Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Lietuviškasis nacionalizmas: skandalai ir tautiškumo nebuvimas (11)

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2008 04 04

Po kovo 11-ąją įvykusių patriotiškai nusiteikusio jaunimo eitynių Gedimino prospektu Vilniuje buvo savotiškai smalsu stebėti, kaip žiniasklaida ir atskiri politikai gavo dar vieną progą eskaluoti „naują ir aktualią“ – radikalaus nacionalizmo problemą. Tiesa, energijos užteko neilgam ir antrojo viešų diskusijų, tiksliau – kaltinimų, pliūpsnio galime tikėtis nebent tada, kai savo darbą baigs teisėsauga, kuri, paraginta tų pačių politikų, ėmėsi tirti šiuos įvykius.

Tačiau diskutuojant apie dešinįjį radikalizmą Lietuvoje niekas nepasivargino pažvelgti į situaciją Vakarų Europoje ar Rusijoje ir pabandyti pasigilinti į nacionalizmo reiškinio esmę, tuo pačiu aptariant ir lietuviškąją jo specifiką.

Nacionalizmas gali būti aiškinamas gana įvairiai. Nemaža jo apibrėžčių pateikia, pavyzdžiui, mokslinės etniškumo teorijos. Tarp jų kaip svarbiausia išskirtina marksistinės tradicijos „kultūrinio darbo pasidalijimo“ teorija, kuri savo esme yra ekonomistinis etniškumo prigimties ir raidos aiškinimas. Taip pat galima išskirti racionalaus pasirinkimo, ekologines bei sociobiologines teorijas. Šį sąrašą verta papildyti ir „vidinio kolonializmo“, „netolygios kapitalizmo raidos“, struktūracinėmis, konstrukcionistinėmis bei komunikacinėmis nacionalizmo teorijomis.

Kiekviena jų savaip, kiek skirtingai traktuoja nacionalizmo kilmę ir jo raidos dėsningumus. Nors visos šios teorijos aiškina vieną ir tą patį reiškinį, dalis jų gali būti apibūdintos kaip visiškai prieštaraujančios kitoms, tad kartais būna gana sunku rasti tarp jų ką nors bendro. Šis ieškomasis bendrumas leistų bandyti pateikti vieną, nė vienai teorijai neprieštaraujantį nacionalizmo apibrėžimą, tačiau tai, ko gero, neįmanoma.

Nacionalizmą galima apibūdinti įvairiai. Štai, pavyzdžiui, struktūracinės teorijos šalininkas Johnas Breuilly teigia, kad šis reiškinys nėra nei ideologija, nei identitetas, o politinis judėjimas, tam tikra politikos forma. Sociobiologinė nacionalizmo teorija taiko darvinistinį evoliucijos aiškinimą apibrėžti etniškumui ir teigia, kad šis esąs savita išplėstinė nepotizmo (polinkio proteguoti gimines prieš negimines ir artimesnius giminaičius prieš tolimesnius) forma.

Būtų galima teigti, kad bendruoju požiūriu nacionalizmą verta apibrėžti kaip savotišką etninio, kultūrinio separatizmo formą, ilgainiui, darant įtaką įvairiems, daugiausia – išoriniams veiksniams, virstančią politiniu vyksmu. Su politiniu procesu ir įvairiomis jo paskatomis nacionalizmą sieja ir vienas komunikacinių teorijų kūrėjų Ernestas Gellneris, sakydamas, kad nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vienetas turi sutapti.

Kalbant apie lietuviškąjį nacionalizmą, pirmutiniu uždaviniu reikia laikyti būtinybę išsivaduoti nuo emocijų įtakos vertinant šio reiškinio kilmę ir raidą.

Itin svarbiu klausimu, kalbant apie bet kokios tautos nacionalinę savimonę, tampa tos savimonės ištakų paieška. Tokiu atveju galime klausti: kada atsirado lietuviškasis nacionalizmas? Ar galime kalbėti apie tam tikras ekspansyvias jo formas jau viduramžiais, ar dėmesį reikia sutelkti į vėlesnį laikotarpį ir moderniųjų laikų atneštų pokyčių įtaką mūsų nacijos raidai?

Jei sutiksime su dogma, kad nacionalizmas vis dėlto yra separatistinės prigimties reiškinys, tuomet viena jo atsiradimo sąlygų gali būti valstybingumo praradimas. Todėl, ko gero, apie lietuviškojo nacionalizmo užuomazgas galime kalbėti analizuodami laikotarpį po Lietuvos valstybės išnykimo iš pasaulio politinio žemėlapio. Būtina pažymėti, kad iki pat XIX a. pabaigos, išskyrus 1830 m. ir 1863 m. sukilimus, beveik nėra pagrindo kalbėti apie vienokias ar kitokias lietuviškojo nacionalizmo apraiškas.

XIX a. pabaiga išsiskiria valstybės atkūrimo idėjų renovacija, pasireiškusia aktyviu tautinio judėjimo atsiradimu. Tačiau čia svarbu pažymėti įdomų faktą: visą tą ilgą laiką iki pat aktyvios nacionalinių idėjų raiškos atsiradimo lietuviškojo etnoso suvokimas buvo išsaugotas kaime, valstiečių tarpe, o elitas masiškai pasiduodavo galimoms įtakoms, iš jų vyraujanti, be abejo, buvo lenkiškoji. Tačiau tautinių idėjų renovacija, viešas jų skelbimas kilo kaip tik iš to paties elito, taigi „aktyvusis“ nacionalizmas prasidėjo tarsi „iš viršaus“. Kaip įdomus aspektas išskirtinas menkas elito ir masių tarpusavio ryšys, jo nebuvimas sudarė sąlygas savitai industrializacijos ir besiplečiančios komunikacijos įtakai.

Vėliau buvo bene pati galingiausia ir masiškiausia pogrindinio separatizmo apraiška Europoje – partizaninis pasipriešinimas sovietiniams okupantams po Antrojo pasaulinio karo. Na, o praėjusio amžiaus pabaigos patirtis ir jos palyginimas su dabartine situacija Lietuvoje jokių optimistinių nuotaikų nesukelia. 1988–1991 metais turėjome savotišką tautinių jausmų „sprogimą“ ir pagarbą jiems bemaž visame laisvajame pasaulyje, tačiau ilgainiui visa tai užgeso po ekonominių interesų ir pseudopatriotinio politikavimo lavina. Dėl to, ko gero, ir kovo 11-osios eitynės šiame sveiko nacionalizmo nebuvimo kontekste atrodo kaip didžiausias skandalas, kurio eskalavimu rūpinasi Lietuvos nutautinimo šalininkai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 11)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Europospolitika: nuo dvejojimo prie pokyčių

2016 07 20

Iki to laiko, kol Jungtinės Karalystės piliečiai referendume pasisakė už šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos (ES), pabėgėlių krizė buvo didžiausia Europos problema. Tiesą sakant, minėta krizė suvaidino lemiamą vaidmenį priimant sprendimą dėl vadinamojo „Brexit“, kuris reiškė didelį sukrėtimą. Šiame kontekste Bendrijos suirimas gali atrodyti beveik neišvengiamas. Dėl krizių kenčia tokios ES valstybės kaip, pavyzdžiui, Italija, o tai dar labiau aptemdo bloko išlikimo galimybes. Šia tema domisi garsus milijardierius, investuotojas ir filantropas George`as Sorosas.



Atsinaujinančios energetikos strategija

2016 07 13

Europos Sąjunga (ES) nebevaidina lyderės vaidmens pasaulio energetikos sektoriaus kaitoje. Norėdama susigrąžinti prarastas pozicijas Bendrija turėtų nebeteikti pirmenybės iškastiniam ir branduoliniam kurui, taip pat padidinti energijos vartojimo efektyvumą. 2007 metais Europa buvo itin svarbi šalims bandant pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Tuomet ji įsipareigojo iki 2020 metų 20 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių. Tai reiškė ambicingą 11,5 proc. padidėjimą vos per 13 metų, suvokiant klimato kaitos problematiką. Tačiau iki 2015 metų Europos progresas minėtoje sferoje nusilpo. Ji ėmė atsilikti nuo Kinijos ir Jungtinių Valstijų.



NATO pagalba Ukrainai: 40 naujesnių sričių

2016 07 12

Didžiulis 40 naujesnių bendradarbiavimo sričių aprėpiantis pagalbos rinkinys Ukrainai bus patvirtintas Varšuvoje įvyksiančiame NATO viršūnių susitikime. Apie tai pareiškė Jegoras Božokas, laikinasis Ukrainos ambasadorius NATO, ir pranešė naujienų agentūra „Ukrinform“.



AnatolijusTarasovas. Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvoje įspėjo dėlgalimo atsako Aljansui rimtu ginklu

2016 07 11

Jei Karaliaučiaus srityje atsirastų raketų „Iskander“, tai būtų atsakas į NATO veiksmus Europoje – taip pareiškė Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas.



Inovacijų galia
Be autoriaus
2016 07 06

Technologinės inovacijos dažnai vertinamos dėl savo galios įveikti pagrindinius su plėtra susijusius iššūkius, sustiprinti ekonomikos augimą ir stumti visuomenę į priekį. Tačiau inovacijos taip pat susiduria su kliūtimis, kai siekiama jas įgyvendinti, o vyriausybės kartais linksta uždrausti naujas technologijas, baimindamosi jų poveikio. Tai galima pasakyti apie spaudos proveržio kelią ar religinių idėjų sklaidos pobūdį...


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras