Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Lietuviškasis nacionalizmas: skandalai ir tautiškumo nebuvimas (11)

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2008 04 04

Po kovo 11-ąją įvykusių patriotiškai nusiteikusio jaunimo eitynių Gedimino prospektu Vilniuje buvo savotiškai smalsu stebėti, kaip žiniasklaida ir atskiri politikai gavo dar vieną progą eskaluoti „naują ir aktualią“ – radikalaus nacionalizmo problemą. Tiesa, energijos užteko neilgam ir antrojo viešų diskusijų, tiksliau – kaltinimų, pliūpsnio galime tikėtis nebent tada, kai savo darbą baigs teisėsauga, kuri, paraginta tų pačių politikų, ėmėsi tirti šiuos įvykius.

Tačiau diskutuojant apie dešinįjį radikalizmą Lietuvoje niekas nepasivargino pažvelgti į situaciją Vakarų Europoje ar Rusijoje ir pabandyti pasigilinti į nacionalizmo reiškinio esmę, tuo pačiu aptariant ir lietuviškąją jo specifiką.

Nacionalizmas gali būti aiškinamas gana įvairiai. Nemaža jo apibrėžčių pateikia, pavyzdžiui, mokslinės etniškumo teorijos. Tarp jų kaip svarbiausia išskirtina marksistinės tradicijos „kultūrinio darbo pasidalijimo“ teorija, kuri savo esme yra ekonomistinis etniškumo prigimties ir raidos aiškinimas. Taip pat galima išskirti racionalaus pasirinkimo, ekologines bei sociobiologines teorijas. Šį sąrašą verta papildyti ir „vidinio kolonializmo“, „netolygios kapitalizmo raidos“, struktūracinėmis, konstrukcionistinėmis bei komunikacinėmis nacionalizmo teorijomis.

Kiekviena jų savaip, kiek skirtingai traktuoja nacionalizmo kilmę ir jo raidos dėsningumus. Nors visos šios teorijos aiškina vieną ir tą patį reiškinį, dalis jų gali būti apibūdintos kaip visiškai prieštaraujančios kitoms, tad kartais būna gana sunku rasti tarp jų ką nors bendro. Šis ieškomasis bendrumas leistų bandyti pateikti vieną, nė vienai teorijai neprieštaraujantį nacionalizmo apibrėžimą, tačiau tai, ko gero, neįmanoma.

Nacionalizmą galima apibūdinti įvairiai. Štai, pavyzdžiui, struktūracinės teorijos šalininkas Johnas Breuilly teigia, kad šis reiškinys nėra nei ideologija, nei identitetas, o politinis judėjimas, tam tikra politikos forma. Sociobiologinė nacionalizmo teorija taiko darvinistinį evoliucijos aiškinimą apibrėžti etniškumui ir teigia, kad šis esąs savita išplėstinė nepotizmo (polinkio proteguoti gimines prieš negimines ir artimesnius giminaičius prieš tolimesnius) forma.

Būtų galima teigti, kad bendruoju požiūriu nacionalizmą verta apibrėžti kaip savotišką etninio, kultūrinio separatizmo formą, ilgainiui, darant įtaką įvairiems, daugiausia – išoriniams veiksniams, virstančią politiniu vyksmu. Su politiniu procesu ir įvairiomis jo paskatomis nacionalizmą sieja ir vienas komunikacinių teorijų kūrėjų Ernestas Gellneris, sakydamas, kad nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vienetas turi sutapti.

Kalbant apie lietuviškąjį nacionalizmą, pirmutiniu uždaviniu reikia laikyti būtinybę išsivaduoti nuo emocijų įtakos vertinant šio reiškinio kilmę ir raidą.

Itin svarbiu klausimu, kalbant apie bet kokios tautos nacionalinę savimonę, tampa tos savimonės ištakų paieška. Tokiu atveju galime klausti: kada atsirado lietuviškasis nacionalizmas? Ar galime kalbėti apie tam tikras ekspansyvias jo formas jau viduramžiais, ar dėmesį reikia sutelkti į vėlesnį laikotarpį ir moderniųjų laikų atneštų pokyčių įtaką mūsų nacijos raidai?

Jei sutiksime su dogma, kad nacionalizmas vis dėlto yra separatistinės prigimties reiškinys, tuomet viena jo atsiradimo sąlygų gali būti valstybingumo praradimas. Todėl, ko gero, apie lietuviškojo nacionalizmo užuomazgas galime kalbėti analizuodami laikotarpį po Lietuvos valstybės išnykimo iš pasaulio politinio žemėlapio. Būtina pažymėti, kad iki pat XIX a. pabaigos, išskyrus 1830 m. ir 1863 m. sukilimus, beveik nėra pagrindo kalbėti apie vienokias ar kitokias lietuviškojo nacionalizmo apraiškas.

XIX a. pabaiga išsiskiria valstybės atkūrimo idėjų renovacija, pasireiškusia aktyviu tautinio judėjimo atsiradimu. Tačiau čia svarbu pažymėti įdomų faktą: visą tą ilgą laiką iki pat aktyvios nacionalinių idėjų raiškos atsiradimo lietuviškojo etnoso suvokimas buvo išsaugotas kaime, valstiečių tarpe, o elitas masiškai pasiduodavo galimoms įtakoms, iš jų vyraujanti, be abejo, buvo lenkiškoji. Tačiau tautinių idėjų renovacija, viešas jų skelbimas kilo kaip tik iš to paties elito, taigi „aktyvusis“ nacionalizmas prasidėjo tarsi „iš viršaus“. Kaip įdomus aspektas išskirtinas menkas elito ir masių tarpusavio ryšys, jo nebuvimas sudarė sąlygas savitai industrializacijos ir besiplečiančios komunikacijos įtakai.

Vėliau buvo bene pati galingiausia ir masiškiausia pogrindinio separatizmo apraiška Europoje – partizaninis pasipriešinimas sovietiniams okupantams po Antrojo pasaulinio karo. Na, o praėjusio amžiaus pabaigos patirtis ir jos palyginimas su dabartine situacija Lietuvoje jokių optimistinių nuotaikų nesukelia. 1988–1991 metais turėjome savotišką tautinių jausmų „sprogimą“ ir pagarbą jiems bemaž visame laisvajame pasaulyje, tačiau ilgainiui visa tai užgeso po ekonominių interesų ir pseudopatriotinio politikavimo lavina. Dėl to, ko gero, ir kovo 11-osios eitynės šiame sveiko nacionalizmo nebuvimo kontekste atrodo kaip didžiausias skandalas, kurio eskalavimu rūpinasi Lietuvos nutautinimo šalininkai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 11)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Euro zonos valdymo tyla

2016 08 17

Kartais svarbiausia būna tai, kas iš viso neįvyksta, o Ispanijos ir Portugalijos pavyzdžiai tik dar kartą patvirtina tokias mintis. Jos atspindi Europos Komisijos (EK) baimę veikti, remiantis Stabilumo ir augimo pakto taisyklėmis. Pagal jas EK turėjo nubausti minėtas šalis dėl pernelyg didelio biudžeto deficito. Tai galėjo būti nors simbolinė bauda, bet Komisijai tokios simbolikos neprireikė, o Europa šiuo klausimu išliko gana tyli. Net Vokietija, Europos Sąjungos (ES) taupymo priemonių rėmėja, buvo atsargi.



Graikijos jaunimo ateitis po „Brexit“

2016 08 10

Didžioji Britanija buvo mėgstama jaunų graikų, kai Graikijoje jaunimo nedarbas viršija 50 proc., tačiau po vadinamojo „Brexit“ daugelis jų yra gerokai sunerimę dėl savo ateities. Vienas nesėkmės scenarijus greitai pakeičia kitą. Praėjusią vasarą buvo nuolat kalbama apie „Grexit“, galimą Graikijos pasitraukimą iš euro zonos. Vis dėlto tuomet susitarta dėl trečiojo finansinės pagalbos paketo. Tai įvyko paskutinę minutę ir atitolino pavojingus padarinius šaliai ir blokui. Po metų „Brexit“ tapo realybe, kai D. Britanija nusprendė trauktis iš Bendrijos. Apie 52 proc. rinkėjų palaikė minėtą pasirinkimą.



Afrikos galimybės po „Brexit“

2016 08 03

Pasaulis pajuto didžiulio sukrėtimo bangas Jungtinės Karalystės rinkėjams nusprendus palikti Europos Sąjungą (ES). Afrika taip pat ne išimtis, kadangi ji artimais istoriniais ryšiais yra susijusi su daugeliu Bendrijos šalių narių. Afrikos politikos ekspertai ir valstybių pareigūnai pradėjo dejuoti dėl naujo ekonominės nežinomybės debesies ir galimos katastrofos artimiausioje ateityje. Vienintelė Namibija reagavo gana ramiai, nes jos eksportas į ES pastaraisiais metais gerokai sumažėjo. Likusi Afrika „Brexit“ įvertino kaip rimtą grėsmę, bent jau kalbant apie trumpalaikę perspektyvą.



Kaliningrado sričiai laikinai vadovausbuvęs saugumietis

2016 08 02

Liepos 28 d. laikinuoju gubernatoriumi paskirtas FST (Federalinės saugumo tarnybos) Kaliningrado padalinio viršininkas Jevgenijus Ziničevas. Apie tai paskelbė Kremliaus tinklalapis ir pacitavo Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsaką...



Europa bando taisyti klaidas

2016 07 27

Euro zonos problemas sukėlė ne tik prastas valdymas pietinėse bloko šalyse, bet ir skirtingas valstybių narių vertinimas bei nesąžiningas taisyklių įgyvendinimas. Šie veiksniai prisidėjo prie euroskeptikų iškilimo ir jų vaidmens sustiprėjimo Europos Sąjungoje (ES). Birželis buvo išskirtinai svarbus mėnuo Bendrijai, kai „Brexit“ supurtė jos pamatus. Liepa tapo reikšminga dėl atsakymo į minėtą britų žingsnį paieškų, nors tvariu ES keliu į augimą, gerovę ir plėtrą pradedama abejoti.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras