Lietuvai, integruotai į tarptautines saugumo struktūras, tiesioginės karinės grėsmės nėra, tačiau dėl globalios rinkos ir informacinių technologijų plėtros tenka spręsti informacinio – kibernetinio ir psichologinio – saugumo problemas. Prieš porą metų Pilietinės visuomenės instituto ir Strateginių studijų centro iniciatyva bei Seimo kanceliarijos užsakymu atliktame tyrime „Lietuvos tauta: būklės ir raidos perspektyvų analizė“ konstatuojama, kad „Lietuvos valstybė nėra pajėgi užtikrinti savo informacinės erdvės savarankiškumo“ ir kad „Lietuvos informacinėje erdvėje stiprėja Rusijos informacinė įtaka“. Apie tą pačią problemą perspėjama ir prieš metus Tėvynės sąjungos pristatytoje „Rusijos sulaikymo strategijoje“: „Valstybė visiškai negina savo piliečių protų nuo rusiško „smegenų“ praplovimo“. Problema, atrodytų, aiški, tačiau nėra aiškaus jos sprendimo būdo.

Viena svarbiausių šios „sulaikymo“, arba „užkardymo“, strategijos neefektyvumo priežasčių yra jos konfrontacinis pobūdis. Kas gi yra ta mįslinga, savo piliečių protų nuo rusiško „smegenų plovimo“ neginanti valstybė? Gal socialdemokratai? Kita vertus, šiuolaikinėje žinių visuomenėje gebelsiškas (anti)propagandos supratimas nebetinka. Informacijos pertekliaus sąlygomis informacijos „muitininkas“ yra pats jos vartotojas. Globalioje rinkoje svarbus ne tiek žiniasklaidos turinys, kiek žinių prieinamumas per įvairias informacines technologijas. Ideologizuotoje visuomenėje žmonės į aikštę susirinkdavo prie vieno garsiakalbio, o vartotojiškoje visuomenėje kiekvieno piliečio siekiamybė yra turėti privatų garsiakalbį. Tokiomis sąlygomis konfrontacinė propaganda arba ištirpsta informacijos pertekliuje, arba kelia visuomenėje nereikalingą paniką.

Žvelgiant pragmatiškiau ir giliau, savo piliečius traktuoti ne kaip bejėgę propagandinių mašinų manipuliuojamą masę, o kaip individualius sprendimus gebančius priimanti asmenis reikalautų ir geokultūros samprata, pagal kurią, panašiai kaip ir į glokalumo sąvoką marketinge priimant bendrus sprendimus, turi būti atsižvelgiama į vietinės kultūros ypatybes ir individualių reikmių specifiką: „Geokultūros sąvoka suponuoja kultūrinę realybę, o tai savo ruožtu leidžia užčiuopti ypač svarbią ir labiau individualią nei politinė (nors ir naujoji) kultūrinę sferą, kuri leidžia kalbėti apie individulius pasirinkimus ir neturi neigiamų konotacijų su politika – galingesnio subjekto (ar tai būtų valstybinė valdžia, ar hegemoninė valstybė tarptautinėje plotmėje) primestomis žaidimo taisyklėmis“ (Justinas Dementavičius, „Geokultūra ir geopolitinio tapatumo konstravimas“. Geopolitikos akiračiai, 2004).

Televizija – karas namuose

Kai kurie tyrinėtojai Lietuvos televizijų transliuojamą produkciją supranta kaip valstybės informacinės erdvės atspindį ir, pasiremdami rusiškos produkcijos dalies Lietuvos televizijose analize, daro prielaidą, kad Lietuvos informacinėje erdvėje yra pastebimi „informacinės-kultūrinės ekspansijos iš Rytų ženklai“ (Nerijus Maliukevičius, „Ekspansijos iš Rytų apraiškos Lietuvos informacinėje erdvėje“).

Valstybė visų pirma yra laisvi jos piliečiai ir jie sprendžia, ką jiems žiūrėti ir ko – ne. Rusiškos televizijos produkcijos paklausa Lietuvos visuomenėje yra visiškai natūrali ar bent jau tokia pat natūrali kaip reklamos, lietuviško popso, holivudiškų ir meksikietiškų kino filmų. Sąjūdžio metais Lietuvos elito, daugiausia kultūros ir mokslo, mentalitetas ir politinė orientacija padarė didelę įtaką didžiumos tautos nuostatoms ir gerokai pakeitė ligtolinę Lietuvos geopolitinę gravitaciją į Rytus, tačiau niekur nedingo ir kitos jos dalies (o tuo pačiu ir dalinė kiekvieno iš mūsų) gravitacija į Rytų kultūrinę-informacinę erdvę.

Ir tai liečia ne tik pramogines laidas, bet ir „vertybinę“ kultūrą. Lietuvos socialinių tyrimų instituto sociologės Eugenijos Krukauskienės tyrimo duomenimis, akademinis jaunimas, kuris laikytinas Lietuvos jaunimo elitu, geba reflektuoti šiuolaikinę kultūrinę situaciją ir yra pakankamai atviras naujoms Lietuvos kino meno, perimančio europinio meno tradicijas, formoms, tačiau pastebima jo kultūrinio identiteto gravitacija Rusijos kultūros kryptimi. Atlikta kino vertinimo analizė atskleidžia tam tikrą akademinio jaunimo kultūrinę gravitaciją Rusijos linkme, nes jos kino menas apskritai jiems patrauklesnis nei Lietuvos, nors ši šalis dažnai laikoma agresyvia, bet turi bendrumų su Lietuva – abi, jų manymu, tradicinės, emocionalios ir tautiškos, o JAV ir Europos Sąjungos šalys dažniau vertinamos kaip kosmopolitinės, globalios, aktyvios ir miestietiškos.

Todėl, kalbant apie televizijos poveikį, prasmingiau būtų kalbėti ne apie rusiškos ar anglosaksiškos kultūros kiekį lietuviškoje televizijoje, o apie pačią televizijos specifiką ir televizinę kultūrą. Vienas žymiausių šių laikų politologų ir kultūros teoretikų, knygų „Suvokimo logistika: karas ir kinas“, „Greitis ir politika“, „Informacinė bomba“ autorius Paulas Virilio įsitikinęs, kad kai informacija perduodama šviesos greičiu, politika, tokia, kokia ji buvo anksčiau, darosi nebeįmanoma ir mes artėjame prie „katodinės demokratijos“. Politika – tai visų pirma apmąstymų laikas. Šiandien neturime laiko mąstyti. Tai, ką mes matome televizoriaus ekrane, jau yra įvykę, o mes esame priversti tučtuojau reaguoti.

Straipsnyje „Esamo laiko tironija“ (str. rinkinys „Dykumos ekranas“, 1991) [1] P. Virilio pasitelkia lėktuvo „slapūno“ (F-117) pavyzdį: jis pastebimas per vėlai, kai jau yra čia pat, stebėtojui neužtenka laiko pasirengti pačiam pamatymo aktui. Tas pats vyksta ir žiūrint tiesioginius CNN reportažus. Mes neturime laiko pasiruošti įvykiui – jis jau įvykęs. Mums belieka jį priimti arba atmesti. Televizijos prigimtis ultimatyvi. Taip tiesioginė transliacija neaptariama – jai paklūstama. Ar dar reikia formuoti visuomenės nuomonę? Žinoma, ne. Tiesioginė transliacija neįteigia jokio požiūrio – nieko, išskyrus emocijas, tam tikrą grėsmės nuojautą. Šiuo atveju mes susiduriame ne su kinui būdinga analize, ne su tradicinei televizijai būdinga kritika, o su videoskopine technika, suvokimo logistika, kurios reikia nuolatiniam jutiminių taikinių, kokiais visi jau esame virtę, verbavimui.

Pasak P. Virilio, tai neturi nieko bendra nei su fide propaganda (tai yra tam tikro „tikėjimo“ skelbimu, pavyzdžiui, pergale), nei su ideologiniu ar politiniu gyventojų apdorojimu. Kalbama tiktai apie poveikį – kitaip tariant, apie telemūšį mūsų namuose. Sąmonės televaldymas, teleaudrinimas yra ne propagandinė veikla (sakykim, pagal Goebels‘o receptus), o visų pirma įvedimas į viešąją vizualinę erdvę, kolektyvinės „didelio tikslumo“ tikrovės sukūrimas.

Su tokių komunikacinių tinklų kaip CNN atsiradimu įsiviešpatauja esamasis laikas. Dabartinis momentas – tai jokios atsitraukimo galimybės, jokios kritinės distancijos nepaliekantis laiko tarpas, kuriame nėra skirtumo tarp iki ir po, tarp puolimo ir atsitraukimo. Pačios media ir mediacijos, tai yra tarpininkavimo, suvokimas baigia išnykti kartu su informacijos nepriklausomumu, o ypač jos racionalios interpretacijos būtinumu.

Informacinė taika pagal Stasį Šalkauskį

Atsižvelgiant į tai, kad gyvename žinių, arba informacijos, pertekliaus sąlygomis, kad demokratinėje visuomenėje pilietis geba ir turi teisę atsirinkti, kokį kultūros bei informacijos produktą jam vartoti ir kaip, taip pat atsižvelgiant į informacinių technologijų specifiką ir, be abejo, į tai, kad Lietuvos technologinių išteklių lyginimasis svoris tarptautinėje arenoje yra labai mažas, informacinio saugumo problemos sprendimas būtų ne tiek tiesioginė propagandinė konfrontacija, informacijos „užkardymas“ ar bandymas atskirti aukštąją (įleidžiamą) ir žemąją (neįleidžiamą) kultūrą, informaciją nuo dezinformacijos, kiek pačių informacijos srautų vadyba. Aiškinimąsi ir net ginčus, kuri kultūrinė-informacinė erdvė – Rytų, Vakarų ar gryno lietuviškumo – mums labiau kenksminga ar naudinga, būtų galima pakeisti prieštaringų informacijos srautų logistika, nuolatinė dinamiškos ir kūrybiškos jų sintezės būdų paieška.

Geopolitiniu požiūriu juk tebesame prieš šimtą metų profesoriaus Stasio Šalkauskio nusakytoje situacijoje. „Geopolitinės gravitacijos požiūriu dabartinėje situacijoje galima konstatuoti, kad yra susiformavęs savotiškas balansas: civilizaciniu-kultūriniu požiūriu Baltijos valstybės yra Rytų ir Vakarų civilizacijų tarpribyje, dalis visuomenės nevalingai orientuota į kultūrines ir politines Rytų civilizacijos (šiuo atveju – Rusijos) vertybes“ (Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius, 2005).

S. Šalkauskis vadinamųjų limitrofinių kraštų vaidmenį nusakė taip: „Limitrofinių kraštų pašaukimas ir yra sudaryti dviejų pasaulių sintezę ir sykiu išlaikyti pusiausvyroje savo teritorijos plote kovojančius šių pasaulių gaivalus. Ir tai yra ne tik aukštas kultūrinis pašaukimas, bet ir gyvastingas reikalas, nuo kurio pareina krašto nepriklausomumas, gyvavimas ir klestėjimas.“ [2]

Nuorodos

1. Paul Virilio, „Esamo laiko tironija“, parengė Vytautas Kinčinaitis. „Šiaurės Atėnai“, 2000, Nr. 9.

2. http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=136fb69c-c158-4a0a-aa6b-59f0c0a8a924

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.