Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rožinis Kosovo ateities scenarijus (4)

Indrė Bulavaitė
2008 02 10

Rožinis tarptautinės bendruomenės scenarijus

Deitono taikos sutartis, 1995 m. pabaigusi trijų su puse metų karą Bosnijoje ir Hercegovinoje, sudrumstė ir taip trapią Kosovo ramybę. Kosovo albanams jokios naudos iš šios sutarties nebuvo ir tai sukėlė didelį jų nusivylimą. Žvelgiant giliau, Deitono taikos sutartis tik patvirtino Kosovą esant Jugoslavijos dalimi, o tenykščiai albanai staiga suvokė, kad galbūt pasyvaus pasipriešinimo strategija, vedama pirmojo Kosovo prezidento, Kosovo demokratinės lygos lyderio Ibrahimo Rugovos, liko bevaisė.

Tuo metu vakarų tautų vadovai, tikėdamiesi Balkanų karų pabaigos, pajuto šiokį tokį palengvėjimą. Ir, pasak garsaus istoriko Mišos Glenio (Misha Glenny), kai 1996 m. balandis regionui buvo lemtingas taškas, tarptautinė bendruomenė tiesiog užsimerkė. Šalys manė, kad dabar ne laikas atverti Kosovo Pandoros skrynią.

Po visą pasaulį sukrėtusių kruvinų 1999 m. kovo mėnesio įvykių Belgrade NATO oro pajėgoms atakavus Jugoslaviją, Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos 1244-oji rezoliucija (pagal ją nuo 1999 m. birželio 10 d. Serbijos Kosovo provincija yra administruojama tarptautinės bendruomenės) taip pat tik apgaulingai paskelbė pasauliui žinią apie sėkmingą karo baigtį. Rezoliucijos tikslas buvo išlaikyti aukštą tarptautinės bendruomenės pasitikėjimo savo jėgomis lygį ir užtikrinti NATO patikimumą tarptautinėje bendruomenėje.

Tačiau 1244-oji rezoliucija nebuvo nei susitarimas tarp serbų ir Kosovo albanų, nubrėžiantis gaires tolesniam politiniam Kosovo statusui, nei sprendimas išvargusiems oponentams, siekiantiems konflikto pabaigos. Tai taip pat nebuvo visapusiškas taikos susitarimas, atspindintis aiškų tarptautinės bendruomenės požiūrį į regioną. 1244-oji rezoliucija neatkreipė dėmesio į pagrindines konflikto priežastis ir paliko Kosovą nežinioje.

Nuo to laiko tarptautinė bendruomenė jau ne kartą rado vis naujų pasiteisinimų, kuriais remiantis buvo atidėliojamas galutinis Kosovo provincijos statuso sprendimas. Be to, 2000 m. vasarį vėl buvo smurto protrūkių, nusinešusių 10 žmonių gyvybę.

Nuo 2002 m. balandžio JT misija Kosove laikėsi „standartų prieš statusą“ politikos: kad pasiruoštų galutiniam statusui, regionas turįs atitikti aštuonis standartus (veikiančios demokratinės institucijos ir teisingumas, laisvas judėjimas, rinkos ekonomika, nuosavybės teisės, dialogas su Belgradu ir kt.). 2003 m. buvo paskelbta, kad Kosovo galutinio statuso nustatymas galėtų būti pradėtas 2005 m. viduryje. Toliau vykdant JT taikos misiją bei siekiant minėtųjų standartų, regione tvyrojusi įtampa neatslūgo. 2004 m. vėl kilo didelio masto riaušės: 19 žuvusių, per 900 sužeistų. Tokia įvykių eiga taip pat neprisidėjo prie pasitikėjimo JT misija Kosove didėjimo.

2005 m. spalį buvo pasiekta vieninga nuomonė, kad tolesnis provincijos statuso nustatymo atidėliojimas neduos jokios naudos. Tuoj po to JT Generalinis Sekretorius specialiuoju pasiuntiniu Kosove paskyrė buvusį Suomijos prezidentą, JT diplomatą Martį Achtisarį (Martti Ahtisaari), kuris su specialiai sudaryta komisija turėjo paruošti detalų Kosovo konflikto sprendimo planą. Kad ir ženkliai vėluodama, pasibaigus 2007 m. sausį vykusiems parlamento rinkimams Serbijoje, vasario 2 d. M. Achtisario komisija po intensyvių problemos sprendimo paieškų pristatė išsamų pasiūlymų planą Belgradui ir Prištinai. Kovo pabaigoje planui, suteikiančiam Kosovui „prižiūrimos ar sąlyginės nepriklausomybės“ statusą, be to, papildžiusiam minėtus standartus tokiais reikalavimais kaip Kosove gyvenančių etninių mažumų teisių užtikrinimas, pritarė ir Europos Sąjunga (ES). 2007 metų gruodžio 10 diena buvo paskelbta galutine Serbijos ir Kosovo derybų data. Tikrovė vis dėlto buvo kitokia. Belgradas Prištinai siūlė plačią autonomiją, o Priština reikalavo tik nepriklausomybės. Siūlomas planas buvo atmestas ir derybos dėl Kosovo provincijos statuso vėl įstrigo. Negana to, kilo naujų išpuolių. Šių metų sausio 1 d. vėl nuaidėjo sprogimai prie Serbijos bankų vis dar Serbijai priklausančios musulmoniškos Kosovo provincijos pietuose.

Tad įvykiai Kosove jau įrodė, kad šis atvejis – tai labai sudėtingas ir tikrai unikalus konfliktas, kuriam kuo greičiau turi būti rastas sprendimas. Visa tai tik patvirtina, kad šiandien taikos pasiekimo procesas yra daugialypė ir kur kas daugiau pastangų reikalaujanti užduotis nei karo laimėjimas. 1999 m. krizė gal ir nebepasikartos, tačiau vakarų Balkanų regiono kelias į darnią demokratiją vis dar temdomas, tegul ir mažų, debesų. Galbūt ryšį tarp įsisenėjusio konflikto sprendimo metodų tarptautinėje bendruomenėje ir vis atsinaujinančių smurto protrūkių Kosove derėtų įvertinti iš naujo?

Belgrado ir Prištinos derybos

Šiomis dienomis vakarų Balkanai su Kosovu ir Serbija priešakyje vėl atsidūrė pasaulinės politikos arenos centre. Tačiau šį kartą, atrodo, kelio atgal nebėra ir koks sprendimas bebūtų priimtas, Belgrado ir Prištinos laukia dideli pokyčiai dar iki šio mėnesio pabaigos. Pasak Kosovo ministro pirmininko Hašimo Tači (Hashim Thaci), šį kartą procesas pasiekė visai kitą lygį ir jis visiškai pasitiki Vašingtono, Briuselio ir NATO įsipareigojimais bei turima aiškia bendra ir suderinta darbotvarke, kurios laikosi šalys. Jis taip pat teigia, kad Kosovo nepriklausomybės paskelbimo data – tai tik dienų klausimas.

Po šių metų vasario 3 d. įvykusių prezidento rinkimų Serbijoje, kuri blaškėsi tarp ateities sąsajų su ES arba Rusija, jau aišku, kad Serbijos gyventojai kone referendumo keliu pasirinko kelią į Vakarus. Prezidentu antrajai kadencijai buvo išrinktas provakarietiškų pažiūrų Borisas Tadičius (Boris Tadic). Demokratai laimėjo nedidele balsų persvara (vos 3 proc. pralenkę radikalą Tomislavą Nikoličių (Tomislav Nikolic), ir tai tik patvirtina, kad šalies visuomenė yra labai susiskaldžiusi. Dabar ši trapi visuomenė turės atlaikyti ne vieną rimtą išbandymą.

Jau kitą dieną po rinkimų naujasis Serbijos prezidentas pabrėžė, kad Serbija parodė pasauliui turinti didelį demokratijos potencialą. Griežtai pasisakydamas prieš Kosovo nepriklausomybę, jis taip pat priminė: siekiant išsaugoti Serbijos vientisumą, bus naudojami taikūs, diplomatiniai ir legalūs būdai. Serbijos vyriausybės „veiksmų planas“ tai irgi lyg patvirtina, tačiau diplomatiniai šaltiniai teigia, kad Belgrado reakcijos mastas priklausys nuo to, kaip įvykiai klostysis toliau.

Kaip yra pasakęs garsus vakarų Balkanų žurnalistas Timas Džuda (Tim Judah), viena pagrindinių taisyklių Balkanuose yra tikėtis neįtikėtino. Balkanų karų istorija ir šiandienos tendencijos tai tik patvirtina.

Elitas ir tarptautinė bendruomenė

Tarptautinio ir vietinio politinio elito bendradarbiavimas, įtraukiant ir susivienijusią pilietinę visuomenę, yra pokonfliktinės misijos tikslas. Tik taip įmanomas sėkmingas perėjimas prie vietinio valdymo bei kontrolės.

Tačiau Kosovo atveju tarptautinė bendruomenė, kuri lyg ir turėtų būti solidarumo pavyzdys konfliktuojančioms šalims, nerodo vienybės dėl tolesnio provincijos statuso, ir tai nežada nieko gero. JAV, kaip ir daugelis kitų ES šalių (tarp jų ir Lietuva), aiškiai palaiko vienašalį Kosovo albanų sprendimą paskelbti nepriklausomybę artimiausiu metu. O Serbija, remiama veto teisę JT turinčios Rusijos, griežtai pasisako prieš bet kokį šalies vientisumo ardymą. Šią poziciją palaiko ir tokios ES šalys kaip Graikija, Ispanija, Rumunija bei Kipras, trys pastarosios savo viduje taip pat sprendžia separatistinių regionų problemas ir baiminasi „domino efekto“ pasekmių, jei Kosovas paskelbtų nepriklausomybę.

Pažvelgę į provincijos vidaus elito bendradarbiavimą bei pasiklausę kritikų spėjimų dėl provincijos valdančiosios koalicijos, sudarytos iš Kosovo demokratinės partijos (KDP), vadovaujamos ministro pirmininko Hašimo Tači, bei Kosovo demokratinės lygos (KDL) su Kosovo prezidentu Fatmiru Sedžiu (Fatmir Sejdiu) priešakyje, suvoksime, kad koalicija greičiausiai nebus ilgalaikė. Pabrėžiama, kad H. Tači klaida neįtraukti kitų opozicijos šalių į koaliciją jam dar brangiai kainuos. Kai kurie opozicijos lyderiai kaltina koaliciją silpnumu ir vidaus nesutarimais. „Naim Maloku“ (Aljansas Kosovo ateičiai) metė kaltinimus KDP ir KDL – kodėl šios partijos nebendradarbiavo anksčiau? Pasak jo, tada ir karas būtų atnešęs mažiau aukų ir pasibaigęs anksčiau, o ir nepriklausomybė būtų pasiekta greičiau. Tokie vidaus politikų nesutarimai taip pat neprisideda prie vieningo tikslo siekimo.

Pažvelgę į pilietinės visuomenės lygį matysime tą patį. Konfliktuojančios šalys net ir šiandien nesvarsto jokio įmanomo kompromiso. Kosovo albanai skanduoja: „Jo negociata. Vetëvendosje“ („Jokių derybų. Nepriklausomybė“), o serbai, savo ruožtu, net neįsivaizduoja, kaip galėtų „paleisti iš rankų“ svarbiausią savo nacionalinės mitologijos lopšį, apipintą legendomis nuo XIV a., kai  dar Osmanų turkai buvo nugalėti garsiajame Kosovo mūšyje.

Devyneri metai nežinios ir nepriklausomybės lūkesčių Kosovo albanams jau atrodo pakankamas laiko tarpas, kai buvo galima laukti, derėtis, planuoti ir tikėtis. Tad gal ir vis pasikartojančios riaušės ar išpuoliai – tai tik vidinės įtampos, radikalaus požiūrio į jau ilgokai laukiamą konflikto sprendimą išraiška? Tarptautinėje literatūroje konfliktų analitikai sutaria, kad po būtinojo įsikišimo interventai turi likti regione tik tiek, kiek reikia, ir išeiti iš jo taip greitai, kaip tik įmanoma. Galima tvirtai teigti, kad tarptautinės bendruomenės taikos kūrimo, palaikymo ir valstybinių institucijų stiprinimo strategija užsitęsė per ilgai.

Taip pat kažin ar kas galėtų šiandien paneigti Kosovo albanų studento žodžius, kad be tolesnių perspektyvų Kosove taikos nebus. Žmonėms reikia ateities, o ne sąlyginės laisvės. Serbų etninė mažuma Kosove taip pat patiria panašių sunkumų. Pasak vieno serbų gydytojo, dabar nėra atviro karo, tačiau nėra ir taikos. Taip yra dėl to, kad serbai negali įsivaizduoti nei savo ateities, nei darbų ar tolesnių perspektyvų ginčijamoje teritorijoje.

Mokytis iš savo klaidų

Dabartiniai tarptautinės bendruomenės planai dėl Kosovo ateities statuso remiasi tarptautine misija, kuri turėtų neribotą galią atšaukti politikus, stebėti biudžetą ir primesti įstatymų leidybą šalyje. Galimybė, kad greitu laiku vakarų Balkanuose galime turėti jau du ES protektoratus (Bosnija ir Hercegovina yra ES protektoratas nuo 1995 m.), gali pasitvirtinti. Tai, žinoma, turi ir savo kainą – ribotos demokratijos, kur aukščiausia valdžia priklauso nuo užsieniečių, negali būti ES kandidatėmis. Tikroji eurointegracija, kuri yra efektyviausias reikalingiausių institucinių bei struktūrinių pokyčių instrumentas, tokiu atveju atrodo kaip tolimas miražas.

Belieka tikėtis, kad ES stengsis nekartoti savo pirmtakų klaidų ir leis Kosovui, kad ir koks jo galutinis statusas būtų, rasti savo kelią, daryti savo klaidas, augti kaip visuomenei ir kaip politinių santykių subjektui. Galiausiai, gal tai ir būtų vienintelis kelias pirmyn? Nes juk sena albanų patarlė byloja: „Vetim i zoti mund ta nxjerre gomarin nga balta“ („Tik pats šeimininkas gali ištraukti savo asilą iš purvo“).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras