Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Ar į Baltarusiją grįš branduolinis ginklas? (3)

Viktoras Denisenko
2008 01 13

Po Sovietų Sąjungos žlugimo visi branduoliniai ginklai, dislokuoti Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano teritorijoje, buvo išvežti į Rusiją. Ji vienintelė iš buvusių sovietinių respublikų liko vadinamojo „branduolinio klubo“ nare. Pagal 1992 metų Lisabonos protokolą Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas buvo paskelbtos valstybėmis, neturinčiomis branduolinio ginklo. Atrodytų, tai jau sena istorija, prie kurios neverta grįžti, tačiau ginčai apie JAV priešraketinės gynybos elementus Europoje, Rusijos paskelbtas Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties moratoriumas bei galima naujo šaltojo karo grėsmė verčia vėl nagrinėti šią temą.

Ambasadoriaus akibrokštas

Rusija pastaruoju metu pasižymėjo itin jautria reakcija į viską, kas susiję su realia ar menama grėsme jos saugumui. Galima prisiminti tai, kaip buvo reaguojama į Baltijos šalių įstojimą į NATO arba į Ukrainos ir Gruzijos tokių pat siekių deklaravimą. Šiuo metu pagrindiniu dirgikliu Rusijai tapo JAV planai įkurdinti savo priešraketinės gynybos elementus Čekijos ir Lenkijos teritorijose. Nors Amerika ne vieną kartą tikino Rusiją, kad šis žingsnis nėra nukreiptas prieš ją, Maskva vertina jį kaip nedraugišką ir demonstruoja ieškanti „adekvataus atsako“. Prie ko veda tokie ieškojimai – nesunku nuspėti.

2007 metų rugpjūčio 27 dieną Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas prasitarė, kad branduolinis ginklas gali sugrįžti į Baltarusiją. Šis pareiškimas neliko nepastebėtas. Opozicinės Baltarusijos jėgos įvertino tokį ambasadoriaus pasisakymą kaip šiurkštų akibrokštą, o pačią galimybę grąžinti į Baltarusijos teritoriją rusų branduolinį ginklą – kaip pasikėsinimą į šalies suverenitetą.

Kad ir kaip būtų keista, visada impulsyvus, linkęs komentuoti bet kokį daugiau ar mažiau svarbesnį įvykį Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka šiuo atveju tarsi atsitvėrė tylos siena ir niekaip nereagavo į A. Surikovo žodžius. Tai įnešė į šią istoriją dar didesnę intrigą, nes neleido suprasti, ar Rusijos ambasadoriaus pasisakymas tikrai tebuvo akibrokštas, ar nuskambėjusius žodžius reikia vertinti kaip „psichologinę ataką“ prieš Vakarus, iš anksto suderintą su Minsku, ar gal net kaip kokių nors slaptų susitarimų tarp Rusijos ir Baltarusijos pasekmę.

Iš esmės A. Surikovas kalbėjo gana aptakiai. Jis pabrėžė, kad rusiško branduolinio ginklo sugrįžimo į Baltarusiją galimybė tiesiogiai priklauso nuo abiejų šalių politinės integracijos lygio. Kitaip sakant, apie jokius konkrečius veiksmus, kurie galėtų sugrąžinti Baltarusijai branduolinį statusą, nebuvo kalbama, tačiau net hipotetinė galimybė, kad į šią respubliką gali grįžti branduolinis ginklas, iškart patraukė Vakarų pasaulio dėmesį. Pablogėję santykiai su Rusija verčia Europos lyderius atidžiau reaguoti į bet kokius, net pačius fantastiškiausius, Kremliaus pareiškimus.

Branduolinė Baltarusija – kiek tai realu?

Nors A. Lukašenka anksčiau yra pareiškęs, kad apgailestauja dėl branduolinio ginklo išvežimo iš Baltarusijos ir kad šiandien jis pasielgtų kitaip – t. y. padarytų viską, kad jo šalis liktų „branduolinio klubo“ nare, – ilgą laiką niekas rimtai nesvarstė „branduolinio renesanso“ posovietinėje erdvėje galimybių. Tačiau dabar, kai Maskva, ieškodama savo išsvajotojo „adekvataus atsako“, daro vis karingesnius pareiškimus, svarstymai apie branduolinio ginklo sugrįžimo į Baltarusiją galimybes tampa vis aktualesni.

Du aspektai – techninis ir politinis

Techninis klausimo aspektas formuluojamas gana paprastai – kiek funkcionali yra senoji branduolinių objektų infrastruktūra, likusi Baltarusijoje nuo sovietmečio? Informacijos apie tai beveik nėra. Žinoma, galima pacituoti Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės laikraščio „Sojuznoje veče“ apžvalgininko Grigorijaus Vanino žodžius: „Baltarusijos teritorijoje yra išlikę objektai, kuriuose sovietmečiu buvo saugomi branduoliniai aviaciniai ir artilerijos sviediniai. Yra išlikusios ir vidutinio nuotolio branduolinių balistinių raketų starto pozicijos. Ryšio ir valdymo sistemos nepažeistos. Ši infrastruktūra gali būti greitai atkurta ir modernizuota“ [http://www.argumenti.ru/publications/4508]. Tačiau kiek šiuose žodžiuose yra teisybės, o kiek propagandinių nuostatų – sunku pasakyti.

Plačiau aptarinėjamas ir kitas, labiau tikėtinas variantas: Rusija gali dislokuoti Baltarusijoje taktinius bombonešius su branduoliniais užtaisais. Tikėtina, kad iškilus būtinybei ir pasiekus atitinkamus susitarimus tokie bombonešiai gali būti perdislokuoti į Baltarusiją per vieną dieną.

Techninis klausimas vienaip ar kitaip gali būti išspręstas, tačiau politinis aspektas yra kur kas sudėtingesnis. Nors oficialiai Baltarusija yra vos ne vienintelė rimta strateginė Rusijos partnerė posovietinėje erdvėje, realiai šių dviejų valstybių santykiai nėra tokie geri, kaip galėtų pasirodyti. Sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos valstybė, kuri jau seniai turėjo susikurti, iki šiol egzistuoja tik popieriuje. Ekscentriškasis A. Lukašenka kartkartėmis susipyksta su Maskva, kaltina Kremlių siekiais žlugdyti Baltarusijos suverenumą ir pan. Susiformavo net pačių aštriausių klausimų, prie kurių nuolatos grįžtama, ratas: Rusijos rublio įvedimas Baltarusijos teritorijoje (tiesa, apie tai jau seniai niekas rimtai nebekalba), sąjunginės valstybės Konstitucinės sutarties pasirašymas, dujų kainos ir t. t.

Baltarusija, valdoma A. Lukašenkos, greičiausiai nėra ta šalis, kurioje Rusija ryžtųsi dislokuoti savo branduolinį ginklą. Nebent tik kraštutiniu atveju.

Lukašenkos tylėjimas

Yra dar vienas aspektas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį – ar pats A. Lukašenka norėtų, kad branduolinis ginklas grįžtų į Baltarusiją? Ką iš tikrųjų reiškė jo tylėjimas, kai jis niekaip nereagavo į A. Surikovo žodžius? Čia gali slypėti dar vienas atsakymas į nagrinėjamą klausimą.

Mizeso mokslinių tyrimų centro Baltarusijoje vadovas Jaroslavas Romančiukas mano, kad dabartiniam šalies prezidentui nėra nepatogesnio klausimo už klausimą apie branduolinį ginklą [http://www.ng.ru/printed/81691]. Pasak J. Romančiuko, A. Lukašenka labai norėtų sėdėti už vieno stalo su „branduolinio klubo“ šalių lyderiais. Jam tai būtų pats didžiausias laimėjimas, ir teoriškai pasiekti tai galėtų padėti Rusija, tačiau čia ir prasideda sunkumai.

J. Romančiukas pabrėžia, jog akivaizdu, kad ir dislokavusi savo branduolinį ginklą Baltarusijos teritorijoje Rusija jokiu būdu neatiduos jo valdymo vietinei valdžiai, o A. Lukašenka negali leisti, kad kas nors kitas šeimininkautų jo šalyje. A. Surikovo pareiškimas pastatė Baltarusijos vadovą į keblią padėtį: duodamas sutikimą grąžinti į šalį branduolinį ginklą, jis pripažintų savo priklausomybę nuo Kremliaus, o galutinai atsisakyti tokios minties Baltarusijos prezidentas kol kas nesiryžta. Šiuo atveju A. Lukašenka nusprendė, kad tikslingiau yra pasislėpti už tylėjimo širmos, išsaugant šiuo klausimu savotišką neutralumą.

Išvados

Kalbos apie branduolinio ginklo sugrąžinimą į Baltarusiją tikriausiai taip ir liks kalbomis, arba, kitaip sakant, Kremliaus baidykle Vakarams, kuri kartkartėmis gali būti iškeliama į viešumą. Rusijos valdžia puikiausiai supranta, kad dislokuoti branduolinį ginklą Baltarusijoje reikštų inspiruoti naują Karibų krizę ir galutinai grąžinti Europą į šaltojo karo padėtį. Be to, Baltarusija nėra pati patikimiausia Rusijos partnerė ilgalaikiams projektams (šios šalies politika tiesiogiai priklauso nuo jos autoritarinio lyderio nuotaikų kaitos). Todėl branduolinio ginklo sugrąžinimas į Baltarusiją atrodo mažai tikėtinas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Germanas Bergeris. Estija pirmininkaus ES Tarybai vietoj Didžiosios Britanijos
Be autoriaus
2016 07 25

Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko oficialus atstovas Prebenas Amanas (Preben Aamann) informavo, kad vietoj Didžiosios Britanijos, kuri po Brexit paliks Europos Sąjungą, ES Tarybai pirmininkaus Estija, pranešė RT (Russia Today).



Europospolitika: nuo dvejojimo prie pokyčių

2016 07 20

Iki to laiko, kol Jungtinės Karalystės piliečiai referendume pasisakė už šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos (ES), pabėgėlių krizė buvo didžiausia Europos problema. Tiesą sakant, minėta krizė suvaidino lemiamą vaidmenį priimant sprendimą dėl vadinamojo „Brexit“, kuris reiškė didelį sukrėtimą. Šiame kontekste Bendrijos suirimas gali atrodyti beveik neišvengiamas. Dėl krizių kenčia tokios ES valstybės kaip, pavyzdžiui, Italija, o tai dar labiau aptemdo bloko išlikimo galimybes. Šia tema domisi garsus milijardierius, investuotojas ir filantropas George`as Sorosas.



Atsinaujinančios energetikos strategija

2016 07 13

Europos Sąjunga (ES) nebevaidina lyderės vaidmens pasaulio energetikos sektoriaus kaitoje. Norėdama susigrąžinti prarastas pozicijas Bendrija turėtų nebeteikti pirmenybės iškastiniam ir branduoliniam kurui, taip pat padidinti energijos vartojimo efektyvumą. 2007 metais Europa buvo itin svarbi šalims bandant pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Tuomet ji įsipareigojo iki 2020 metų 20 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių. Tai reiškė ambicingą 11,5 proc. padidėjimą vos per 13 metų, suvokiant klimato kaitos problematiką. Tačiau iki 2015 metų Europos progresas minėtoje sferoje nusilpo. Ji ėmė atsilikti nuo Kinijos ir Jungtinių Valstijų.



NATO pagalba Ukrainai: 40 naujesnių sričių

2016 07 12

Didžiulis 40 naujesnių bendradarbiavimo sričių aprėpiantis pagalbos rinkinys Ukrainai bus patvirtintas Varšuvoje įvyksiančiame NATO viršūnių susitikime. Apie tai pareiškė Jegoras Božokas, laikinasis Ukrainos ambasadorius NATO, ir pranešė naujienų agentūra „Ukrinform“.



AnatolijusTarasovas. Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvoje įspėjo dėlgalimo atsako Aljansui rimtu ginklu

2016 07 11

Jei Karaliaučiaus srityje atsirastų raketų „Iskander“, tai būtų atsakas į NATO veiksmus Europoje – taip pareiškė Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras