Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Lietuviškasis nacionalizmas: skandalai ir tautiškumo nebuvimas (11)

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2008 04 04

Po kovo 11-ąją įvykusių patriotiškai nusiteikusio jaunimo eitynių Gedimino prospektu Vilniuje buvo savotiškai smalsu stebėti, kaip žiniasklaida ir atskiri politikai gavo dar vieną progą eskaluoti „naują ir aktualią“ – radikalaus nacionalizmo problemą. Tiesa, energijos užteko neilgam ir antrojo viešų diskusijų, tiksliau – kaltinimų, pliūpsnio galime tikėtis nebent tada, kai savo darbą baigs teisėsauga, kuri, paraginta tų pačių politikų, ėmėsi tirti šiuos įvykius.

Tačiau diskutuojant apie dešinįjį radikalizmą Lietuvoje niekas nepasivargino pažvelgti į situaciją Vakarų Europoje ar Rusijoje ir pabandyti pasigilinti į nacionalizmo reiškinio esmę, tuo pačiu aptariant ir lietuviškąją jo specifiką.

Nacionalizmas gali būti aiškinamas gana įvairiai. Nemaža jo apibrėžčių pateikia, pavyzdžiui, mokslinės etniškumo teorijos. Tarp jų kaip svarbiausia išskirtina marksistinės tradicijos „kultūrinio darbo pasidalijimo“ teorija, kuri savo esme yra ekonomistinis etniškumo prigimties ir raidos aiškinimas. Taip pat galima išskirti racionalaus pasirinkimo, ekologines bei sociobiologines teorijas. Šį sąrašą verta papildyti ir „vidinio kolonializmo“, „netolygios kapitalizmo raidos“, struktūracinėmis, konstrukcionistinėmis bei komunikacinėmis nacionalizmo teorijomis.

Kiekviena jų savaip, kiek skirtingai traktuoja nacionalizmo kilmę ir jo raidos dėsningumus. Nors visos šios teorijos aiškina vieną ir tą patį reiškinį, dalis jų gali būti apibūdintos kaip visiškai prieštaraujančios kitoms, tad kartais būna gana sunku rasti tarp jų ką nors bendro. Šis ieškomasis bendrumas leistų bandyti pateikti vieną, nė vienai teorijai neprieštaraujantį nacionalizmo apibrėžimą, tačiau tai, ko gero, neįmanoma.

Nacionalizmą galima apibūdinti įvairiai. Štai, pavyzdžiui, struktūracinės teorijos šalininkas Johnas Breuilly teigia, kad šis reiškinys nėra nei ideologija, nei identitetas, o politinis judėjimas, tam tikra politikos forma. Sociobiologinė nacionalizmo teorija taiko darvinistinį evoliucijos aiškinimą apibrėžti etniškumui ir teigia, kad šis esąs savita išplėstinė nepotizmo (polinkio proteguoti gimines prieš negimines ir artimesnius giminaičius prieš tolimesnius) forma.

Būtų galima teigti, kad bendruoju požiūriu nacionalizmą verta apibrėžti kaip savotišką etninio, kultūrinio separatizmo formą, ilgainiui, darant įtaką įvairiems, daugiausia – išoriniams veiksniams, virstančią politiniu vyksmu. Su politiniu procesu ir įvairiomis jo paskatomis nacionalizmą sieja ir vienas komunikacinių teorijų kūrėjų Ernestas Gellneris, sakydamas, kad nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vienetas turi sutapti.

Kalbant apie lietuviškąjį nacionalizmą, pirmutiniu uždaviniu reikia laikyti būtinybę išsivaduoti nuo emocijų įtakos vertinant šio reiškinio kilmę ir raidą.

Itin svarbiu klausimu, kalbant apie bet kokios tautos nacionalinę savimonę, tampa tos savimonės ištakų paieška. Tokiu atveju galime klausti: kada atsirado lietuviškasis nacionalizmas? Ar galime kalbėti apie tam tikras ekspansyvias jo formas jau viduramžiais, ar dėmesį reikia sutelkti į vėlesnį laikotarpį ir moderniųjų laikų atneštų pokyčių įtaką mūsų nacijos raidai?

Jei sutiksime su dogma, kad nacionalizmas vis dėlto yra separatistinės prigimties reiškinys, tuomet viena jo atsiradimo sąlygų gali būti valstybingumo praradimas. Todėl, ko gero, apie lietuviškojo nacionalizmo užuomazgas galime kalbėti analizuodami laikotarpį po Lietuvos valstybės išnykimo iš pasaulio politinio žemėlapio. Būtina pažymėti, kad iki pat XIX a. pabaigos, išskyrus 1830 m. ir 1863 m. sukilimus, beveik nėra pagrindo kalbėti apie vienokias ar kitokias lietuviškojo nacionalizmo apraiškas.

XIX a. pabaiga išsiskiria valstybės atkūrimo idėjų renovacija, pasireiškusia aktyviu tautinio judėjimo atsiradimu. Tačiau čia svarbu pažymėti įdomų faktą: visą tą ilgą laiką iki pat aktyvios nacionalinių idėjų raiškos atsiradimo lietuviškojo etnoso suvokimas buvo išsaugotas kaime, valstiečių tarpe, o elitas masiškai pasiduodavo galimoms įtakoms, iš jų vyraujanti, be abejo, buvo lenkiškoji. Tačiau tautinių idėjų renovacija, viešas jų skelbimas kilo kaip tik iš to paties elito, taigi „aktyvusis“ nacionalizmas prasidėjo tarsi „iš viršaus“. Kaip įdomus aspektas išskirtinas menkas elito ir masių tarpusavio ryšys, jo nebuvimas sudarė sąlygas savitai industrializacijos ir besiplečiančios komunikacijos įtakai.

Vėliau buvo bene pati galingiausia ir masiškiausia pogrindinio separatizmo apraiška Europoje – partizaninis pasipriešinimas sovietiniams okupantams po Antrojo pasaulinio karo. Na, o praėjusio amžiaus pabaigos patirtis ir jos palyginimas su dabartine situacija Lietuvoje jokių optimistinių nuotaikų nesukelia. 1988–1991 metais turėjome savotišką tautinių jausmų „sprogimą“ ir pagarbą jiems bemaž visame laisvajame pasaulyje, tačiau ilgainiui visa tai užgeso po ekonominių interesų ir pseudopatriotinio politikavimo lavina. Dėl to, ko gero, ir kovo 11-osios eitynės šiame sveiko nacionalizmo nebuvimo kontekste atrodo kaip didžiausias skandalas, kurio eskalavimu rūpinasi Lietuvos nutautinimo šalininkai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 11)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






(Ne)Jungtinė Karalystė

2016 11 30


Pastaruoju metu Jungtinė Karalystė yra vieninga tik savo pavadinimu. Skirtingi regionai ir pramonės sektoriai desperatiškai bando atsisakyti „kietojo Brexit“, referendume pasirinkto pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES). Be to, Škotija ima vis garsiau kalbėti apie nepriklausomybę, o JK vienijantys saitai darosi stipriai įtempti. Tai nėra laikini reiškiniai. Šalies piliečiai pasipiktinę dėl didžiulės struktūrinės nelygybės, o „Brexit“ tik padidins Didžiosios Britanijos regioninį susiskaldymą, greitai nuslops referendumo sukeltas optimizmas. Pajamų skirtumai šalyje yra vieni didžiausių Europoje. Vidutinės disponuojamosios namų ūkių pajamos Londono srityje yra 60 proc. didesnės nei daugelyje kitų regionų Anglijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje.



ES gynyba nežinomybės ir krizių metu

2016 11 23


Pabėgėlių krizė, Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose, Didžiosios Britanijos sprendimas palikti Europos Sąjungą (ES) ir nuolatinė terorizmo grėsmė verčia Europą imtis veiksmų stiprinant gynybą. Europos Komisija (EK) ir Bendrijos šalys narės siūlo tam tikras iniciatyvas Europos gynybos pajėgumams sustiprinti, kurti nuolatinius karinius štabus, išduoti „gynybos obligacijas“ karinei įrangai pirkti, daugiau dėmesio skirti bendrai ginklų ir karinių technologijų gamybai. Europos lyderiai akcentuoja savo apsisprendimą siekti didesnio bendradarbiavimo saugumo ir gynybos plotmėse. Tai svarbu ir lyderiavimo pasaulio politikoje kontekste, kuriam vis labiau stinga patikimumo.



Naujasis Moldovos prezidentas žadėjo išsaugoti bendradarbiavimą su ES

2016 11 18


Naujai išrinktas Moldovos vadovas Igoris Dodonas pareiškė: „Prezidentas negali būti prorusiškas arba proeuropietiškas. Prezidentas gins visos Moldovos interesus. 



JAV pritaikė sankcijas šešiems Kryme išrinktiems Rusijos Valstybės Dūmos deputatams

2016 11 17


Apie paskelbtas sankcijas, susijusias su pozicija dėl Ukrainos, pranešė JAV finansų ministerija. 



Vokietija didina išlaidas saugumui

2016 11 16


Vokietijos valdančioji koalicija susitarė dėl 2017 metų biudžeto projekto, kuriame numatomos didesnės išlaidos saugumui ir paramai. Daugiau lėšų taip pat bus skiriama kovai su migrantų krizės priežastimis. Vokietijos įstatymų leidėjai akcentuoja, kad minėtos priemonės yra dalis pastangų bandant įveikti augančias grėsmes saugumui. Tam pritaria Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), Bavarijos krikščionių socialinė sąjunga (CSU) ir Vokietijos socialdemokratai (SPD). Naujienų agentūra DPA praneša, kad dalis pinigų bus naudojama kuriant 4 300 naujų pozicijų Vokietijos policijoje bei saugumo pajėgose iki 2020 metų.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras