lietuvos „sutikimas“ Sovietų Sąjungos veiksmų kvalifikacijos pagal tarptautinę teisę nekeičia ir nepadaro jų teisėtų. Tad galima tik apgailestauti, kad dabartinė Rusijos vadovybė sovietų veiksmams prieš Lietuvą pateisinti naudoja nuvalkiotus nacių nusikaltėlių argumentus.

Suprantama, jog dėl agresijos, kaip ir dėl bet kurio kito tarptautinės teisės pažeidimo, kyla pirmiausia tarptautinės teisinės atsakomybės už ją klausimas, spręstinas vadovaujantis tarptautinės teisės normomis. Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas tam, kad valstybė būtų atsakinga už tarptautinės teisės pažeidimą ir turėtų pareigą suteikti reparaciją (įskaitant kompensacijos mokėjimą nukentėjusiai šaliai), reikia dviejų sąlygų, - kad būtų pažeistas jos tarptautinis teisinis įsipareigojimas ir kad veika, kuria toks pažeidimas padarytas, būtų priskirtina tai valstybei. Taigi dėl pirmosios sąlygos yra aišku, kad vykdant agresiją prieš Lietuvą buvo pažeistas įsipareigojimas nenaudoti jėgos tarptautiniuose santykiuose ir kai kurie kiti tarptautiniai teisiniai įsipareigojimai. Dėl antrosios sąlygos būtent ir iškyla šio straipsnio pavadinime įrašytas klausimas, - ar Rusijai galima priskirti Sovietų Sąjungos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą, kitaip tariant, ar ji, kaip tarptautinės teisės subjektas, yra tapati Sovietų Sąjungai. Šis klausimas taip pat yra teisinis ir atsakyti į jį reikia teisiniais argumentais.

Kaip ne kartą pažymėjo Tarptautinis Teisingumo Teismas, kiekvienas teisinis klausimas gali turėti politinių, moralinių ir kitokių aspektų. Tokių aspektų, suprantama, turi ir Rusijos teisinės tapatybės klausimas. Tačiau kaip teisinis klausimas jis sprendžiamas tik pagal tarptautinės teisės normas. Todėl koks nors politikų kalbėjimas apie moralinius ir politinius Rusijos tapatybės bei jos atsakomybės Lietuvai aspektus neturėtų nukrypti nuo tarptautinės teisės normomis apspręstų teisinių aspektų. Be to, jeigu jau nacionalinė teisė (šiuo atveju 1992 m. birželio 14 d. Tautos referendumo sprendimas ir juo grindžiamas 2000 m. birželio 13 d. SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas) įpareigoja valstybės pareigūnus siekti žalos atlyginimo ir draudžia šios reikalavimo teisės atsisakyti, tai tą reikėtų pagal aplinkybių suteikiamas galimybes ir daryti, vengiant dviprasmiškų pasakymų, kuriuos būtų galima interpretuoti kaip žalos atlyginimo reikalavimų atsisakymą.

Tarptautinė teisė: Rusijos Federacija yra tapati Sovietų Sąjungai

Grįždamas prie Rusijos, kaip tarptautinės teisės subjekto, tapatumo klausimo, norėčiau priminti, kad šis klausimas jokiu būdu nėra naujas. Lietuva, kaip ir visa tarptautinė bendrija, su juo susidūrė jau senokai ir rado į jį tarptautinės teisės normomis pagrįstą atsakymą. Dar 1992 metais vykusiose dvišalėse Lietuvos ir Rusijos derybose dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Rusija mėgino teigti, kad ji neturi pareigos išvesti savo kariuomenės iš Lietuvos ir neatsako už SSRS padarytą žalą, nes Rusija tariamai nėra atsakinga už totalitarinį sovietų režimą, yra kitokia valstybė. Tačiau Lietuva pagrįstai ir sėkmingai atmetė tokius argumentus, pabrėždama, jog politinio režimo problema yra Rusijos vidaus reikalas, kuris negali pakeisti valstybės tarptautinės atsakomybės. Taip Rusijai vis dėlto teko vykdyti savo pareigas pagal tarptautinę teisę ir išvesti savo kariuomenę iš Lietuvos. Taigi kokiomis tarptautinės teisės normomis remiantis konstatuojamas tarptautinis teisinis Rusijos Federacijos tapatumas Sovietų Sąjungai?

Atsakant į šį klausimą, neišvengiamai susiduriama su tarptautinės teisės subjekto apibrėžimu. Kaip ne kartą konstatavo Tarptautinis Teisingumo Teismas, tarptautinės teisės subjektu yra darinys, galintis turėti tarptautines teises ir pareigas bei galintis ginti savo teises pareikšdamas tarptautines pretenzijas. Kadangi būtent tarptautinės teisės ir pareigos sudaro tarptautinio teisinio subjektiškumo turinį, tai tarptautinės teisės subjekto tapatumui nustatyti yra svarbu nustatyti jo teisių ir įsipareigojimų tapatumą; kitaip tariant, jeigu tam tikro darinio turimos teisės ir įsipareigojimai yra tokie patys, tai tas darinys, tų teisių ir įsipareigojimų turėtojas, yra tas pats tarptautinės teisės subjektas.

Kalbant apie valstybių, kaip tarptautinės teisės subjektų, tapatumą, vėlgi svarbus yra ne valstybės materialiųjų požymių (teritorijos ar gyventojų) tapatumas, o pirmiausia jos turimų tarptautinių teisių ir įsipareigojimų tapatumas. Todėl tarptautinėje teisėje yra nusistovėjusios kelios valstybės tęstinumo ir tapatumo prezumpcijos, kai preziumuojama (jeigu neįrodoma kitaip), jog valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, neišnyksta ir tęsia savo teisių ir įsipareigojimų vykdymą. Pirma, valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, išlieka pakitus jos gyventojų skaičiui dėl emigracijos, imigracijos ar kitų priežasčių. Pavyzdžiui, Vokietija (turiu omenyje 1949 metais paskelbtą Vokietijos Federacinę Respubliką, kuri tęsė Vokietijos reicho teises ir įsipareigojimus bei prie kurios 1990 metais buvo prijungta Vokietijos Demokratinė Respublika) išliko ta pačia valstybe ir tuo pačiu tarptautinės teisės subjektu, nors dėl karo sumažėjo jos gyventojų skaičius, o dėl imigracijos – gyventojų tautinė sudėtis. Antra, valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, išlieka pasikeitus jos teritorijos dydžiui (pavyzdžiui, Etiopijos valstybė išliko nuo jos atsiskyrus Eritrėjai, Serbija tęsia Serbijos ir Juodkalnijos sąjungos (buvusios Jugoslavijos Federacinės Respublikos) tarptautinį teisinį subjektiškumą, nors atsiskyrė Juodkalnija). Trečia, valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, lieka ta pati joje pasikeitus valdžiai ir politiniam režimui (pavyzdžiui, nors sovietinė tarptautinės teisės doktrina stengėsi įrodyti priešingai, RSFSR (SSRS) tęsė buvusios Rusijos imperijos tarptautinį teisinį subjektiškumą ir negalėjo atsisakyti pastarosios įsipareigojimų, buvusioms socialistinėms Rytų ir Vidurio valstybėms tapus demokratinėmis, jos tuo pačiu netapo naujomis valstybėmis ir kitais tarptautinės teisės subjektais). Kitaip bet kuri nauja vyriausybė galėtų pareikšti nesanti susaistyta buvusios vyriausybės valstybės vardu prisiimtų įsipareigojimų. Ketvirta, valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, neišnyksta dėl užsienio okupacijos. Pavyzdžiui, patinka kam nors tai ar ne, Lietuvos Respublika, kaip tarptautinės teisės subjektas (tarptautinių teisių ir pareigų turėtojas), neišnyko dėl pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos, todėl tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos teritorija niekada nebuvo sudėtinė SSRS dalis, o buvo okupuota teritorija, kurios okupacijai maskuoti Sovietų Sąjunga įsteigė teisiškai nieko bendro su Lietuvos Respublika neturintį marionetinį darinį (Lietuvos SSR); tuo būdu 1990 metais atkūrusi nepriklausomybę ir išsivadavusi iš okupacijos Lietuvos Respublika yra ta pati valstybė, tas pats tarptautinės teisės subjektas, kokia buvo įsteigta 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktu. Pagaliau visiškai akivaizdu taip pat yra tai, kad valstybės oficialaus pavadinimo ir simbolių pakeitimas nekeičia jos, kaip tarptautinės teisės subjekto (pavyzdžiui, Kongo Demokratinė Respublika yra ta pati valstybė, kaip buvęs Zayras, Baltarusija yra ta pati valstybė, nepaisant jos oficialios simbolikos pakeitimų).

Taigi turint visa tai omenyje, matyti, kad Rusijos santykiui su Sovietų Sąjunga taip pat gali būti taikomos minėtos valstybės tęstinumo ir tapatumo prezumpcijos. Todėl vien to, kad vakar valstybė vadinosi SSRS, o šiandien – Rusijos Federacija, kad Rusijos Federacijos teritorija yra mažesnė ir ji turi gyventojų mažiau, nei Sovietų Sąjunga, kad Rusijoje šiandien yra kita valdžia ir kitas politinis režimas nei Sovietų Sąjungoje, nepakanka daryti išvadai, kad tarptautinės teisės požiūriu Rusijos Federacija nėra, kaip valstybė ir tarptautinės teisės subjektas, tapati Sovietų Sąjungai. Visi minėti pokyčiai nepaneigia to, jog Rusija yra tas pats tarptautinės teisės subjektas, kaip Sovietų Sąjunga. Beje, net jei kalbėtume apie materialiuosius valstybės požymius, Rusijai šiandien priklauso didesnė buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos ir gyventojų dalis. Tad logiška prielaida, kad Rusijos Federacija yra SSRS tęsėja (tęsia SSRS teises ir pareigas), o 11 buvusių sovietinių respublikų yra naujos valstybės – Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos, kiek tai susiję su jų teritorija (perėmė tik tą dalį SSRS teisių ir pareigų). Šia proga priminsiu, kad patinka tai kam nors ar ne, bet atkūrusios nepriklausomybę Baltijos valstybės nėra naujos valstybės, o buvo neteisėtai okupuotos, todėl SSRS dalimi tarptautinės teisės požiūriu netapo; tad jos išsivadavo iš okupacijos, o ne susikūrė kaip naujos valstybės buvusių sovietinių respublikų pagrindu, dėl šios priežasties jos taip pat nėra Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos.

Prielaidai apie Rusijos tapatumą Sovietų Sąjungai patikrinti reikia žiūrėti, ar Rusijos Federacijos tarptautinės teisės ir įsipareigojimai iš tikrųjų tapatūs buvusios SSRS teisėms ir įsipareigojimams, o svarbiausia, koks pačios Rusijos požiūris ir tarptautinės bendrijos pozicija dėl Rusijos tapatumo Sovietų Sąjungai. Vėlgi, patinka tai kam nors ar ne, bet Rusijos Federacijos tarptautinės teisės ir pareigos yra iš esmės tapačios buvusios SSRS teisėms ir pareigoms.

Tai liudija šie svarbiausi faktai. Pirma, Rusija pratęsė SSRS dalyvavimą visose daugiašalėse ir dvišalėse tarptautinėse sutartyse, taip pat vykdo tarptautinių sutarčių depozitarės funkcijas, jeigu jos buvo priskirtos SSRS (pavyzdžiui, 1968 metų Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties depozitarės funkcijas). Antra, Rusija pratęsė Sovietų Sąjungos narystę tarptautinėse organizacijose, įskaitant Jungtines Tautas ir nuolatinę narystę JT Saugumo Taryboje. Pabrėžčiau, kad būtent pratęsė SSRS narystę, t. y. yra ta pati narė, o ne stojo į tarptautines organizacijas kaip nauja valstybė ir nauja narė. Jeigu SSRS, kaip valstybė ir tarptautinės teisės subjektas, būtų išnykusi, jos narystė tarptautinėse organizacijose būtų nutrūkusi, ir jeigu Rusija būtų nauja ir kita nei Sovietų Sąjunga valstybė, jai būtų tekę stoti į tarptautines organizacijas, kaip kad teko stoti kitoms buvusioms sovietinėms respublikoms. Naujos valstybės neperima iš valstybių pirmtakių narystės tarptautinėse organizacijose, kitaip būtų „apeita“ naujų narių priėmimo į tarptautinę organizaciją procedūra, kuri suteikia galimybę esamiems organizacijos nariams svarstyti naujos valstybės kandidatūrą ir prieštarauti naujos narės priėmimui. Tačiau Rusija į tarptautines organizacijas nestojo, jai tik pakako informuoti, kad tęsia Sovietų Sąjungos narystę. Taip, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Chartija nebuvo keičiama, joje kaip valstybė steigėja ir Saugumo Tarybos nuolatinė narė tebėra įvardyta SSRS, bet visiems žinoma, kad šiandien ši narė vadinasi Rusijos Federacija. Jei ji būtų nauja valstybė, Chartijos pataisų būtų reikėję, tuo tarpu dėl šalių pavadinimų pasikeitimų tarptautinių organizacijų steigiamieji aktai nėra keičiami.

Trečia, kitoms valstybėms nereikėjo pripažinti Rusijos Federacijos nepriklausomybės ir užmegzti su ja diplomatinių ir konsulinių santykių, nes Rusijos Federacija pratęsė SSRS diplomatinius ir konsulinius santykius su kitomis valstybėmis. Beje, pernai Lietuva ir Rusija paminėjo 15-ąsias diplomatinių santykių atkūrimo metines, kai 1991 m. spalio 9 d. Lietuva būtent su Sovietų Sąjunga apsikeitė notomis dėl diplomatinių santykių atkūrimo.

Ketvirta, nors pradžioje svarstyta apie SSRS užsienio skolos padalijimą tarp buvusių sovietinių respublikų, galiausiai visos Sovietų Sąjungos užsienio skolos teko Rusijai. Penkta, Rusija taip pat prisiėmė visą buvusios SSRS nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą trečiosiose valstybėse (žinoma, buvusiose sovietinėse respublikose buvęs toks turtas atiteko atitinkamoms naujoms valstybėms pagal valstybių teisių perėmimo normas). Šešta, Rusija perėmė visą branduolinę SSRS ginkluotę, į jos jurisdikciją perėjo ir trečiosiose valstybėse esančios Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos, įskaitant neteisėtai dislokuotas pajėgas Baltijos valstybėse.

Pati Rusijos Federacija, prisiimdama visas SSRS tarptautines teises ir įsipareigojimus, pasiskelbė esanti valstybė – SSR Sąjungos tęsėja („gosudarstvo – prodolžatelj Sojuza SSR“). Būtent tokią, o ne kitokią formuluotę (ne valstybės teisių perėmėjos) ji naudojo paskelbdama apie tolesnį SSRS sutarčių ir depozitarės funkcijų vykdymą, SSRS narystės tarptautinėse organizacijose tęsimą, SSRS diplomatinių ir konsulinių santykių tęsimą, SSRS užsienio skolų ir užsienyje esančio turto prisiėmimą. Būtent terminas „valstybė – SSR Sąjungos tęsėja“ vartojamasd Rusijos Federacijos įstatymuose (pavyzdžiui, Tarptautinių sutarčių įstatyme) ir oficialiuose Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimuose. Rusijos įstatymuose taip pat puikiai išdėstyta jos valstybingumo grandinė: pavyzdžiui, Federalinio įstatymo dėl valstybės politikos tėvynainių užsienyje atžvilgiu preambulėje skelbiama, kad Rusijos Federacija yra Rusijos Valstybės, Rusijos Respublikos, Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos ir SSRS teisių tęsėja („pravoprodolžatelj“). Taip dar kartą patvirtinta, kad Rusijos valstybė, kaip tas pats tarptautinės teisės subjektas, egzistavo turėdama įvairius minėtus pavadinimus.

Tarptautinė bendrija taip pat pripažino tokį Rusijos Federacijos, kaip valstybės – SSRS tęsėjos, statusą. Tai pripažino Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, kuriose Sovietų Sąjungos narystę pratęsė Rusija, valstybės narės. Pažymėtina tai, kad 1991 m. gruodžio 23 d. Europos Bendrijos Tarybos pareiškime dėl būsimo Rusijos ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų statuso Bendrija ir jos valstybės narės priėmė domėn ir pasveikino tai, kad „Rusija tęs ir įgyvendins buvusios SSRS tarptautines teises bei įsipareigojimus, įskaitant teises ir įsipareigojimus pagal JT Chartiją“, taip pat pareiškė tęsiančios draugiškus santykius su Rusija „atsižvelgiant į jos konstitucinio statuso pasikeitimus“. Tokiu būdu Europos Bendrija akivaizdžiai pademonstravo, kad laiko Rusiją tapačiu Sovietų Sąjungai tarptautinės teisės subjektu, nes paminėjo tik Rusijos konstitucinius pokyčius, kurie nekeičia su SSRS plėtotų Bendrijos tarptautinių santykių. Tuo tarpu Europos Taryba pripažino, kad būtent Rusijos Federacija turi mokėti kompensacijas deportuotiems iš okupuotų Baltijos valstybių asmenims. Jeigu Rusija būtų nauja ir netapati Sovietų Sąjungai valstybė, ji tokių įsipareigojimų negalėtų perimti, nes nebūtų atsakinga už deportacijas.

Žinoma, galima paminėti ir daugiau pavyzdžių, liudijančių Rusijos valstybės tęstinumą ir tapatumą su Sovietų Sąjunga bei jo tarptautinį pripažinimą. Bene geriausiai tai matyti Rusijos Federacijos tarptautinį teisinį statusą lyginant su Serbijos valstybe bei buvusia Serbijos ir Juodkalnijos sąjunga (anksčiau vadinosi Jugoslavijos Federacine Respublika), kuri laikoma nauja valstybe – buvusios Jugoslavijos (Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos) teisių perėmėja, kaip ir kitos buvusios Jugoslavijos respublikos. Tarptautinė bendrija nepripažino Jugoslavijos Federacinės Respublikos tęstinumo pretenzijų ir konstatavo, kad buvusi Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika, kaip valstybė ir tarptautinės teisės subjektas, išnyko. Todėl Jugoslavijos Federacinė Respublika, kurią sudarė Serbija ir Juodkalnija, kaip nauja narė 2000 metais įstojo į Jungtines Tautas. Serbijos ir Juodkalnijos bylose prieš kai kurias NATO valstybes dėl jėgos naudojimo teisėtumo Tarptautinis Teisingumo Teismas pastebėjo, kad 1992-2000 metais Jugoslavijos Federacinė Respublika turėjo neaiškų sui generis statusą, kuris baigėsi jai įstojus į Jungtines Tautas ir taip pripažinus JT Saugumo Tarybos bei Generalinės Asamblėjos (iš esmės daugumos pasaulio valstybių) poziciją, kad buvusi Jugoslavija išnyko ir jos narystės Jungtinėse Tautose Jugoslavijos Federacinė Respublika negalėjo automatiškai pratęsti. Tuo tarpu dėl Rusijos Federacijos tarptautinio teisinio statuso panašių neaiškumų nekilo: minėta, kad ji, kitaip nei kitos buvusios sovietinės respublikos, neturėjo stoti į tarptautines organizacijas, o automatiškai pratęsė SSRS narystę Jungtinėse Tautose, įskaitant nuolatinę narystę Saugumo Taryboje, ir kitose tarptautinėse organizacijose (jose tebuvo atitinkamai pakeistas valstybės narės pavadinimas). Be to, tarptautinė bendrija specialiai nepareiškė apie Rusijos nepriklausomybės pripažinimą, ir kitos valstybės neužmezgė diplomatinių santykių su Rusija (tai būtų reikėję padaryti, jeigu Rusija būtų traktuojama kaip nauja valstybė – SSRS teisių perėmėja), o pratęsė su ja diplomatinius santykius, turėtus su Sovietų Sąjunga; todėl buvusios SSRS diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos virto atitinkamomis Rusijos institucijomis. Skirtingai nuo Rusijos, kitos buvusios sovietinės respublikos tapo naujomis valstybėmis, kurias tarptautinė bendrija turėjo pripažinti ir užmegzti su jomis diplomatinius santykius. Pavyzdžiui, iš minėto 1991 m. gruodžio 23 d. Europos Bendrijos Tarybos pareiškimo aišku, kad su Rusija yra tęsiami Bendrijos santykiai, palaikyti su Sovietų Sąjunga, o kitos NVS priklausančios buvusios sovietinės respublikos turėjo būti pripažintos pagal Bendrijos suformuluotus naujų valstybių Vidurio Europoje ir buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje pripažinimo kriterijus.

Taigi baigdamas šią dalį turėčiau padaryti išvadą, kad patinka tai kam nors ar ne, bet tarptautinės teisės požiūriu Rusija yra tas pats tarptautinės teisės subjektas, kaip buvusi Sovietų Sąjunga, t. y. Rusija yra tapati Sovietų Sąjungai. Todėl Rusijai priskiriama prieš Lietuvą įvykdyta Sovietų Sąjungos agresija, ir Rusija yra už šią agresiją atsakinga. Dideliam SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo kritikų nusivylimui turėčiau pabrėžti, kad šio įstatymo, kurio tikslas buvo įpareigoti Vyriausybę siekti žalos atlyginimo, preambulėje visiškai teisingai konstatuota, kad Lietuvos reikalavimas atlyginti žalą turi būti teikiamas Rusijai, nes „Rusijos Federacija pagal tarptautinę teisę yra SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja“, taip pat nurodomi svarbiausi dokumentai, kurie konstatuoja tokį Rusijos statusą.

Kodėl persistengiama labiau už Rusiją

Kaip matyti, pagal tarptautinę teisę Rusija yra valstybė – SSRS tęsėja, t. y. tas pats tarptautinės teisės subjektas. Valstybe – SSR Sąjungos tęsėja pasiskelbė ir pati Rusija. Tačiau kartais atrodo, kad Lietuvoje turimas savitas, kitoks požiūris į Rusijos tapatybės problemą, labiau už pačią Rusiją stengiantis įrodyti, kad ji yra kitokia nei SSRS. Jeigu taip kalbama Rusijos atsakomybės už sovietinę Lietuvos okupaciją kontekste, toks kalbėjimas dažnai prasilenkia su tarptautine teise ir minėtomis SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo nuostatomis. Žinoma, nereikia manyti, kad toks kalbėjimas būdingas tik Lietuvos politikams.

Dažniausi tokio kalbėjimo pavyzdžiai yra pakankamai aukštų politikų pasakymai, kad valstybė, kuri įvykdė agresiją prieš Lietuvą, nebeegzistuoja, todėl žalos atlyginimo klausimas yra problemiškas. Tačiau taip teigiant pamirštama, kad jeigu atsakinga už Lietuvos okupaciją valstybė neegzistuotų, tai atsakomybės už Lietuvos okupaciją klausimas apskritai negalėtų būti keliamas, nes tiesiog nebūtų kam adresuoti žalos atlyginimo reikalavimo.

Panašiai kartais teigiama, kad Rusija nėra tapati Sovietų Sąjungai, bet atsako už Lietuvos okupaciją kaip SSRS teisių perėmėja. Jau minėjau, jog pagal tarptautinę teisę ir pačios Rusijos pareiškimus ji yra SSRS tęsėja, o ne teisių perėmėja. Tuo tarpu teisių perėmimas iš esmės skiriasi nuo valstybės tęstinumo tuo, kad valstybės tęstinumo atveju ta pati valstybė tęsia savo teisių ir įsipareigojimų vykdymą, o teisių perėmimo atveju yra dvi skirtingos valstybės – valstybė pirmtakė ir valstybė teisių perėmėja, kuri yra kita, nauja valstybė, perimanti dalį, bet ne visas pirmtakės teises ir įsipareigojimus. Todėl Rusijos, kaip SSRS teisių perėmėjos, traktavimas reikštų, jog Rusija yra nauja valstybė, kuri negali būti atsakinga už pirmtakės padarytus tarptautinės teisės pažeidimus, nes paprasčiausiai jai negalėtų būti priskiriami tie tarptautinės teisės pažeidimai. Kitaip tariant, nebūtų vienos iš būtinų atsakomybei kilti sąlygų, - Rusijai nebūtų galima priskirti neteisėtų Sovietų Sąjungos veiksmų, nes Rusija būtų tiesiog kita valstybė. Taigi valstybių teisių perėmimas ir valstybės tęstinumo bei tapatumo sąvokos yra skirtingos, todėl jų painioti nederėtų. Matyt, tariamas politinis korektiškumas ir politikų noras pabrėžti, kad vidaus režimo požiūriu Rusija yra kitokia valstybė, nei buvusi SSRS, lemia tokį paplitusį, bet teisiškai klaidingą Rusijos, kaip SSRS teisių perėmėjos, statuso apibūdinimą.

Dar vienas pasitaikantis, bet galintis klaidinti teiginys yra tas, jog Rusija nekalta dėl Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvą. Iš karto derėtų pasakyti, kad šis teiginys neturėtų būti vertinamas kaip teisinis, nes valstybės tarptautinei teisinei atsakomybei nėra jokios kaltės sąlygos. Valstybės kaltės net ir negalėtų būti, nes valstybė nėra žmogus, o kaltė yra būdinga tik žmogui, jo sąmoningai veiklai, atspindi vidinius jo psichikos procesus. Kaltė nusako tai, ar žmogus suvokia jo daromos veikos pobūdį ir galimas jos pasekmes, t. y. ar jis suvokia savo veiksmų pavojingumą ir jų pasekmių žalą, siekia ar leidžia šioms pasekmėms atsirasti. Todėl valstybės atsakomybė yra objektyvi: minėta, jog jai atsirasti pakanka to, jog būtų pažeistas tarptautinis įsipareigojimas ir šis pažeidimas būtų priskiriamas valstybei. Tad belieka spėlioti, ką reiškia teiginys apie tai, kad Rusija yra nekalta dėl Lietuvos okupacijos. Norėtųsi tikėti, jog turima omenyje ne Rusijos atsakomybė, o tai, kad dabartiniai Rusijos vadovai yra nekalti dėl sovietų agresijos prieš Lietuvą, bet jie turėtų vykdyti Rusijos pareigą atlyginti Lietuvai padarytą žalą. Tačiau nesant tikslumo ir aiškumo teiginys apie Rusijos nekaltumą gali būti suprastas įvairiai ir pakankamai dviprasmiškai.

Ar verta keisti stereotipą apie Rusijos imperijos tapatumą sovietams?

Aptarus teisinį Rusijos tapatumo Sovietų Sąjungai klausimą, vis dėlto norėtųsi trumpam sugrįžti prie neteisinių šio klausimo aspektų. Ar iš tikrųjų atmetus minėtuosius teisinius Rusijos valstybės tęstinumo ir tapatumo aspektus galima teigti, kad tai ne Rusijos valstybė, o sovietai okupavo Lietuvą?

Deja, aš taip teigti negalėčiau. Sovietai man tėra tik vienas iš Rusijos imperijoje buvusių politinio režimo tipų, kuris pakeitė carinį režimą, o Sovietų Sąjunga man yra tik vienas iš buvusių Rusijos imperijos pavadinimų. Mat prisiskaičiau visokių istorinių atsiminimų knygelių, kuriose aprašoma, kaip Stalinas susitikimuose su Lietuvos atstovais atvirai jiems pasakojo apie siekius susigrąžinti Rusijos imperijos valdytas teritorijas. O be to, taip jau mane išauklėjo tėvai per paskutinius du sovietų okupacijos dešimtmečius. Manau, jog išauklėjo teisingai. Puikiausiai prisimenu mokykloje sektas pasakas apie „didįjį brolį“, kuriam reikia dėkoti už atneštą laisvę ir tiesą. Tuo „didžiuoju broliu“ buvo pristatoma ne Ukraina, Gruzija ar Kazachstanas, o būtent Rusija. Dar prisimenu, kad kasdien mokykloje buvo privaloma mokytis ne armėnų ar tadžikų, o būtent rusų kalbos ir literatūros. Taip pat mus vertė mokytis ne Azerbaidžano ar Turkmėnistano, o Rusijos imperijos istoriją, pavadintą SSRS istorijos kursu, kuriame taip gražiai buvo aprašomas visų SSRS tautų amžinas noras glaustis prie „didžiojo brolio“. Ir dar atsimenu nuotrupas iš dviejų himnų, kuriuos turėjome mokėti pirmojoje klasėje ir kuriais buvo pradedama bei baigiama radijo programa. Pirmasis iš jų yra Lietuvos SSR himnas, kuriame buvo žodžiai apie tai, kaip mums „padėjo kovoj didi rusų tauta“, o antrasis – SSRS himnas, kuriame buvo žodžiai „sojuz nerušimyj respublik svobodnych splotila na veki velikaja Rusj“. Šie žodžiai, manyčiau, patys savaime geriausiai atsako į klausimą, kas okupavo mūsų šalį, mistiniai sovietai ar vis dėlto Rusijos imperija. O tai, kaip ta imperija vadinosi ir koks režimas joje tuo metu buvo, man tėra antrinis klausimas.

Todėl aš nebepykstu ant savo studentų, kurie kartais vietoje SSRS agresijos prieš Lietuvą mini Rusijos agresiją. Tik pabaru už netikslumą valstybės pavadinime. Nes iš tikrųjų, o ką gi jiems galvoti, kai nors ir patys negirdėję pasakų apie „didįjį brolį“, šiandien jie girdi Rusijos mėginimus teisinti 1940 metų agresiją prieš Lietuvą taip, kaip kad ją pati Rusija ir įvykdė. Taip pat šiandien jie mato, kaip ta imperija tęsia carų ir Stalino vykdytą čečėnų tautos genocidą, kuris labai panašus į Baltijos tautų pavergimą, kai skaito Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, kuriuose aprašomi tokio genocido faktai. Tad Rusijos imperija, kuri vadinosi Sovietų Sąjunga, ir Rusijos imperija, kuri dabar vadinasi Rusijos Federacija, man skiriasi tik teritorijos dydžiu ir naikinamų tautų skaičiumi.

Suprantu, kad tarpvalstybiniuose santykiuose būtini įvairūs diplomatiniai reveransai. Tačiau nemanau, kad įmanoma ir verta mėginti „iš viršaus“ pakeisti žmonių atmintį ir patirtį. Tokie mėginimai man primena nevykusius bandymus prieš pusantrų metų ieškoti Lietuvos kaltės dėl prieš ją įvykdytos agresijos siekiant įrodyti, kodėl nereikia reikalauti okupacijos žalos atlyginimo. Deja, nei su teise, nei su teisingumu tokie bandymai nieko bendro neturėjo. Todėl, matyt, jie ir nepavyko...

Autorius yra docentas, teisės daktaras, mokslinių publikacijų apie tarptautinę teisę autorius.

Bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (28)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras