Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Ar į Baltarusiją grįš branduolinis ginklas? (3)

Viktoras Denisenko
2008 01 13

Po Sovietų Sąjungos žlugimo visi branduoliniai ginklai, dislokuoti Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano teritorijoje, buvo išvežti į Rusiją. Ji vienintelė iš buvusių sovietinių respublikų liko vadinamojo „branduolinio klubo“ nare. Pagal 1992 metų Lisabonos protokolą Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas buvo paskelbtos valstybėmis, neturinčiomis branduolinio ginklo. Atrodytų, tai jau sena istorija, prie kurios neverta grįžti, tačiau ginčai apie JAV priešraketinės gynybos elementus Europoje, Rusijos paskelbtas Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties moratoriumas bei galima naujo šaltojo karo grėsmė verčia vėl nagrinėti šią temą.

Ambasadoriaus akibrokštas

Rusija pastaruoju metu pasižymėjo itin jautria reakcija į viską, kas susiję su realia ar menama grėsme jos saugumui. Galima prisiminti tai, kaip buvo reaguojama į Baltijos šalių įstojimą į NATO arba į Ukrainos ir Gruzijos tokių pat siekių deklaravimą. Šiuo metu pagrindiniu dirgikliu Rusijai tapo JAV planai įkurdinti savo priešraketinės gynybos elementus Čekijos ir Lenkijos teritorijose. Nors Amerika ne vieną kartą tikino Rusiją, kad šis žingsnis nėra nukreiptas prieš ją, Maskva vertina jį kaip nedraugišką ir demonstruoja ieškanti „adekvataus atsako“. Prie ko veda tokie ieškojimai – nesunku nuspėti.

2007 metų rugpjūčio 27 dieną Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas prasitarė, kad branduolinis ginklas gali sugrįžti į Baltarusiją. Šis pareiškimas neliko nepastebėtas. Opozicinės Baltarusijos jėgos įvertino tokį ambasadoriaus pasisakymą kaip šiurkštų akibrokštą, o pačią galimybę grąžinti į Baltarusijos teritoriją rusų branduolinį ginklą – kaip pasikėsinimą į šalies suverenitetą.

Kad ir kaip būtų keista, visada impulsyvus, linkęs komentuoti bet kokį daugiau ar mažiau svarbesnį įvykį Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka šiuo atveju tarsi atsitvėrė tylos siena ir niekaip nereagavo į A. Surikovo žodžius. Tai įnešė į šią istoriją dar didesnę intrigą, nes neleido suprasti, ar Rusijos ambasadoriaus pasisakymas tikrai tebuvo akibrokštas, ar nuskambėjusius žodžius reikia vertinti kaip „psichologinę ataką“ prieš Vakarus, iš anksto suderintą su Minsku, ar gal net kaip kokių nors slaptų susitarimų tarp Rusijos ir Baltarusijos pasekmę.

Iš esmės A. Surikovas kalbėjo gana aptakiai. Jis pabrėžė, kad rusiško branduolinio ginklo sugrįžimo į Baltarusiją galimybė tiesiogiai priklauso nuo abiejų šalių politinės integracijos lygio. Kitaip sakant, apie jokius konkrečius veiksmus, kurie galėtų sugrąžinti Baltarusijai branduolinį statusą, nebuvo kalbama, tačiau net hipotetinė galimybė, kad į šią respubliką gali grįžti branduolinis ginklas, iškart patraukė Vakarų pasaulio dėmesį. Pablogėję santykiai su Rusija verčia Europos lyderius atidžiau reaguoti į bet kokius, net pačius fantastiškiausius, Kremliaus pareiškimus.

Branduolinė Baltarusija – kiek tai realu?

Nors A. Lukašenka anksčiau yra pareiškęs, kad apgailestauja dėl branduolinio ginklo išvežimo iš Baltarusijos ir kad šiandien jis pasielgtų kitaip – t. y. padarytų viską, kad jo šalis liktų „branduolinio klubo“ nare, – ilgą laiką niekas rimtai nesvarstė „branduolinio renesanso“ posovietinėje erdvėje galimybių. Tačiau dabar, kai Maskva, ieškodama savo išsvajotojo „adekvataus atsako“, daro vis karingesnius pareiškimus, svarstymai apie branduolinio ginklo sugrįžimo į Baltarusiją galimybes tampa vis aktualesni.

Du aspektai – techninis ir politinis

Techninis klausimo aspektas formuluojamas gana paprastai – kiek funkcionali yra senoji branduolinių objektų infrastruktūra, likusi Baltarusijoje nuo sovietmečio? Informacijos apie tai beveik nėra. Žinoma, galima pacituoti Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės laikraščio „Sojuznoje veče“ apžvalgininko Grigorijaus Vanino žodžius: „Baltarusijos teritorijoje yra išlikę objektai, kuriuose sovietmečiu buvo saugomi branduoliniai aviaciniai ir artilerijos sviediniai. Yra išlikusios ir vidutinio nuotolio branduolinių balistinių raketų starto pozicijos. Ryšio ir valdymo sistemos nepažeistos. Ši infrastruktūra gali būti greitai atkurta ir modernizuota“ [http://www.argumenti.ru/publications/4508]. Tačiau kiek šiuose žodžiuose yra teisybės, o kiek propagandinių nuostatų – sunku pasakyti.

Plačiau aptarinėjamas ir kitas, labiau tikėtinas variantas: Rusija gali dislokuoti Baltarusijoje taktinius bombonešius su branduoliniais užtaisais. Tikėtina, kad iškilus būtinybei ir pasiekus atitinkamus susitarimus tokie bombonešiai gali būti perdislokuoti į Baltarusiją per vieną dieną.

Techninis klausimas vienaip ar kitaip gali būti išspręstas, tačiau politinis aspektas yra kur kas sudėtingesnis. Nors oficialiai Baltarusija yra vos ne vienintelė rimta strateginė Rusijos partnerė posovietinėje erdvėje, realiai šių dviejų valstybių santykiai nėra tokie geri, kaip galėtų pasirodyti. Sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos valstybė, kuri jau seniai turėjo susikurti, iki šiol egzistuoja tik popieriuje. Ekscentriškasis A. Lukašenka kartkartėmis susipyksta su Maskva, kaltina Kremlių siekiais žlugdyti Baltarusijos suverenumą ir pan. Susiformavo net pačių aštriausių klausimų, prie kurių nuolatos grįžtama, ratas: Rusijos rublio įvedimas Baltarusijos teritorijoje (tiesa, apie tai jau seniai niekas rimtai nebekalba), sąjunginės valstybės Konstitucinės sutarties pasirašymas, dujų kainos ir t. t.

Baltarusija, valdoma A. Lukašenkos, greičiausiai nėra ta šalis, kurioje Rusija ryžtųsi dislokuoti savo branduolinį ginklą. Nebent tik kraštutiniu atveju.

Lukašenkos tylėjimas

Yra dar vienas aspektas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį – ar pats A. Lukašenka norėtų, kad branduolinis ginklas grįžtų į Baltarusiją? Ką iš tikrųjų reiškė jo tylėjimas, kai jis niekaip nereagavo į A. Surikovo žodžius? Čia gali slypėti dar vienas atsakymas į nagrinėjamą klausimą.

Mizeso mokslinių tyrimų centro Baltarusijoje vadovas Jaroslavas Romančiukas mano, kad dabartiniam šalies prezidentui nėra nepatogesnio klausimo už klausimą apie branduolinį ginklą [http://www.ng.ru/printed/81691]. Pasak J. Romančiuko, A. Lukašenka labai norėtų sėdėti už vieno stalo su „branduolinio klubo“ šalių lyderiais. Jam tai būtų pats didžiausias laimėjimas, ir teoriškai pasiekti tai galėtų padėti Rusija, tačiau čia ir prasideda sunkumai.

J. Romančiukas pabrėžia, jog akivaizdu, kad ir dislokavusi savo branduolinį ginklą Baltarusijos teritorijoje Rusija jokiu būdu neatiduos jo valdymo vietinei valdžiai, o A. Lukašenka negali leisti, kad kas nors kitas šeimininkautų jo šalyje. A. Surikovo pareiškimas pastatė Baltarusijos vadovą į keblią padėtį: duodamas sutikimą grąžinti į šalį branduolinį ginklą, jis pripažintų savo priklausomybę nuo Kremliaus, o galutinai atsisakyti tokios minties Baltarusijos prezidentas kol kas nesiryžta. Šiuo atveju A. Lukašenka nusprendė, kad tikslingiau yra pasislėpti už tylėjimo širmos, išsaugant šiuo klausimu savotišką neutralumą.

Išvados

Kalbos apie branduolinio ginklo sugrąžinimą į Baltarusiją tikriausiai taip ir liks kalbomis, arba, kitaip sakant, Kremliaus baidykle Vakarams, kuri kartkartėmis gali būti iškeliama į viešumą. Rusijos valdžia puikiausiai supranta, kad dislokuoti branduolinį ginklą Baltarusijoje reikštų inspiruoti naują Karibų krizę ir galutinai grąžinti Europą į šaltojo karo padėtį. Be to, Baltarusija nėra pati patikimiausia Rusijos partnerė ilgalaikiams projektams (šios šalies politika tiesiogiai priklauso nuo jos autoritarinio lyderio nuotaikų kaitos). Todėl branduolinio ginklo sugrąžinimas į Baltarusiją atrodo mažai tikėtinas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Kinijos skolų iššūkiai

2016 08 26

Nors Kinijos ekonomika pastaraisiais metais sulėtėjo, ji išlieka svarbi ir reikšminga, sudarydama apie trečdalį pasaulio ūkio plėtros. Be to, ji siekia tapti tvaresne ir keičia augimo modelį, kad jis labiau remtųsi vidaus paklausa ir paslaugomis, o ne investicijomis bei eksportu. Kinija garsiai skelbia apie naujus įsipareigojimus įgyvendinti struktūrines reformas, kurios paskatintų bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą. Visgi ši šalis susiduria ir su nemenkomis grėsmėmis, nes plečiasi vidaus kreditas, o įmonių skolos kyla iki pavojingo lygio.



Euro zonos valdymo tyla

2016 08 17

Kartais svarbiausia būna tai, kas iš viso neįvyksta, o Ispanijos ir Portugalijos pavyzdžiai tik dar kartą patvirtina tokias mintis. Jos atspindi Europos Komisijos (EK) baimę veikti, remiantis Stabilumo ir augimo pakto taisyklėmis. Pagal jas EK turėjo nubausti minėtas šalis dėl pernelyg didelio biudžeto deficito. Tai galėjo būti nors simbolinė bauda, bet Komisijai tokios simbolikos neprireikė, o Europa šiuo klausimu išliko gana tyli. Net Vokietija, Europos Sąjungos (ES) taupymo priemonių rėmėja, buvo atsargi.



Graikijos jaunimo ateitis po „Brexit“

2016 08 10

Didžioji Britanija buvo mėgstama jaunų graikų, kai Graikijoje jaunimo nedarbas viršija 50 proc., tačiau po vadinamojo „Brexit“ daugelis jų yra gerokai sunerimę dėl savo ateities. Vienas nesėkmės scenarijus greitai pakeičia kitą. Praėjusią vasarą buvo nuolat kalbama apie „Grexit“, galimą Graikijos pasitraukimą iš euro zonos. Vis dėlto tuomet susitarta dėl trečiojo finansinės pagalbos paketo. Tai įvyko paskutinę minutę ir atitolino pavojingus padarinius šaliai ir blokui. Po metų „Brexit“ tapo realybe, kai D. Britanija nusprendė trauktis iš Bendrijos. Apie 52 proc. rinkėjų palaikė minėtą pasirinkimą.



Afrikos galimybės po „Brexit“

2016 08 03

Pasaulis pajuto didžiulio sukrėtimo bangas Jungtinės Karalystės rinkėjams nusprendus palikti Europos Sąjungą (ES). Afrika taip pat ne išimtis, kadangi ji artimais istoriniais ryšiais yra susijusi su daugeliu Bendrijos šalių narių. Afrikos politikos ekspertai ir valstybių pareigūnai pradėjo dejuoti dėl naujo ekonominės nežinomybės debesies ir galimos katastrofos artimiausioje ateityje. Vienintelė Namibija reagavo gana ramiai, nes jos eksportas į ES pastaraisiais metais gerokai sumažėjo. Likusi Afrika „Brexit“ įvertino kaip rimtą grėsmę, bent jau kalbant apie trumpalaikę perspektyvą.



Kaliningrado sričiai laikinai vadovausbuvęs saugumietis

2016 08 02

Liepos 28 d. laikinuoju gubernatoriumi paskirtas FST (Federalinės saugumo tarnybos) Kaliningrado padalinio viršininkas Jevgenijus Ziničevas. Apie tai paskelbė Kremliaus tinklalapis ir pacitavo Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsaką...


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras