Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Iranas: pozityvizmo paieškos negatyvizmo pelkėje (3)

Aušra Radzevičiūtė
2008 04 03

Ieškoti demokratijos apraiškų Irane ir išvis – rašyti apie šią šalį yra nepaprastai sunki užduotis. Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, net beviltiška, nes naujienų srautuose Teheranas linksniuojamas dažniausiai tik „blogio ašies“ kontekste, o radikalusis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas neatsiejamas nuo gąsdinimų, kad tuoj prasidės branduolinė apokalipsė. Tačiau įdėmiau žvilgtelėjus į Irano politinį gyvenimą, galima išvysti tikrai stebinančių netikėtumų.

Viena seniausių pasaulio valstybių Iranu tapo tik 1935 metais. Irano Islamo Respublikos istoriją galima pradėti skaičiuoti nuo 1978 m. sausį prieš šachą kilusių masinių protestų. 1979 m. revoliucija jau nepaliko galimybės grįžti į senąsias vėžes: šachas su šeima pabėgo iš šalies, iš tremties Prancūzijoje grįžo dvasinis vadovas imamas Khomeini, kurį pasitiko milijonai džiūgaujančių iraniečių. Tų pačių metų balandžio 1 d. įvyko visaliaudinis referendumas, kuris nulėmė tolesnį Iraną likimą – šalis tapo bene vienintele pasaulyje teokratine valstybe, kurios politinė, ekonominė ir visuomeninė sistemos paremtos išskirtinai šariato (islamo teisės) principais.

Ne mažiau unikali yra ir Irano Islamo Respublikos valdymo forma. Aukščiausias pareigas šioje šalyje užima dvasinis vadovas ajatola Ali Khamenei, jis vadovauja armijai ir karinei žvalgybai, skiria teismų ir policijos vadovus, kitus atsakingus pareigūnus ir šešis iš dvylikos Konstitucijos Sergėtojų tarybos narių. Tačiau, nepaisant Irano dvasinio vadovo įtakos ir galios, jis nėra neliečiamas – jį skiria ir gali atleisti Ekspertų Asamblėja, kurios 86 nariai iš islamo dvasininkų luomo kas aštuoneri metai renkami visuotinio balsavimo keliu.

Antrasis asmuo Irano Islamo Respublikoje yra prezidentas (dabar – M. Ahmadinejadas), kuris atsakingas už vykdomąją valdžią. 10 viceprezidentų ir 21 ministrą tvirtina parlamentas – Islamo Konsultacinė Asamblėja (Majles-e-Shura-ye-Eslami). Šiuo metu Irano Islamo Respublikos parlamente yra 290 vietų, tačiau, remiantis konstitucija, šis skaičius laipsniškai didinamas, nes daugėja rinkėjų. Visi parlamento priimti įstatymai yra revizuojami Sergėtojų tarybos, kurios pusė narių yra juristai, tikrinantys, ar teisės aktai atitinka šalies konstituciją, o kiti šeši nariai prižiūri, kad įstatymai neprasilenktų su islamo normomis. Sergėtojų taryba ir šiaip turi „dideles akis“: be jų patikrinimo ir palaiminimo Irane neįmanoma kandidatuoti jokiuose rinkimuose. Faktiškai tai – rinkimų komisijos pakaitalas.

Dar esant gyvam imamui Khomeini Irano Islamo Respublikoje buvo įsteigta Tikslingumo taryba, nes ginčai tarp Sergėtojų tarybos ir parlamento buvo pasiekę kritinę ribą. 1989 m. ši institucija įgijo konstitucinį statusą ir gerokai sumažino Sergėtojų tarybos įtaką įstatymų leidybai.

Kalbant apie galimas permainas Irano politiniame gyvenime, pirmiausia reikėtų prisiminti Akbarą Hashemi Rafsanjani, prezidentavusį dvi kadencijas 1989–1997 metais. Jo laukė karo su Iraku nuniokota šalis (per aštuonerius metus trukusį karą žuvo per pusę milijono iraniečių, Irakas naudojo cheminį ginklą), tad teko imtis šiokio tokio ekonomikos liberalizavimo. 1997 m. Irano prezidentu buvo išrinktas Mohammadas Khatami, kuris ne tik pasisakė už skirtingų kultūrų dialogą, glaudesnius santykius su Vakarais, bet ir sugundė rinkėjus pažadais apie gyvenimo būdo laisvėjimą: galimybę iraniečiams keliauti po pasaulį, studijuoti užsienyje, naudotis informaciniais tinklais ir t. t. Tuometinio kandidato į Irano prezidentus kalbos neabejotinai darė įspūdį jaunimui, kuris rinkimuose vaidina svarbiausią vaidmenį. „Iran news“ duomenimis, Irane apie 70 proc. gyventojų – jaunesni nei 30 metų, todėl 2000 m. net teko padidinti rinkėjų amžiaus cenzą nuo 16 iki 17 metų.

Bet nors M. Khatami ir prisidėjo prie Irano demokratizacijos, šalis nesulaukė praktiškai jokio draugiško gesto iš Vakarų pasaulio. JAV kaltino Teheraną tarptautinio terorizmo rėmimu, masinio naikinimo ginklo gaminimu ir šalis gavo „blogio ašies“ etiketę. Ar „bizūno politika“ padėjo Iranui keistis? Nieko panašaus. 2005 m. prieš naujus Irano prezidento rinkimus Vašingtonas pareiškė, kad nieko demokratiško tikėtis neįmanoma. Iraniečiai balsuoti ėjo protestuodami – rinkimuose dalyvavo 30 milijonų iraniečių (iš 47 mln. turinčių rinkimų teisę). Pirmąsyk šios šalies istorijoje prireikė antrojo turo. Ir nors favoritu buvo laikytas A. Hashemi Rafsanjani (jam stebėtojai prognozavo 60–65 proc. balsų), Irano prezidento rinkimus laimėjo Teherano meras M. Ahmadinejadas. A. Hashemi Rafsanjani žadėjo mažiau kištis į piliečių asmeninį gyvenimą, didinti spaudos ir religijų laisvę, šalinti diskriminaciją, remti pilietinės visuomenės kūrimą, tačiau jauni, dažniausiai – išsilavinę iraniečiai balsavo už ultraradikalų konservatorių, aktyvų liberaliosios reformatorių politikos kritiką, technokratą iki kaulų smegenų, populistą M. Ahmadinejadą. Kyla pagrįstas klausimas – kodėl?

Politinės aistros Irane kunkuliuoja lyg verdančiame katile: žmonės pavargo nuo pažadų ir didelių permainų nebuvimo. Be to, iraniečius stipriai veikia ir nuotaikos už šalies ribų. „The Financial Times“ (2008 m. kovo 30 d.) straipsnyje „Kodėl McCaino prezidentavimas turėtų mus gąsdinti“ tikina: „Antrindamas neokonservatorių programai platinti demokratiją jėga, McCainas (JAV respublikonų partijos kandidatas į prezidentus – A. R.) 2000 m. pareiškė: „Aš vykdysiu politiką, paremtą devizu „atmesti išstumtąsias šalis“. Aš ginkluosiu, mokysiu ir remsiu vidaus bei išorės jėgas, kurios galiausiai nuvers režimus ir įtvirtins laisvai bei demokratiškai išrinktas vyriausybes.” McCainas pasisako už smūgį Iranui, jei to reikės, kad sutrukdytų šiam pasigaminti atominę bombą, o praeityje jį nufilmavo dainuojantį „Bomb, bomb Iran“ „Beach Boys“ dainos „Barbara Ann“ motyvais.“

Tačiau naujasis Irano prezidentas neilgai šventė pergalę. 2006 m. gruodį per municipalinius ir Ekspertų Asamblėjos rinkimus nuo M. Ahmadinejado nusisuko ne tik rinkėjai, bet ir politiniai sąjungininkai. Vienas ryškiausių pavyzdžių – naujasis Teherano meras ir ajatolos Ali Khamenei giminaitis Mohammedas Bakeris Kalibafas atsisakė sudaryti koaliciją su prezidento šalininkais ir rinkimuose dalyvavo su savu kandidatų sąrašu. Municipalinius ir Ekspertų Asamblėjos rinkimus, kuriuose dalyvavo apie 63 proc. iraniečių, M. Ahmadinejadas triuškinamai pralaimėjo: proprezidentinės jėgos gavo tik apie 20 proc. vietų municipalitetuose, Teherane – 3 iš 15, o kai kuriuose dideliuose miestuose – visiškai nieko. Taigi, iraniečiai gana greit apsigalvojo, nes naujasis prezidentas netesėjo pažado  sąžiningai perskirstyti naftos pinigus, o jau jo užsienio politikos viražai pribloškė net daug ko mačiusius.

Iš tiesų logikos M. Ahmadinejado veiksmuose nė su žiburiu nesurasi – jis vadina save islamo kareiviu ir skelbiasi esąs tiesioginis 12-ojo imamo Makhdi pasiuntinys žemėje. 2006 m sausį laikraštis „La Stampa“ straipsnyje „Ahmadinejadas mano, kad jis – naujasis mesijas“ rašė: „Ką galima prognozuoti, kai jis atvirai dėsto, jog vėliausiai 2007 m. pasirodys imamas Makhdi ir ims vadovauti gėrio jėgoms kovoje su blogiu…“

Situacija dar kartą radikaliai pasikeitė per šių metų kovą vykusius Irano parlamento rinkimus – 70 proc. vietų iškovojo prezidento M. Ahmadinejado šalininkai. Tam, žinoma, padėjo Sergėtojų taryba, kuri iš 4500 kandidatų sąrašo išbraukė 1700 reformistų. Be jokios abejonės, šie rinkimai nebuvo sąžiningi, tačiau problema slypi giliau. Anot leidinio „Daily Telegraph“, nuo islamo revoliucijos laikų Irane išaugo kokybiškai nauja karta žmonių, kurie nepritaria konservatorių planams ir vykdomai politikai. Tačiau „nusivylimas politika pavirto visuotine apatija, todėl islamo respublika netaps demokratinių reformų šalininkų revoliucijos auka. Bet religinių lyderių atsisakymas leisti tautai pačiai laisvai išsirinkti savo vyriausybę tik pridarys papildomų problemų ateityje. Iranas iš tikrųjų yra viena pačių demokratiškiausių šalių Artimuosiuose Rytuose, bet tai mažai ką reiškia, kai kalbama apie regioną, kuriame autokratija – norma.“

O Rusijos verslo laikraštis „RBK daily“ ironizuoja: „Parlamento rinkimai Irane greičiau primena rinkimus į įstatymų leidybos organus Vakarų demokratiniame bloke nei analogiškus rinkimus tose šalyse, kurias Vakarai kaltina demokratijos stoka ar išvis jos nebuvimu. Jų pagrindinis panašumas yra tas, kad kurios nors politinės koalicijos pergalė parlamento rinkimuose dar nėra šimtaprocentė garantija, kad tos partijos kandidatas laimės ir prezidento rinkimus. Ryškiausias pavyzdys – 2005 m. Irano prezidento rinkimai, kurių rezultatai buvo netikėti ir net šokiruojantys ne tik tarptautiniams ekspertams, bet ir daugeliui iraniečių.“

Iranas stebina ir šokiruoja ne tik savo politika, bet ir papročiais, kurie neretai vakariečiams kelia siaubą. Mums įprastos žmogaus teisės šioje šalyje yra gerokai apribotos: ne musulmonai negali dirbti valstybės tarnyboje, moterys privalo nešioti galvos dangalus ir sijonus, apsiaustus ar paltus žemiau kelių, uždrausta vakarietiškos muzikos transliacija, cenzūruojamas internetas ir automatiškai filtruojamas elektroninis paštas. Be to, homoseksualumas Irane prilyginamas kriminaliniam nusikaltimui ir už tai gali būti skiriama net mirties bausmė. „Amnesty International“ duomenimis, 2006 m. Irane mirties bausme nubausta 215 žmonių, iš jų – 7 nepilnamečiai. 2007 m. myriop pasiųsta daugiau nei 200 nusikaltėlių.

Tačiau net ir Irane galima rasti gana netikėtų dalykų: nors šiitų islamas yra valstybinė religija, šalies konstitucijoje pripažinti ir įstatymo saugomi zoroastristai, judėjai bei krikščionys. Jų atstovams „rezervuotos“ vietos parlamente – tokių privilegijų neturi net sunitai, kurių Irane yra 8 procentai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras