Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  „The Economist“. Europos politikai. Tony Blair šiandien (1)

2008 02 21

Gordon Brown negali išvengti savo pirmtako

Jis vis dar tebeturi tai, bent jau Paryžiuje jie vis dar ant to užkimba. Kalbėdamas sausakimšame Sorbonos amfiteatre sausio 31 dieną jis pasitelkė savo senus aktorinius triukus: gūžtelėjimai pečiais ir pakelti antakiai, „melskimės“ gestai, dirbtinis atvirumas, kompromiso su įsivaizduojamais priešais atsisakymas; herojiškas „pokyčių“ ir „modernizacijos“ žodynas. Britų auditorijoms Tony Blair manieros dabar atrodo kaip mechaninis pataikavimas; bet, kaip panelė pirmą kartą pasirodanti aukštuomenėje yra suvedžiojama patyrusio viliotojo, taip juo susižavėję klausytojai prancūzai plojo atsistoję. Dabar jis yra kupinas tvirto optimizmo ir daug sveikesnis nei tuomet, kai paliko Downing Street. Galima būtų pamanyti, kad egzistuoja atvirkščiai proporcingas santykis tarp Blair ir sunkumų kamuojamo jo įpėdinio sėkmės. Taip tikrai gali būti: kad trimis skirtingais būdais Blair „persekioja“ premjerą Gordon Brown.

Pradėti reikia nuo paties abstrakčiausio „izmo“. Blairizmas vidaus politikoje reiškia pasitikėjimą su rinka susietomis reformomis siekiant pakelti viešujų paslaugų kokybę – tokia filosofija išsivystė, kai kuklesni būdai nepasiteisino. Kai Brown tapo premjeru, jis dėjo daug pastangų (kai kurių jo patikimų draugų nuomone, per daug), kad pasirodytų kitoks negu Blair: atrodyti rimtu, kur Blair buvo lipšnus, ir kukliu, tuo tarpu, kai jo pirmtakas buvo išpuikęs. Retoriškai šios pastangos reiškė atšalusius santykius su Blairizmu: buvo pabrėžiama paslaugų kokybė, o ne mechanizmai turėję ją užtikrinti.

Nors jo komanda neigia, kad jie pakeitė taktiką, Brown, atrodo, labai greitai užbaigė mokymosi procesą, kuris Blair užtruko visą kadenciją; jis dabar entuziastingai kalba apie privataus sektoriaus aprūpintojų panaudojimą gerovės valstybės naudai. Galbūt jis, kaip ir Blair, suprato, kad viešųjų paslaugų reforma yra Sizifo akmuo: ji turi būti visą laiką stumiama, kad nenusiristų žemyn. Turbūt jis suprato, kad Leiboristų vyriausybės turi be paliovos įtikinėti rinkėjus, kad jų pinigai yra tinkamai panaudojami, ypač tai pasakytina apie vyriausybę, kuri išbuvo valdžioje tiek ilgai ir kurios laukia ekonominis nuosmukis (dešimt pertekliaus metų buvo suryti Blairo). Blairizmas vėl dominuoja intelektualiniame politikos kraštovaizdyje.

Antras būdas, kuriuo Blair persekioja Brown, – tai per savo padėjėjus, blairistus. Nemažai jų yra likę vyriausybėje. Tačiau kai kurie patys iškiliausi sėdi užpakalinėse suolų eilėse. Tik Charles Clarke – serijinis ministras, kuriam pasak gandų stengiasi įsiteikti Brown – yra triukšmingai, bet užkoduotai kritiškas naujojo režimo atžvilgiu. Kai kurie kiti tarpusavyje konfidencialiai šnabždasi, nepaisant pavyzdingo elgesio viešumoje.

Toks viešas lojalumas yra perimtas iš paties Blair. Skirtingai nei Margaret Thatcher, jis sąžiningai atsisako kalbėti apie savo įpėdinį. Vis dėlto jo karjera visą laiką trikdo naująjį premjerą Brown. Blair yra ne tik taikos pasiuntinys Artimuosiuose Rytuose, bet taip pat turi labai gerai apmokamus darbus banke ir draudimo firmoje, kalba susitikimuose su daugybe žmonių ir už tai gauna beveik tokias pat įspūdingas sumas, kokią gaus už savo memuarus. Gandai apie jo pajamas sustiprina parsidavėliškumo įspūdį, kuris dažnai yra siejamas su Leiboristų partijos finansavimo skandalais (Brown negalantiškas, nors ir suprantamas, mėginimas suversti kaltę Blair artimiems žmonėms iš esmės žlugo).

Taip pat turime prisiminti, kad Blair tariamai ketina kandidatuoti į Europos Vadovų Tarybos pirmininko postą. Šią ambiciją cinikas galėjo įžvelgti jo kalboje, pasakytoje Sorbonoje, ir atskirame susitikime su Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy. Pagal William Hague, šešėlinį užsienio reikalų ministrą, Blair „atlikinėja [pirmininko] manevrus“. Hague įsivaizdavo „nepakeliamos kančios kupiną šypseną“, su kuria Brown galbūt sutiks pirmininko Blairo automobilių kortežą, kai šis atvyks į Downing Street. Nepriklausomai nuo to, ar Blair sieks pirmininko posto (jo draugai teigia, kad jis apie tai mąsto), ar gaus jį (galbūt, sako Europos diplomatai), Blair pirmininkavimo idėja susieja Leiboristų partiją su postu, nuo kurio, kaip ir sutarties, įtvirtinančios jį, dauguma britų raukosi.

Blogiausia, kad labai aktyvi Blair veikla yra nuolatinis priminimas apie apmaudžiausią dalyką Brown – tai, kad Blair egzistuoja.

Sugrįžk, niekas neatleista

Visų buvusių lyderių reputacijos nyksta, ypač jų valdymo pabaigoje, paskui būna prisikėlimas, kai nepasitenkinimas išblėsta ir atmintis sukuria mitą. Pakanka prisiminti Bill Clinton ir tai, kaip jo „prekinis ženklas“ staigiai pakilo jam palikus Baltuosius rūmus. Clinton atveju, žinoma, nostalgija buvo paskatinta jo įpėdinio trūkumų. Šiuo metu Blair ir Brown reputacijos yra labai panašiai susietos.

Tai ypač akivaizdu užsienio apžvalgininkams, kuriems irzlaus škotiško presbiterionizmo patrauklumas yra dar sunkiau suvokiamas nei britams. Blair atveju, priešingai, daugybė europiečių jį palaikė – kaip ir susirinkusiems Sorbonoje, jiems patiko pergalės kvapas, kurį jis atsinešė su savimi. Brown juos trikdo. Šis ryšys taip pat veikia ir namuose. Blair nėra karalius kituose krantuose, iš tikrųjų niekas nenori, kad jis grįžtų. Sukeliami jausmai galbūt panašūs į tuos, kuriuos sukelia talentingas, bet nestabilus futbolininkas ar nublankusi primadona. Palyginimai su tais, kurie eina paskui, yra neišvengiami; kalbant apie sugebėjimus užsienio politikoje, palyginimai yra nenaudingi Brown („Ričardas II“ Šekspyras pastebi, kad politikoje, kaip ir mene, „Kai grakštus aktorius palieka sceną“, visos akys „Tingiai stebi, kas įeis kitas,/ Mano, kad jo plepėjimas yra nuobodus“.) Nepaisant to, kas dar jis yra ir buvo, Blair yra yra žvaigždė. Brown nėra žvaigždė.

Ministrui pirmininkui fiziškai sunku ištarti savo pirmtako vardą, taip kaip jam sunku iškošti ir David Cameron, Torių lyderio, vardą. Tačiau kai kurie jam artimi žmonės yra tiesmukiškesni. Pasak jų, Blair yra nereikšmingas. Atėjus rinkimų dienai rinkėjai rinksis iš Cameron ir Brown ir neatsižvelgs į senai dingusią trečią pusę. Pažodžiui jie yra teisūs, bet atmosferos lygmenyje Tony kvapas yra pasklidęs visoje Britanijos politikoje.

Parengta pagal „The Economist“

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (86)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras