Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Pilietiškumas ir vertybinės Vakarų civilizacijos kryžkelės (13)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2008 03 04

Šiandien mes gyvename postmoderniame pasaulyje, kuriame tradicinės vertybės ir pilietiškumo samprata įgauna kitokią prasmę, iš dalies praranda savo svarbą. O juk brandi pilietinė visuomenė yra vienas iš bet kokios valstybės (tiek demokratinės, tiek nedemokratinės) pagrindų: jos brandos lygis lemia valstybės galimybes užsitikrinti sėkmingą ateitį. Jaunimas turbūt yra svarbiausia pilietinės visuomenės dalis, nes nuo jo sąmoningumo ir aktyvumo priklauso, kaip valstybei seksis įgyvendinti esminius išsikeltus tikslus.

Piliečiu negimstama, juo tampama. Todėl pilietinio sąmoningumo ugdymas yra kertinė bet kokios visuomenės ir jos valdžios užduotis (valdžia savarankiškai, be visuomenės pagalbos, ugdyti piliečių nepajėgi). Pilietiškumo ugdymas yra bendro socializacijos proceso, kuris yra ilgalaikis ir kompleksiškas (turinio ir etapų prasme), dalis. Jame dalyvauja tiek augančio piliečio šeima, tiek aplinka (draugai ir viešoji erdvė), kurioje jis gyvena, tiek valstybinės institucijos (pradinė mokykla, vidurinė mokykla, vėliau gal aukštoji mokymosi įstaiga), tiek, žinoma, jis pats, nes daug kas priklauso nuo paties individo noro tapti piliečiu, noro mąstyti ir suprasti aplinkinį pasaulį ir savo vaidmenį jame, noro suvokti gyvenimo prasmę.

Pagrindinis pilietiškumo sandas yra vertybės. Kitaip tariant, nuo to, kokios vertybės individui gyvenime yra svarbiausios, priklausys, koks jis bus pilietis. Čia būtina pažymėti vieną svarbų dalyką. Dažnai yra kalbama, kad žmogus pradeda galvoti apie savo vietą ir vaidmenį visuomenėje tik tuomet, kai jo neslegia materialinio gyvenimo sunkumai. Kalbant paprastai, tik sąlyginai turtingas individas gali sau leisti (gali skirti savo laiką, kuris yra pinigai) praplėsti savo mąstymo ribas. Toks požiūris yra gerokai klaidingas. Žinoma, kiekvienam žmogui yra būtinas tam tikras materialinis pagrindas (pavyzdžiui, kad galima būtų išleisti vaiką į mokyklą, o tai šiandien pamažu tampa prabanga mūsų šalyje), tačiau vargšas yra ne tas, kas neturi, o tas, kam maža. Kitaip sakant, pinigų faktorius nėra esminis. Svarbesnis yra žmogaus (jaunuolio) noras mąstyti ir aplinkinių pagalba jam pradiniu socializacijos etapu (pilietinio kelio parodymas).

Grįžtant prie vertybių kaip pilietinio sąmoningumo pagrindo, privalu aptarti, kokios vertybės apskritai ir jaunimui konkrečiai šiuo metu yra svarbiausios mūsų valstybėje (jeigu žiūrėtume plačiau, tai Lietuva jau yra Vakarų pasaulio dalis, vis dar tebeturinti sovietinio identiteto bruožų, tačiau jaunimui jis jau yra praktiškai nebūdingas). Pagrindinė Vakarų pasaulio deklaruojama vertybė yra demokratija. Antroji esminė vertybė – rinkos ekonomika. Abi šios vertybės yra kritikuotinos pilietiškumo ugdymo prasme.

Visi žino garsiąją Winstono Churchillio frazę: „Demokratija yra siaubinga valdymo forma, bet kol kas nėra sugalvota nieko geresnio.“ Visi yra linkę sureikšminti antrąją šios frazės dalį ir praktiškai niekas nenori savęs paklausti: „Jeigu demokratija yra pati blogiausia valdymo forma, galbūt reikėtų pagalvoti apie naują, o ne raminti save tuo, kad geresnės niekas nesugalvojo?“ Tokie antikos mąstytojai kaip Platonas, Aristotelis ir kiti daug anksčiau negu W. Churchillis suprato, kad demokratija yra blogiausia santvarka iš visų, tačiau, skirtingai negu mes, jie bandė ieškoti išeities. Čia nėra vietos detalesnei demokratijos kritikai. Galima tik pasakyti, kad esminis demokratijos bruožas – visuotiniai rinkimai, kurių esmė yra sąmoningas pasirinkimas. Šiandien kai kuriose šalyse rinkimai – visiškas farsas, realybės šou (kaip ir visas postmodernus gyvenimas), per kurį žmogui „praplaunamos smegenys“ ir todėl sąmoningo pasirinkimo jis tikrai padaryti negali. Kas matė iš arti Amerikos – demokratijos lopšio – prezidento rinkimų kampaniją, neleis sumeluoti, tad ką jau kalbėti apie rinkimus Lietuvoje (per juos žmonės net nežino, už ką balsuoti, nes nėra nė vieno tinkamo kandidato). Žinoma, galima surasti išimčių: pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse per rinkimų kampanijas išlaikomas pakankamas korektiškumas, rinkėjai yra pilietiškai subrendę, turi savas politines nuostatas ir jiems „praplauti smegenis“ nėra paprasta, – tačiau bendra praktika ir tendencija yra pakankamai akivaizdžios. Apibendrinant galima teigti, kad bloga valdymo santvarka a priori neskatina sąmoningų piliečių ugdymo. Šiandien tapo madinga kalbėti apie „demokratijos kokybės“ gerinimą, tačiau tai tas pats, kas gydyti ne ligą, o jos simptomus. Suprantama, tokios mintys skamba radikaliai, bet drąsus pilietinės pozicijos reiškimas yra geriau negu patogus plaukimas pasroviui. Čia iš karto galima papriekaištauti: „Visa tai įmanoma pasakyti tik todėl, kad pas mus demokratija.“ Bet žodžio laisvė gali būti ne tik demokratinės santvarkos, kuri, be šio bei kitų pliusų, turi ir daug rimtų ydų, bruožas.

Tačiau blogiausia yra tai, kad net demokratijos vertybės šiuolaikiniam jaunimui nėra vertybė. Jaunų žmonių politinės kultūros (domėjimosi politiniu, ekonominiu ir socialiniu valstybės gyvenimu) lygis Lietuvoje yra labai žemas, nes politika jiems yra tiesiog „purvinas reikalas“, į kurį neverta kištis ir kuriuo neverta domėtis. Tas, kas jaunimo tarpe bando kalbėti apie rimtas valstybės problemas, atrodo arba kaip visiškas kvailys, kuris šneka visokiausias nesąmones, arba kaip labai jau protingas, kuriam derėtų eiti ir šnekėti su tokiais pat protingais, o ne su paprastais, normaliais žmonėmis. Apskritai yra baisu girdėti, kai Lietuvos jaunimas kalba, kad „mums nėra ką veikti šioje beviltiškoje valstybėje“, o svarbiausia vasario šventė Lietuvoje yra ne Vasario 16-oji, o švento Valentino – įsimylėjėlių – diena.

Jaunimui kur kas svarbiau yra užsidirbti pinigų – nesvarbu kur, svarbu – užsidirbti. Ir čia galima pereiti prie antrosios pagrindinės Vakarų vertybės – rinkos ekonomikos kaip idėjos – kritikos. Šiandienos visuomenė yra atomizuota (ne vientisas darinys, o atskirų vienetų rinkinys) ir vartotojiška, joje išgyvena stipriausias, o bendradarbiaujama tik dėl naudos sau (socialinis darvinizmas). Tai yra visiems žinomas ir neatsitiktinis dalykas, nes šiandien sėkmės žmogus yra tas, kuris uždirba daug pinigų, turi didelį namą, brangią mašiną ir apsiperka brangiose parduotuvėse. Per šventes žmones apima vartojimo psichozė tiesiogine to žodžio prasme, o visa prekybos ir pramogų industrija ją tik dar labiau skatina. Konfucijus yra pasakęs: „Anksčiau žmonės mokėsi sau, šiandien jie mokosi kitiems.“ Šiandien žmonės mokosi, kad gautų gerai mokamą darbą, kuris jiems vėlgi leistų užsidirbti pinigų ir būti „sėkmingam“: tai jiems į galvą kala tėvai, mokytojai ir vaizdai, kuriuos jie kasdien mato patys. Taip į pinigus ir vartojimą už pinigus susiveda daugelio gyvenimas. Tie, kas bando sakyti, kad ne piniguose yra laimė ir kad yra aukštesnių idealų (tokių kaip valstybė, meilė, garbė), yra laikomi apsimetėliais (kartais tai yra tiesa) arba tiesiog kvailiais, kurie nieko nesupranta gyvenime, nežino, kad viską galima nusipirkti, ir nemoka atsipalaiduoti. „Atsipalaidavimo“ momentas jaunimo gyvenime yra ypač reikšmingas: kam čia skaityti protingas knygas – geriau užsidirbti pinigų ir nueiti pasilinksminti. Kad būtų linksmiau – išgerti ir/ar suvalgyti ekstazio tabletę. Tokį elgesį jaunimas nelaiko blogiu, nes taip daro visi, ir tai yra „jėga“. Anksčiau epochos herojai buvo riteriai, inteligentai, poetai – šiandienos herojus yra geras banditas (kartais pauostantis kokaino), viena ranka apkabinantis pusnuogę gražuolę, kitoje laikantis pinigų pilną lagaminą, o aplink jį krūva lavonų („negerų vyrukų“). Tokiame kontekste kalbos apie pilietiškumą atrodo kaip anachronizmas.

Tokia situacija yra visiškai nepriimtina. Palikus nuošalyje abstrakčią demokratijos kritiką (artimiausiu metu Vakarų pasaulyje demokratija liks tokia, kokia yra), valstybei reikėtų bent jau susimąstyti apie vertybinį jaunimo švietimą nuo pat jo socializacijos pradžios. Elementariausia vertybių sistema yra religija. Žinoma, šiuolaikinė valstybė dažniausiai yra pasaulietinė, o religijoje viskas, kas gera ir teigiama, yra siejama su Dievu. Todėl būtų logiška siūlyti didinti religijos, kaip lengvai suprantamos norminės sistemos, vaidmenį visuomenėje iki pasaulietinėje valstybėje leistinų ribų ir suaktyvinti krikščioniškų principų propagandą pasaulietiniu pavidalu (čia papildomą prasmę įgauna anksčiau siūlytas krikščionybės paminėjimas ES Konstitucijoje). Tačiau krikščioniškoji vertybių sistema nepaliečia valstybės (patriotizmo) idealo arba paliečia netiesiogiai. Antikos laikais doras pilietis buvo neatskiriamas nuo valstybės. Jeigu Lietuvai ir kitoms ES šalims yra priimtini kosmopolitizmo idealai, tada galima nieko nedaryti ir nesistebėti, kad jaunimui jų gimtoji šalis visiškai nerūpi ir kad jų Tėvynė yra ten, kur mokami geri atlyginimai. Jeigu Lietuva nori išlikti kaip tautinė valstybė, individui turi būti kalama į galvą, kad, pavyzdžiui, lietuvis pirmiausia yra lietuvis, o tik po to europietis ir tik po to – pasaulio gyventojas. Toks savęs suvokimas neturėtų skatinti nacionalizmo, o atvirkščiai – padėtų geriau suprasti savo vietą pasaulyje ir efektyviau bendradarbiauti su partneriais (sąmoningas lietuvis bus geresnis europietis ir pasaulio pilietis). „Smegenų plovimo“ technikas mes esame neblogai įvaldę, tad gelbėdami patys save turime pradėti „perprogramuoti“ žmones teigiama linkme.

Čia gali kilti klausimas: „O kaipgi pasirinkimo laisvė?“ Tada galima paklausti: „Kas geriau – palikti žmogų vieną chaotiškoje informacinėje erdvėje, kad jis paskęstų įvairiapusės informacijos srautuose ir, tikėtina, galiausiai pasirinktų klaidingą kelią (tik vienetai geba mūsų laikais atskirti tiesą nuo melo), ar parodyti jam kitą galimą kelią, aktyviai aiškinant jo privalumus?“ Taip, šis atvejis yra žmogaus spaudimas, bet tai yra geriau negu ramiai stebėti, kaip „žūsta“ eilinis potencialus pilietis.

Išvados

Viena pagrindinių šiuolaikinio pasaulio konfliktinių linijų laikytina globalizacijos ir tradicijos priešprieša. Globalizacija mūsų yra laikoma idealu, bet jai yra būdingos visos anksčiau aprašytos ydos. Tradicija irgi turi neigiamų bruožų (pavyzdžiui, religinis fundamentalizmas ar ekstremizmas, vangesnė reakcija į objektyviai neišvengiamus pokyčius), tačiau faktiškai ji yra žmogiškesnė ir pilietiškesnė, nes jos vertybės daugiausia yra dvasinio, o ne materialaus pobūdžio.

Kaip pasakė vienas išminčius: niekas šiame pasaulyje nėra amžina – net žvaigždės užgęsta ir įsižiebia naujos. Viskas gali pasikeisti, jeigu mes norėsime, kad pasikeistų. Pradėti reikia nuo savęs, nuo noro tobulėti, noro tapti fiziškai sveika ir dora asmenybe. Tai bus pirmasis žingsnis visuotinio pilietiškumo link.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 13)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras