Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Ar į Baltarusiją grįš branduolinis ginklas? (3)

Viktoras Denisenko
2008 01 13

Po Sovietų Sąjungos žlugimo visi branduoliniai ginklai, dislokuoti Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano teritorijoje, buvo išvežti į Rusiją. Ji vienintelė iš buvusių sovietinių respublikų liko vadinamojo „branduolinio klubo“ nare. Pagal 1992 metų Lisabonos protokolą Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas buvo paskelbtos valstybėmis, neturinčiomis branduolinio ginklo. Atrodytų, tai jau sena istorija, prie kurios neverta grįžti, tačiau ginčai apie JAV priešraketinės gynybos elementus Europoje, Rusijos paskelbtas Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties moratoriumas bei galima naujo šaltojo karo grėsmė verčia vėl nagrinėti šią temą.

Ambasadoriaus akibrokštas

Rusija pastaruoju metu pasižymėjo itin jautria reakcija į viską, kas susiję su realia ar menama grėsme jos saugumui. Galima prisiminti tai, kaip buvo reaguojama į Baltijos šalių įstojimą į NATO arba į Ukrainos ir Gruzijos tokių pat siekių deklaravimą. Šiuo metu pagrindiniu dirgikliu Rusijai tapo JAV planai įkurdinti savo priešraketinės gynybos elementus Čekijos ir Lenkijos teritorijose. Nors Amerika ne vieną kartą tikino Rusiją, kad šis žingsnis nėra nukreiptas prieš ją, Maskva vertina jį kaip nedraugišką ir demonstruoja ieškanti „adekvataus atsako“. Prie ko veda tokie ieškojimai – nesunku nuspėti.

2007 metų rugpjūčio 27 dieną Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas prasitarė, kad branduolinis ginklas gali sugrįžti į Baltarusiją. Šis pareiškimas neliko nepastebėtas. Opozicinės Baltarusijos jėgos įvertino tokį ambasadoriaus pasisakymą kaip šiurkštų akibrokštą, o pačią galimybę grąžinti į Baltarusijos teritoriją rusų branduolinį ginklą – kaip pasikėsinimą į šalies suverenitetą.

Kad ir kaip būtų keista, visada impulsyvus, linkęs komentuoti bet kokį daugiau ar mažiau svarbesnį įvykį Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka šiuo atveju tarsi atsitvėrė tylos siena ir niekaip nereagavo į A. Surikovo žodžius. Tai įnešė į šią istoriją dar didesnę intrigą, nes neleido suprasti, ar Rusijos ambasadoriaus pasisakymas tikrai tebuvo akibrokštas, ar nuskambėjusius žodžius reikia vertinti kaip „psichologinę ataką“ prieš Vakarus, iš anksto suderintą su Minsku, ar gal net kaip kokių nors slaptų susitarimų tarp Rusijos ir Baltarusijos pasekmę.

Iš esmės A. Surikovas kalbėjo gana aptakiai. Jis pabrėžė, kad rusiško branduolinio ginklo sugrįžimo į Baltarusiją galimybė tiesiogiai priklauso nuo abiejų šalių politinės integracijos lygio. Kitaip sakant, apie jokius konkrečius veiksmus, kurie galėtų sugrąžinti Baltarusijai branduolinį statusą, nebuvo kalbama, tačiau net hipotetinė galimybė, kad į šią respubliką gali grįžti branduolinis ginklas, iškart patraukė Vakarų pasaulio dėmesį. Pablogėję santykiai su Rusija verčia Europos lyderius atidžiau reaguoti į bet kokius, net pačius fantastiškiausius, Kremliaus pareiškimus.

Branduolinė Baltarusija – kiek tai realu?

Nors A. Lukašenka anksčiau yra pareiškęs, kad apgailestauja dėl branduolinio ginklo išvežimo iš Baltarusijos ir kad šiandien jis pasielgtų kitaip – t. y. padarytų viską, kad jo šalis liktų „branduolinio klubo“ nare, – ilgą laiką niekas rimtai nesvarstė „branduolinio renesanso“ posovietinėje erdvėje galimybių. Tačiau dabar, kai Maskva, ieškodama savo išsvajotojo „adekvataus atsako“, daro vis karingesnius pareiškimus, svarstymai apie branduolinio ginklo sugrįžimo į Baltarusiją galimybes tampa vis aktualesni.

Du aspektai – techninis ir politinis

Techninis klausimo aspektas formuluojamas gana paprastai – kiek funkcionali yra senoji branduolinių objektų infrastruktūra, likusi Baltarusijoje nuo sovietmečio? Informacijos apie tai beveik nėra. Žinoma, galima pacituoti Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės laikraščio „Sojuznoje veče“ apžvalgininko Grigorijaus Vanino žodžius: „Baltarusijos teritorijoje yra išlikę objektai, kuriuose sovietmečiu buvo saugomi branduoliniai aviaciniai ir artilerijos sviediniai. Yra išlikusios ir vidutinio nuotolio branduolinių balistinių raketų starto pozicijos. Ryšio ir valdymo sistemos nepažeistos. Ši infrastruktūra gali būti greitai atkurta ir modernizuota“ [http://www.argumenti.ru/publications/4508]. Tačiau kiek šiuose žodžiuose yra teisybės, o kiek propagandinių nuostatų – sunku pasakyti.

Plačiau aptarinėjamas ir kitas, labiau tikėtinas variantas: Rusija gali dislokuoti Baltarusijoje taktinius bombonešius su branduoliniais užtaisais. Tikėtina, kad iškilus būtinybei ir pasiekus atitinkamus susitarimus tokie bombonešiai gali būti perdislokuoti į Baltarusiją per vieną dieną.

Techninis klausimas vienaip ar kitaip gali būti išspręstas, tačiau politinis aspektas yra kur kas sudėtingesnis. Nors oficialiai Baltarusija yra vos ne vienintelė rimta strateginė Rusijos partnerė posovietinėje erdvėje, realiai šių dviejų valstybių santykiai nėra tokie geri, kaip galėtų pasirodyti. Sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos valstybė, kuri jau seniai turėjo susikurti, iki šiol egzistuoja tik popieriuje. Ekscentriškasis A. Lukašenka kartkartėmis susipyksta su Maskva, kaltina Kremlių siekiais žlugdyti Baltarusijos suverenumą ir pan. Susiformavo net pačių aštriausių klausimų, prie kurių nuolatos grįžtama, ratas: Rusijos rublio įvedimas Baltarusijos teritorijoje (tiesa, apie tai jau seniai niekas rimtai nebekalba), sąjunginės valstybės Konstitucinės sutarties pasirašymas, dujų kainos ir t. t.

Baltarusija, valdoma A. Lukašenkos, greičiausiai nėra ta šalis, kurioje Rusija ryžtųsi dislokuoti savo branduolinį ginklą. Nebent tik kraštutiniu atveju.

Lukašenkos tylėjimas

Yra dar vienas aspektas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį – ar pats A. Lukašenka norėtų, kad branduolinis ginklas grįžtų į Baltarusiją? Ką iš tikrųjų reiškė jo tylėjimas, kai jis niekaip nereagavo į A. Surikovo žodžius? Čia gali slypėti dar vienas atsakymas į nagrinėjamą klausimą.

Mizeso mokslinių tyrimų centro Baltarusijoje vadovas Jaroslavas Romančiukas mano, kad dabartiniam šalies prezidentui nėra nepatogesnio klausimo už klausimą apie branduolinį ginklą [http://www.ng.ru/printed/81691]. Pasak J. Romančiuko, A. Lukašenka labai norėtų sėdėti už vieno stalo su „branduolinio klubo“ šalių lyderiais. Jam tai būtų pats didžiausias laimėjimas, ir teoriškai pasiekti tai galėtų padėti Rusija, tačiau čia ir prasideda sunkumai.

J. Romančiukas pabrėžia, jog akivaizdu, kad ir dislokavusi savo branduolinį ginklą Baltarusijos teritorijoje Rusija jokiu būdu neatiduos jo valdymo vietinei valdžiai, o A. Lukašenka negali leisti, kad kas nors kitas šeimininkautų jo šalyje. A. Surikovo pareiškimas pastatė Baltarusijos vadovą į keblią padėtį: duodamas sutikimą grąžinti į šalį branduolinį ginklą, jis pripažintų savo priklausomybę nuo Kremliaus, o galutinai atsisakyti tokios minties Baltarusijos prezidentas kol kas nesiryžta. Šiuo atveju A. Lukašenka nusprendė, kad tikslingiau yra pasislėpti už tylėjimo širmos, išsaugant šiuo klausimu savotišką neutralumą.

Išvados

Kalbos apie branduolinio ginklo sugrąžinimą į Baltarusiją tikriausiai taip ir liks kalbomis, arba, kitaip sakant, Kremliaus baidykle Vakarams, kuri kartkartėmis gali būti iškeliama į viešumą. Rusijos valdžia puikiausiai supranta, kad dislokuoti branduolinį ginklą Baltarusijoje reikštų inspiruoti naują Karibų krizę ir galutinai grąžinti Europą į šaltojo karo padėtį. Be to, Baltarusija nėra pati patikimiausia Rusijos partnerė ilgalaikiams projektams (šios šalies politika tiesiogiai priklauso nuo jos autoritarinio lyderio nuotaikų kaitos). Todėl branduolinio ginklo sugrąžinimas į Baltarusiją atrodo mažai tikėtinas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška


Kokį poveikį Lietuvai, Jūsų nuomone, turės mūsų šalyje apgyvendinti pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos?

Lietuvai jau šiuo metu trūksta darbo jėgos, o esant blogai demografinei situacijai ateityje jos trūks dar labiau, todėl pabėgėliai Lietuvai gali būti ekonomiškai naudingi
Lietuvoje ir taip pakanka išlaikytinių, gyvenančių iš pašalpų, o pabėgėliai tik padidins jų skaičių ir bus papildoma našta valstybei
Lietuva yra krikščioniška šalis, todėl lietuviai bet kuriuo atveju pabėgėliams turi ištiesti pagalbos ranką
Lietuvai tai nelabai aktualu, nes pagal kvotas priimti pabėgėliai ilgai Lietuvoje neužsibus, o išvyks į valstybes, kuriose yra aukštesnis gyvenimo ir socialinės pagalbos lygis






ES įmonės siekia įsitvirtinti Kinijoje

2016 06 22

Kinijoje veikiančios Europos įmonės susiduria su rimtais iššūkiais ir tai lemia ne tik antros pagal dydį pasaulio ekonomikos augimo sulėtėjimas. Vis dėlto šios bendrovės norėtų įtvirtinti savo plėtrą minėtoje valstybėje. Žvelgdamos į praeitį jos mato pusiau pilną stiklinę, kai lūkesčiai buvo dideli, tačiau vertinant ateities perspektyvas stiklinė yra pusiau tuščia. Tokias nuotaikas atspindi ir naujo verslo pasitikėjimo tyrimo rezultatai, paremti daugiau negu 500 Europos Sąjungos (ES) įmonių, veikiančių Kinijoje, atsakymais. Jos reprezentuoja beveik 40 proc. Europos verslo šioje Azijos milžinėje.



Tvarus vartojimas ir Vokietijos pozicija

2016 06 15

Tvaraus vartojimo modelio pasirinkimas nepriklauso vien nuo vartotojų įpročių ir požiūrio, kadangi svarbu suformuoti politiką, kuriose srityse turėtų vykti pokyčiai. Ekspertai mano, kad Vokietija galėtų būti jų pradininkė. Kasdienių prekių gamyba ir vartojimas daro milžinišką įtaką aplinkai. Tai gali būti maistas, drabužiai ar išmanieji telefonai. Produktai, kurie negali būti perdirbti, kenkia vandens kokybei, žemės ir oro ištekliams, tad gamyba bei vartojimas įgyja neigiamų ekologinių ir socialinių aspektų. Juos pakeisti gali tvarumą skatinanti tarptautinė ir nacionalinė politika.



JAV išbandė raketą su Ukrainos inžinierių patobulinta pirmąja pakopa

2016 06 10

Birželio 1 d. JAV Volopo (Wallops) saloje įsikūręs NASA kosminių skrydžių centras atliko raketos nešėjos „Antares“ sėkmingą antžeminį bandymą, pirmą po 2014 m. spalio 28 d. sprogimo, įvykusio praėjus kelioms sekundėms po starto.



Vokietija atsisakė Rusiją ir toliau laikyti partnere

2016 06 09

Kaip pranešė Vokietijos laikraštis „Die Welt“, šalies valdžia atnaujino nacionalinio saugumo politikos strategiją, išdėstytą vadinamojoje baltojoje knygoje. Pagal atnaujintą šį dokumentą, Rusija yra ne partnerė, o varžovė.



Vokietijos ir Prancūzijos ūkio plėtra – kelyje į stabilumą

2016 06 08

Vokietijos ir Prancūzijos centriniai bankai prognozuoja, kad dvi didžiausios Europos ekonomikos per ateinančius kelerius metus plėsis užtikrintai, nors augimo prognozes tenka šiek tiek apkarpyti. Vokietijos „Bundesbank“ planuoja, kad šiemet Vokietijos ekonomika stiebsis 1,7 proc., 2017 metais – sulėtės iki 1,4 proc., o 2018-aisiais – vėl paspartės iki 1,8 proc.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras