Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Žiniasklaidos laisvė Rusijoje: ko nepadaro baimė, padaro pinigai (1)

Aušra Radzevičiūtė
2008 01 09

Jau kelerius metus tarptautinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ ir „Freedom House“ skelbia, kad žodžio laisvės reitingai Rusijoje vis krinta, pagal šį rodiklį priartindami šalį prie pačių nedemokratiškiausių valstybių sąrašo. Tačiau ne mažiau dėmesio turėtų sulaukti ir tai, kad nemenkai daliai, o gal net ir didžiumai rusų stabilumas ar pseudonacionalinės idėjos įgyvendinimas yra svarbesni nei spaudos laisvė ir galimybė atvirai reikšti savo nuomonę.

2006 m. organizacija „Reporteriai be sienų“ paskelbė, kad pagal spaudos laisvę Rusija užima 147 vietą iš 168 šalių. Praėjusiais metais Rusijos reitingas „pagerėjo“ trimis pozicijomis, bet kita organizacija – „Freedom House“ – savo metiniame pranešime Rusijos žiniasklaidą apibūdino kaip vieną nelaisviausių pasaulyje. Rusijos valdžia įsižeidė ir pareiškė nuo šiol pati skelbsianti žodžio laisvės indeksus, tačiau taip elgdamasi ji gali įtikinti nebent save.

Rusijos žurnalistų sąjungos generalinis sekretorius Igoris Jakovenka su tarptautinių organizacijų vertinimais nesiginčija ir sutinka, kad per paskutiniuosius šešerius metus Rusija neabejotinai tapo šalimi, kurioje žodžio laisvės nėra. „Žiniasklaidos priemonės monopolizuotos, praktiškai visi federaliniai televizijos kanalai yra kontroliuojami valdžios arba su ja stipriai susijusių struktūrų. Iš žiniasklaidos priemonių išstumiama žurnalistika ir lieka tik propaganda. Na, ir cenzūra bei Kalašnikovo automatai, kaip visada, veikia labai efektyviai…“ – padėtį apibūdina Rusijos žurnalistų sąjungos generalinis sekretorius.

2007 m. spalį neva dėl priešgaisrinių pažeidimų buvo uždaryti Maskvos centre veikę Žurnalistų namai. Truputį patriukšmavo Tarptautinė žurnalistų federacija, pareikšdama, kad toks sprendimas – sąmoningas ketinimas neleisti potencialiai nepatogiems žurnalistams susitikti ir laisvai kalbėtis rinkimų laikotarpiu. Tačiau Rusijoje tokie „patriukšmavimai“ jau seniai niekam didelio įspūdžio nedaro…

Juolab kad BBC užsakymu „GlobScan Incorporated“ atlikta sociologinė apklausa rodo, kad 47 procentams rusų stabilumas šalyje yra svarbesnis nei žodžio laisvė. 46 proc. respondentų teigė, kad laisvės žiniasklaidos priemonėms pakanka, ir tik 18 proc. mano, jog jos trūksta. 57 proc. rusų yra įsitikinę, kad žiniasklaidos priemonių savininkų politinės pažiūros nulemia, kaip nušviečiami įvykiai. Tik 29 procentams apklaustų Rusijos gyventojų yra svarbi galimybė išsakyti savo nuomonę dėl žinių laidose nušviečiamų įvykių, o beveik penktadalis išvis nesuprato, ko jų klausiama. „GlobScan Incorporated“ daro išvadą: tarp Rusijos gyventojų vyrauja azijietiškas požiūris, kuris nesiderina su Vakaruose nusistovėjusiomis normomis.

Nepriklausomi Rusijos žurnalistai dabartinę savo šalies televiziją ir visus jos kanalus vadina „kramtomąja guma akims“. Paryžiaus politinių tyrimų instituto bei tarptautinių tyrimų centro CNRS/CERI vyresnioji specialistė Marie Mendras viename interviu tikina, kad 70–80  proc. rusų, kurie nesinaudoja internetu, gyvena toliau nuo didesnių miestų ir neskaito maskvietiškos spaudos, visą informaciją gauna tik iš televizoriaus. Mažiausiai pusė žinių laidų laiko skiriama V. Putino kalboms ir kelionėms, žiūrovams pasakoma, kas yra blogai, o kas – gerai.

Žinomas Rusijos satyrikas rašytojas Viktoras Šenderovičius, geresniais laikais NTV televizijoje turėjęs autorinę laidą, straipsnyje „Profai“ („The New Times“, 2007 09 06) šitaip apibūdina šiandienės Rusijos televizijos darbo kokybę ir etiką: „Kai vienintelis žmogus, prakalbęs apie mirusį Rostropovičių, yra Valstybės Dūmos vicepirmininkė Sliska, tai – viso labo mielas „Russia Today“ kanalo korespondentų skonio liudijimas. Tačiau kai „Vesti“ po iškilmingo ir didžiulio siužeto apie Kultūros tarybą prie prezidento lyg tarp kitko parodo liūdnai geraširdę Beslano įkaitę ir nė žodžiu neužsimena apie tądien nuskambėjusį reikalavimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn įkaitų išlaisvinimo štabo vadą – tai jau vadinama „svarbios visuomenei informacijos nuslėpimu“. Tarp kitko, vėliau „Beslano motinų“ reikalavimas iškelti baudžiamąją bylą buvo atmestas ir ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino tai, kad federaliniai TV kanalai šią temą ignoravo. Jei ne „trendiožai“ apie kultūrą prie prezidentinio stalo, o kraujas, besišaukiantis teisingumo, būtų tapęs tos dienos įvykiu, osetinų Temidė būtų atsidūrusi nelengvoje padėtyje.”

Politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis teigia, kad nors Rusijoje formaliai ir nėra jokių žodžio laisvės draudimų, vis labiau įsigali pati efektyviausia cenzūros forma – savicenzūra. „Visur demonstruojamas maksimalus lankstumas ir paklusnumas. Ir labiausiai stebina tai, kaip lengvai šias žaidimo taisykles priima jaunoji žurnalistų karta (…). Televizininkai priprato prie labai didelių atlyginimų, o valdžia jiems leido suprasti, kad labai didelius pinigus gali garantuoti tik absoliučiai lojalus elgesys ir netgi gebėjimas nuspėti, ko nori valdžia. Sovietiniais laikais pagrindinis savicenzūros mechanizmas buvo baimė, o dabar – pinigai. Man tikrai atrodo, kad jaunoji karta baimės nepažįsta. Ji tiesiog labai ciniška ir apsaugota didelių pinigų“, – tikina A. Piontkovskis.

Anot politologo, Rusijos visuomenėje dar liko žmonių, kurie išpažįsta kitokias vertybes ir kuriuos domina ne tik finansinė gerovė, tačiau lieka vis mažiau žiniasklaidos priemonių, kuriose šie žmonės gali išsakyti savo požiūrį. Beliko uždaryti pusantro laikraščio ir vieną radijo stotį.

„Šiandien iš žiniasklaidos priemonėse aptariamų temų rato praktiškai dingo Čečėnija. Paskui – bet kokia prezidento kritika. Rimtai nenušviečiamos netvarkos armijoje, korupcijos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose temos. Ir šito užtenka, kad šalis gautų visiškai iškreiptą realaus gyvenimą atspindį.

Juk didžiumos mūsų šalies gyventojų supratimą apie Rusiją ir pasaulį formuoja du valstybiniai televizijos kanalai. Jei šie kanalai sako, kad Vakarai ir Amerika yra blogai, vadinasi, Vakarai ir Amerika yra labai blogai. Ir jei Putinas – mūsų viskas, vadinasi, Putinas yra mūsų viskas“, – konstatuoja A. Piontkovskis.

Dar 2004 m. Rusijos prezidentas V. Putinas didžiojoje spaudos konferencijoje, vykstančioje tiesioginiame TV eteryje, valdžios santykius su spauda apibūdino vieno itališko filmo motyvu: tikras vyras visada turi stengtis, o tikra moteris – visada priešintis. Na, formaliai Rusijoje žodžio laisvė yra konstitucinė norma, tačiau teorija dažnai skiriasi nuo praktikos. Net jei nėra primityvios cenzūros, žurnalistai atvirai nesodinami už grotų, sumanūs kontrolieriai randa begalę būdų, kaip užčiaupti tuos, kurie patys neužsičiaupia. Antai 2000 m. Politinio ekstremizmo užkardymo komisija viešai pareiškė, kad žurnalistų publikacijos apie Čečėniją bus vertinamos remiantis Kovos su terorizmu įstatymu. Tai reiškia, kad publikacijų ar siužetų forma, apimtis ir turinys turi būti suderinti su antiteroristinių operacijų operatyvinio štabo vadu. Taip pat minėtasis įstatymas draudžia propaguoti arba pateisinti teroro aktus ir ekstremizmą. Kitais žodžiais tariant, jokių „kitokių nuomonių“ ir „antrosios pusės argumentų“.

„The International Herald Tribune“ 2007 m. pavasarį paskelbė turinti žinių, kad Rusijoje V. Putino įsakymu kuriama nauja agentūra, kuri licencijuos leidinius, tikrins publikacijas, galės kontroliuoti ne tik popierines bei elektronines žiniasklaidos priemones, bet ir internetą. Žinoma, Rusija neseks kinų pavyzdžiu ir nepastatys žiaurios „ugniasienės“ (firewall). Tačiau kuo mažiau bus „nesušukuotų“ minčių ir kurstančių galvoti samprotavimų, tuo šalis gyvens stabiliau ir geriau. Tokia logika šioje šalyje jau buvo taikoma ne kartą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras