Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Lietuviškasis nacionalizmas: skandalai ir tautiškumo nebuvimas (11)

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2008 04 04

Po kovo 11-ąją įvykusių patriotiškai nusiteikusio jaunimo eitynių Gedimino prospektu Vilniuje buvo savotiškai smalsu stebėti, kaip žiniasklaida ir atskiri politikai gavo dar vieną progą eskaluoti „naują ir aktualią“ – radikalaus nacionalizmo problemą. Tiesa, energijos užteko neilgam ir antrojo viešų diskusijų, tiksliau – kaltinimų, pliūpsnio galime tikėtis nebent tada, kai savo darbą baigs teisėsauga, kuri, paraginta tų pačių politikų, ėmėsi tirti šiuos įvykius.

Tačiau diskutuojant apie dešinįjį radikalizmą Lietuvoje niekas nepasivargino pažvelgti į situaciją Vakarų Europoje ar Rusijoje ir pabandyti pasigilinti į nacionalizmo reiškinio esmę, tuo pačiu aptariant ir lietuviškąją jo specifiką.

Nacionalizmas gali būti aiškinamas gana įvairiai. Nemaža jo apibrėžčių pateikia, pavyzdžiui, mokslinės etniškumo teorijos. Tarp jų kaip svarbiausia išskirtina marksistinės tradicijos „kultūrinio darbo pasidalijimo“ teorija, kuri savo esme yra ekonomistinis etniškumo prigimties ir raidos aiškinimas. Taip pat galima išskirti racionalaus pasirinkimo, ekologines bei sociobiologines teorijas. Šį sąrašą verta papildyti ir „vidinio kolonializmo“, „netolygios kapitalizmo raidos“, struktūracinėmis, konstrukcionistinėmis bei komunikacinėmis nacionalizmo teorijomis.

Kiekviena jų savaip, kiek skirtingai traktuoja nacionalizmo kilmę ir jo raidos dėsningumus. Nors visos šios teorijos aiškina vieną ir tą patį reiškinį, dalis jų gali būti apibūdintos kaip visiškai prieštaraujančios kitoms, tad kartais būna gana sunku rasti tarp jų ką nors bendro. Šis ieškomasis bendrumas leistų bandyti pateikti vieną, nė vienai teorijai neprieštaraujantį nacionalizmo apibrėžimą, tačiau tai, ko gero, neįmanoma.

Nacionalizmą galima apibūdinti įvairiai. Štai, pavyzdžiui, struktūracinės teorijos šalininkas Johnas Breuilly teigia, kad šis reiškinys nėra nei ideologija, nei identitetas, o politinis judėjimas, tam tikra politikos forma. Sociobiologinė nacionalizmo teorija taiko darvinistinį evoliucijos aiškinimą apibrėžti etniškumui ir teigia, kad šis esąs savita išplėstinė nepotizmo (polinkio proteguoti gimines prieš negimines ir artimesnius giminaičius prieš tolimesnius) forma.

Būtų galima teigti, kad bendruoju požiūriu nacionalizmą verta apibrėžti kaip savotišką etninio, kultūrinio separatizmo formą, ilgainiui, darant įtaką įvairiems, daugiausia – išoriniams veiksniams, virstančią politiniu vyksmu. Su politiniu procesu ir įvairiomis jo paskatomis nacionalizmą sieja ir vienas komunikacinių teorijų kūrėjų Ernestas Gellneris, sakydamas, kad nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vienetas turi sutapti.

Kalbant apie lietuviškąjį nacionalizmą, pirmutiniu uždaviniu reikia laikyti būtinybę išsivaduoti nuo emocijų įtakos vertinant šio reiškinio kilmę ir raidą.

Itin svarbiu klausimu, kalbant apie bet kokios tautos nacionalinę savimonę, tampa tos savimonės ištakų paieška. Tokiu atveju galime klausti: kada atsirado lietuviškasis nacionalizmas? Ar galime kalbėti apie tam tikras ekspansyvias jo formas jau viduramžiais, ar dėmesį reikia sutelkti į vėlesnį laikotarpį ir moderniųjų laikų atneštų pokyčių įtaką mūsų nacijos raidai?

Jei sutiksime su dogma, kad nacionalizmas vis dėlto yra separatistinės prigimties reiškinys, tuomet viena jo atsiradimo sąlygų gali būti valstybingumo praradimas. Todėl, ko gero, apie lietuviškojo nacionalizmo užuomazgas galime kalbėti analizuodami laikotarpį po Lietuvos valstybės išnykimo iš pasaulio politinio žemėlapio. Būtina pažymėti, kad iki pat XIX a. pabaigos, išskyrus 1830 m. ir 1863 m. sukilimus, beveik nėra pagrindo kalbėti apie vienokias ar kitokias lietuviškojo nacionalizmo apraiškas.

XIX a. pabaiga išsiskiria valstybės atkūrimo idėjų renovacija, pasireiškusia aktyviu tautinio judėjimo atsiradimu. Tačiau čia svarbu pažymėti įdomų faktą: visą tą ilgą laiką iki pat aktyvios nacionalinių idėjų raiškos atsiradimo lietuviškojo etnoso suvokimas buvo išsaugotas kaime, valstiečių tarpe, o elitas masiškai pasiduodavo galimoms įtakoms, iš jų vyraujanti, be abejo, buvo lenkiškoji. Tačiau tautinių idėjų renovacija, viešas jų skelbimas kilo kaip tik iš to paties elito, taigi „aktyvusis“ nacionalizmas prasidėjo tarsi „iš viršaus“. Kaip įdomus aspektas išskirtinas menkas elito ir masių tarpusavio ryšys, jo nebuvimas sudarė sąlygas savitai industrializacijos ir besiplečiančios komunikacijos įtakai.

Vėliau buvo bene pati galingiausia ir masiškiausia pogrindinio separatizmo apraiška Europoje – partizaninis pasipriešinimas sovietiniams okupantams po Antrojo pasaulinio karo. Na, o praėjusio amžiaus pabaigos patirtis ir jos palyginimas su dabartine situacija Lietuvoje jokių optimistinių nuotaikų nesukelia. 1988–1991 metais turėjome savotišką tautinių jausmų „sprogimą“ ir pagarbą jiems bemaž visame laisvajame pasaulyje, tačiau ilgainiui visa tai užgeso po ekonominių interesų ir pseudopatriotinio politikavimo lavina. Dėl to, ko gero, ir kovo 11-osios eitynės šiame sveiko nacionalizmo nebuvimo kontekste atrodo kaip didžiausias skandalas, kurio eskalavimu rūpinasi Lietuvos nutautinimo šalininkai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 11)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška


Kokį poveikį Lietuvai, Jūsų nuomone, turės mūsų šalyje apgyvendinti pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos?

Lietuvai jau šiuo metu trūksta darbo jėgos, o esant blogai demografinei situacijai ateityje jos trūks dar labiau, todėl pabėgėliai Lietuvai gali būti ekonomiškai naudingi
Lietuvoje ir taip pakanka išlaikytinių, gyvenančių iš pašalpų, o pabėgėliai tik padidins jų skaičių ir bus papildoma našta valstybei
Lietuva yra krikščioniška šalis, todėl lietuviai bet kuriuo atveju pabėgėliams turi ištiesti pagalbos ranką
Lietuvai tai nelabai aktualu, nes pagal kvotas priimti pabėgėliai ilgai Lietuvoje neužsibus, o išvyks į valstybes, kuriose yra aukštesnis gyvenimo ir socialinės pagalbos lygis






ES įmonės siekia įsitvirtinti Kinijoje

2016 06 22

Kinijoje veikiančios Europos įmonės susiduria su rimtais iššūkiais ir tai lemia ne tik antros pagal dydį pasaulio ekonomikos augimo sulėtėjimas. Vis dėlto šios bendrovės norėtų įtvirtinti savo plėtrą minėtoje valstybėje. Žvelgdamos į praeitį jos mato pusiau pilną stiklinę, kai lūkesčiai buvo dideli, tačiau vertinant ateities perspektyvas stiklinė yra pusiau tuščia. Tokias nuotaikas atspindi ir naujo verslo pasitikėjimo tyrimo rezultatai, paremti daugiau negu 500 Europos Sąjungos (ES) įmonių, veikiančių Kinijoje, atsakymais. Jos reprezentuoja beveik 40 proc. Europos verslo šioje Azijos milžinėje.



Tvarus vartojimas ir Vokietijos pozicija

2016 06 15

Tvaraus vartojimo modelio pasirinkimas nepriklauso vien nuo vartotojų įpročių ir požiūrio, kadangi svarbu suformuoti politiką, kuriose srityse turėtų vykti pokyčiai. Ekspertai mano, kad Vokietija galėtų būti jų pradininkė. Kasdienių prekių gamyba ir vartojimas daro milžinišką įtaką aplinkai. Tai gali būti maistas, drabužiai ar išmanieji telefonai. Produktai, kurie negali būti perdirbti, kenkia vandens kokybei, žemės ir oro ištekliams, tad gamyba bei vartojimas įgyja neigiamų ekologinių ir socialinių aspektų. Juos pakeisti gali tvarumą skatinanti tarptautinė ir nacionalinė politika.



JAV išbandė raketą su Ukrainos inžinierių patobulinta pirmąja pakopa

2016 06 10

Birželio 1 d. JAV Volopo (Wallops) saloje įsikūręs NASA kosminių skrydžių centras atliko raketos nešėjos „Antares“ sėkmingą antžeminį bandymą, pirmą po 2014 m. spalio 28 d. sprogimo, įvykusio praėjus kelioms sekundėms po starto.



Vokietija atsisakė Rusiją ir toliau laikyti partnere

2016 06 09

Kaip pranešė Vokietijos laikraštis „Die Welt“, šalies valdžia atnaujino nacionalinio saugumo politikos strategiją, išdėstytą vadinamojoje baltojoje knygoje. Pagal atnaujintą šį dokumentą, Rusija yra ne partnerė, o varžovė.



Vokietijos ir Prancūzijos ūkio plėtra – kelyje į stabilumą

2016 06 08

Vokietijos ir Prancūzijos centriniai bankai prognozuoja, kad dvi didžiausios Europos ekonomikos per ateinančius kelerius metus plėsis užtikrintai, nors augimo prognozes tenka šiek tiek apkarpyti. Vokietijos „Bundesbank“ planuoja, kad šiemet Vokietijos ekonomika stiebsis 1,7 proc., 2017 metais – sulėtės iki 1,4 proc., o 2018-aisiais – vėl paspartės iki 1,8 proc.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras