Bėda ne ta, kad žmonės valdo pinigus, o ta, kad pinigai valdo žmones.

Konstantinas Kušneras

Šiandien pasaulyje daug kalbama apie globalią ekonomikos krizę. Ją galima bandyti aiškinti dviem būdais. Pirmasis jų yra paprastas ir logiškas. Jau seniai žinoma, kad pasaulio ekonomika vystosi cikliškai: pakilimas, nuosmukis, pakilimas. Taigi galbūt šiandien jai atėjo metas sulėtėti. Manytina, kad recesija gali užtrukti vienus ar dvejus metus. Šiuo atveju daug kas priklausys nuo pasaulio ekonomikos lokomotyvo – Jungtinių Amerikos Valstijų – ekonominės padėties. Pagaliau nuo ipotekos krizės Amerikoje tarsi ir parsidėjo dabartiniai neramumai pasaulio biržose ir rinkose. Apskritai įdomu stebėti, kaip yra panikuojama dėl virtualiosios ekonomikos priepuolių. Jeigu, pavyzdžiui, „Gazprom“ akcijos biržoje smarkiai kris, tai nereiškia, kad koncernas akimirksniu bankrutuos, nes dujos, kurias jis išgauna, niekur neišnyks, o Rusijos valstybė jo neparduos, kad ir kokia maža pasidarytų jo kaina. Tačiau grįžkime prie Amerikos, kuri yra antrojo galimo pasaulio ekonominės krizės aiškinimo centre. Šis aiškinimas galbūt yra iš sąmokslo teorijos srities, bet (a) tokie aiškinimai yra visada įdomūs ir (b) juose slypi bent dalis tiesos, kuri verčia susimąstyti. Pažymėtina, kad tiek populiariosios teorijos, tiek sąmokslo teorijos iš esmės operuoja tais pačiais faktais – tiesiog sudeda iš jų skirtingą priežastinę grandinę (ką jau kalbėti apie tai, kad atskiros pripažintos teorijos sąmoningai nenori matyti tam tikrų faktų, o sąmokslo teorijos kartais sugalvoja tai, ko nėra).

Dolerio pabaiga

Šie du žodžiai yra ne naujiena. Jie jau seniai yra vartojami ryšium su labai rimtomis problemomis, kurios kamuoja JAV ekonomiką. Amerikos einamosios sąskaitos deficitas ir užsienio skola yra tokio dydžio, kad Kongresas yra priverstas nuolat juridiškai kelti vyriausybinių įsiskolinimų „lubas“, kad nebūtų paskelbtas Amerikos defoltas. Ligi šiol JAV laikosi tik ant investitorių pasitikėjimo ir finansinės dolerio monopolijos (visų pirma naftos prekybos srityje), tačiau tas pasitikėjimas kasdien mažėja, o dolerio kursas greitai krinta.

Dėl to natūraliai kyla klausimas: jeigu JAV ekonominiai reikalai yra tokie katastrofiškai blogi, kodėl tas Amerikos krachas niekaip neįvyksta? Dažniausiai šiuo atveju pateikiamas atsakymas, kad JAV (dolerio) finansinis žlugimas yra niekam pasaulyje nenaudingas, nes tuomet įvyktų didžiulė ekonominė suirutė, palyginti su ja, dabartiniai panikos požymiai yra juokai. Čia yra tiesos, tačiau galima ir kitokia logika. Įsivaizduokime, kad koks nors žmogus yra atsidūręs sunkioje ekonominėje padėtyje (visiems skolingas, neturi gero darbo ir pan.). Jo situacija, atrodo, yra tokia bloga, kad blogiau būti jau negali. Tuomet jis gali paskelbti savo bankrotą ar sugalvoti kokią kitą machinaciją, kuri leistų jam išsisukti iš padėties, ir koks jo reikalas, kad nuo tokio jo žingsnio nukentės kiti žmonės, juk jam blogiau jau būti negali. Žinoma, kiti gali susirinkti ir jį sumušti, bet niekas Amerikos nesumuš, nes jos karinė galia yra pakankamai didelė. Dabar šiek tiek istorijos. Ne taip seniai, XX amžiuje, buvo laikai, kai egzistavo auksinis dolerio standartas, t. y. doleris buvo padengtas auksu (Bretton Woods sistema, sukurta po Antrojo pasaulinio karo). Tačiau vieną dieną Prancūzijos prezidentas Ch. de Gaulle‘is pareikalavo, kad JAV iškeistų nemažą dolerių sumą į Prancūzijai priklausantį auksą. Jo pavyzdžiu pasekė kitos Europos šalys, ir 1971 m. dolerio keitimas į auksą buvo sustabdytas. Jeigu Amerikos valiuta nebūtų buvusi „atrišta“ nuo auksinio standarto, Jungtinėms Valstijoms būtų grėsusi rimta finansinė ekonominė krizė, ir todėl amerikiečiai nedvejodami žengė šį žingsnį. Nors jis ir sukėlė rimtą nepasitenkinimą, Amerikai tai padėjo atsistoti ant kojų (be to, pavyko susitarti su arabais, kad šie parduotų naftą už dolerius).

Šios istorijos moralas paprastas. Amerika šiandien yra sunkioje ekonominėje padėtyje. Jai reikia kaip nors iš tos situacijos išsisukti ir jai tikriausiai mažai rūpi, kad nuo jos galimo sprendimo nukentės visas pasaulis (jai blogiau nebus). Todėl telieka tik paspėlioti, ką gi JAV sugalvos šį kartą.

Amero pradžia

2005 m. labai įtakinga Vakaruose analitinė institucija – Užsienio reikalų taryba – išleido studiją „Šiaurės Amerikos bendruomenės kūrimas“ (galima rasti adresu: <http://www.cfr.org/publication/8102/building_a_north_american_community.html>). Šioje studijoje faktiškai propaguojamas vieningos JAV, Kanados ir Meksikos politinės ekonominės erdvės (panašiai kaip ES) sukūrimas. Vieno iš tyrimo autorių Roberto A. Pastoro (Šiaurės Amerikos studijų centro prie Amerikos universiteto direktorius) nuomone, toks darinys privalo turėti ir savo valiutą. Jis pirmasis įvedė į apyvartą ir galimą tokios valiutos pavadinimą – amero.

Šia tema detaliau susidomėjo garsus Amerikos žurnalistas – sensacijų ieškotojas – Haroldas Turneris (slapyvardis Halas Turneris). Jo manymu, „JAV vyriausybė sąmoningai ir kryptingai švaisto pinigus, kad šalis bankrutuotų. Sumanymas toks: iš pradžių valdžia demonstruoja žmonėms realios ekonominės katastrofos perspektyvą. Po to, kai milijonai amerikiečių pradės panikuoti, jiems bus pasiūlytas vienintelis įmanomas sprendimas, galintis padėti neprarasti visko,  – trijų šalių susiliejimas į vieną“.

Suprantama, kad naujo valstybinio darinio sukūrimas ir naujos jo valiutos įvedimas gali būti susijęs su finansinių įsipareigojimų peržiūra (korekcija), dėl to Amerika galėtų pagerinti savo ekonominę padėtį, panašiai kaip tai buvo Bretton Woods sistemos žlugimo metais (pavyzdžiui, kas bus su doleriais, kurie sudaro daugybės šalių valiutos atsargas?). Taip pat suprantama, kad pasaulio ekonomikoje tokiu atveju gali įvykti svarbių pokyčių, kurie neabejotinai atsilieptų jos stabilumui. Pavyzdžiui, jei nebebus vieningos naftos valiutos, arabai ims pardavinėti naftą už eurus, o Rusija už rublius. Labai stipriai gali nukentėti Kinija, kurios eksporto ekonomika yra glaudžiai susijusi su Amerikos rinka (o JAV nuo to tik geriau). Taip pat nežinia, kas bus su pasaulio valstybių investicijomis į JAV vertybinius popierius. Trumpai tariant, pasaka – melas, bet joje yra užuomina – amero mitas, galintis tapti tikrove (ne veltui po šią temą knaisiojęsis H. Turneris savo kelyje susidūrė su daugybe problemų ir kliūčių).

Siūloma pažiūrėti:

Константин Василькевич, «АМЕРО — проект банкротства», <http://news2000.org.ua/print?a=%2Fc%2F38838>

Maskva neketina kalbėtis su Gruzijos prezidentu M. Saakašviliu.

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) pranešėja politikos klausimais Sinika Hurskainen  rugpjūčio 23 d.  Baltarusijos Nacionalinio susirinkimo Atstovų Tarybos pirmininko pavaduotojui Viktorui Guminskiui  pasakė, kad į Baltarusijos Respubliką atvyko norėdama „surinkti daugiau informacijos, per susitikimus aptarti, kas vyksta valstybėje“.

Net vizito išvakarėse Rygos mero Nilo Ušakovo spaudos sekretorė Ana Kononova prisipažino, kad Jurijaus Lužkovo viešnagės programa dar nesuderinta.

Praeitą savaitę Rusijos ir Armėnijos prezidentai Dmitrijus Medvedevas ir Seržas Sarkisianas pasirašė protokolą, pratęsiantį 1995 m. dvišalę gynybos sutartį. Jame yra keli svarbūs niuansai.

2003 m. gegužės 1 d. tuometinis Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas V. Bušas paskelbė apie karinių operacijų Irake pabaigą.