Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Nuo internacionalizmo link nacionalizmo: ar dažnai teks keisti žemėlapius? (1)

Aušra Radzevičiūtė
2008 04 23

XX amžiaus pabaigoje Europoje subyrėjo dvi turbūt pačios akivaizdžiausios daugiatautės valstybės – Sovietų Sąjunga ir Jugoslavija. Tačiau ir XXI a. politiniame žemėlapyje vis dar gausu valstybių, kuriose pilietybė vienija įvairiausias tautas. Šioje srityje turbūt pirmauja Indija, kurios teritorijoje gyvena per 200 skirtingų etnosų atstovai. Nuo jos ne taip jau smarkiai atsilieka ir Rusijos Federacija – šioje šalyje gyvena apie 160 etninių grupių. „Wikipedia“ duomenimis, Kinijoje oficialiai pripažįstamos 56 skirtingos tautybės ir net 235 „gyvos“ kalbos, neskaičiuojant dialektų. 92 proc. šioje šalyje gyvenančių žmonių priklauso hanzu tautinei grupei, o didžiausia tautinė mažuma – huizu – vienija „tik“ 9,8 milijono Kinijos gyventojų.

Etniniu atžvilgiu vientisų valstybių pasaulio žemėlapyje tektų ieškoti su žiburiu. Tačiau vis tiek išlieka aktualus klausimas – koks likimas laukia daugiataučių valstybių ir ar jos atsilaikys prieš naująją „tautų apsisprendimo“ bangą, kilusią praėjusio šimtmečio pabaigoje?

Kai kurie Rusijos politologai iki šiol yra įsitikinę, kad dabar jau buvusioje Jugoslavijoje buvo sėkmingai išbandyta „daugiataučių valstybių griovimo metodika“ ir kad tai neabejotinai kelia didelį pavojų Rusijai. Kaip jau minėta, šioje šalyje gyvena apie 160 didesnių ar mažesnių tautinių mažumų, kai kurios iš jų susitelkusios savo istorinėse žemėse, turėjusios valstybingumo tradicijas, tad bent jau teoriškai vieną gražią dieną gali pareikalauti suvereniteto.

Rusai mėgsta pabrėžti, kad Rusija – daugiatautė ir polikonfesinė valstybė, nors, remiantis tarptautiniais standartais, daugiataute valstybe reikėtų laikyti tą, kurioje nė viena etninė grupė nesudaro daugiau nei du trečdalius gyventojų. Į tokį apibrėžimą žiūrint formaliai, Rusija nėra daugiatautė valstybė (per 80 proc. gyventojų – rusai), tačiau į tokių gretas galėtų patekti ir … Latvija, Estija, Moldova, Ukraina bei Kazachstanas. Bet, kita vertus, Rusijoje gyvena beveik 100 tautinių mažumų, kurios viena nuo kitos visiškai skiriasi savo kilme, kalba, kultūra, buitimi ir t. t. Neslaviškos tautos dažniausiai gyvena Rusijos Federacijos pakraščiuose: Viduriniame Pavolgyje, dalyje šiaurės sričių, Rusijos pietvakariuose, Šiaurės Kaukaze.

Kalbant apie Rusijos, ir ne tik jos, daugiataučio sugyvenimo niuansus, pirmiausia verta prisiminti, ką reikėtų vadinti šiuolaikine nacija. Kai kurių specialistų tikinimu, daugelyje Rytų valstybių jungiamuoju veiksniu yra religija, ypač – islamas. O Vakaruose – Europoje ir Amerikoje – šiuolaikinę naciją neretai apibrėžia kalbos ir pilietybės bendrystė. Rusijos tautų draugystės universiteto Rusijos tyrimų centro vadovas, filosofijos mokslų daktaras Igoris Čiubaisas įsitikinęs, kad Rusijoje nuo senų senovės teritorinė priklausomybė buvo svarbesnė už etninę.

„Naciją formuoja valstybė. Prancūzijoje gyvena prancūzai, o Rusijoje – rusai. Kitaip tariant, į Rusijos, kaip šalies kūrimo pamatus, buvo įdėtas labai svarbus pagrindas – gimtosios žemės šauksmas stipresnis už kraujo ryšį. Šis principas tapo tikrai veiksmingas po to, kai 988 metais buvo pakrikštytas Kijevas ir kiti miestai: teritorijos priėmė vieningą, bendrą ir jas siejantį tikėjimą. Senovės Rusioje gyvenę pravoslavai pradėjo save vadinti rusais”, – sako I. Čiubaisas. Ir atkreipia dėmesį į vieną itin įdomu faktą: rusų kalboje visos tautybės nusakomos daiktavardžiais ir tik jų pačių – būdvardžiu „russkij“.

Rusijos atveju kritikuotina ir biologinė nacijos koncepcija, nes dabartinių rusų protėviai buvo net 14 skirtingų etninių grupių. Žinoma, kitos tautos, pasikrapščiusios giliau, rastų ne ką mažiau…

Bet grįžkime prie klausimo, ar XXI amžiuje daugiatautės valstybės yra pasmerktos, ar šis kelias kaip tik ir yra ateitis? Praėjusiame šimtmetyje pradėjusi byrėti ir iki šiol byranti Jugoslavija paliudijo, kad kiekviena iš to kalėjimo norinti ištrūkti tauta siekė įgyvendinti absoliutų XIX a. principą: „Viena tauta – viena teritorija – viena nacija – viena valstybė“. Žinomas rusų žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovoliovas šį principą buvo linkęs kritikuoti ir tikino, kad „tautų teisė apsispręsti tuo pavidalu, kokiu ji dažniausiai traktuojama – pavojinga ir neteisinė maksima“. Anot jo, šiuolaikinis pasaulis privalo iš naujo ryžtingai apibrėžti ribas, ką reiškia „apsisprendimas“, paaiškinti, kas gali būti šios teisės subjektas, o kas – ne.

Kokie kriterijai šiandien dažniausiai taikomi, kai kalbama apie tautų apsisprendimo teisę? Nesugebėjimas, negalėjimas gyventi vienoje valstybėje su pagrindine nacija, istorinė teisė, tautos valia, etninė teritorijos sudėtis ir atsakomybė už pasekmes. Deja, šie kriterijai ne visiems tinka ir ne visiems vienodai taikomi.

Garsi Rusijos politikė ir visuomenės veikėja Galina Starovoitova savo moksliniame darbe „Nacionalinis apsisprendimas: būdai ir patirtis“ rašė, kad galimi trys skirtingi variantai, kaip organizuoti daugianacionalinę valstybę. Pirma: unitarinė sistema, paremta ekonomine priklausomybe, totalitarine ideologija ir karine jėga (SSRS, Jugoslavija, Kinija). Tokių valstybių ekonominis ir karinis nusilpimas bei ideologijos sušlubavimas neišvengiamai veda prie griūties.

Antra: asimetrinė federacija. Plačios savivaldos teisės, savų gamtinių resursų kontrolė, galimybė vykdyti savo švietimo ir kultūros politiką, savi mokesčiai ir net baudžiamosios teisės niuansai. Geriausi pavyzdžiai – Alandų salos Suomijoje, Puerto Rikas ir Virginijos salos JAV.

Trečia: simetrinė federacija, arba konfederacija, kai atskiroms valstybės dalims suteikiama plati autonomija ir tai visiškai nebūtinai paremta etninėmis kultūrinėmis charakteristikomis. Bene labiausiai šių valstybių tipą atitinka Šveicarija ir Ispanija.

Ispanijos nepriklausomų tyrimų instituto Barselonoje direktorius Antonijus Rocamora yra įsitikinęs, kad pats efektyviausias kelias aktyviai įtraukti į valstybės gyvenimą tautines mažumas ir patenkinti jų poreikius – federacinė sistema. „Ši sistema svarbi tuo, kad mažumoms suteikiama nemaža įstatymų leidimo ir vykdomųjų kompetencijų. (…) Kita vertus, reikėtų turėti omenyje, kad nacionalinis pliuralizmas, arba skirtingų nacionalinių grupių sugyvenimas, nėra bendra visų federacijų charakteristika. Todėl tokiose daugiatautėse federacijose arba decentralizuotuose nacionaliniuose junginiuose kaip Belgija, Kanada, Indija ar Ispanija yra nuostatų, kurios skiriasi nuo tų, kurios nustatytos mononacionalinėse federacijose – JAV, Vokietijoje, Austrijoje, Brazilijoje ar Australijoje“, – dėsto A. Rocamora.

Kalbant apie daugianacionalines valstybes ne mažiau svarbūs yra ir istorinio psichologinio savos valstybės suvokimo niuansai, kuriuos galima būtų pavadinti „imperijos palikimu“. Rusų žurnalas „Prognosis“ šią būseną apibūdina taip: „Visos valstybės turi centrus, sostines ir centro elitą, kurie gyvena kur kas geresnėmis sąlygomis nei kitos valstybės dalys. Tačiau imperijos metropolija – vienintelis suverenas, galintis iš aukšto atmetinėti periferijos norus ir sprendimus. Prekių, informacijos ir valdžios srautai juda iš periferijos į centrą ir atgal, bet labai retai – iš periferijos į kitą periferiją. Paprastai keliai, geležinkeliai veda į sostinę, subtili architektūra ir monumentai skiria imperijos centrą nuo visų kitų centrų, centrinis elitas skiriasi nuo visų kitų elitų. Metropolija iš periferijos naudą gauna nesąžiningomis priemonėmis, egzistuoja išnaudojimas – bent taip tai suvokia periferija. Ir nors pavaldumas, nelygūs santykiai ir išnaudojimas gali būti matuojami daugybe būdų, jie visuomet suvokiami subjektyviai ir normatyviai. Čia ir slypi esmė to, ką reiškia būti kolonizuotam.“

Kitais žodžiais tariant, įtampa imperinėse valstybėse didėja jau vien dėl to, kad nuolatos kyla klausimas, kas ką maitina ir kas kieno dešrą valgo.

Anot G. Starovoitovos, daugiataučių valstybių byrėjimas dažniausiai būna susijęs su nesena totalitarine ar kolonijine sistema. Puikiausias to pavyzdys – SSRS ir pati Rusijos Federacija. Visos bėdos atsirado Stalino laikais, kai prasidėjo ištisų tautų deportacijos ir masinė ekonominė migracija, kuri ženkliai pakeitė kai kurių regionų ir dabartinių valstybių etninę sudėtį – Abchazijoje, Latvijoje ar Estijoje.

„Respublikų sienos buvo kaitaliojamos prievarta ir nepaisant žmonių norų abiejose pusėse. Pavyzdžiui, po balkarų, ingušų, čečėnų ir kitų Šiaurės Kaukazo tautų deportacijos Stalinas netruko dalį jų teritorijos perduoti Gruzijai. Dar anksčiau, 1921 m., jis nusprendė Azerbaidžanui perduoti Kalnų Karabachą, nors ten gyveno armėnai. 1954 m. Nikita Chruščiovas Krymo pusiasalį atidavė Ukrainai, o vėliau dalį Sibiro sričių prijungė prie Kazachstano“, – rašė G. Starovoitova.

Šios ir kitos istorinės nuoskaudos, nesiskaitymas ir iki šiol išlikęs „imperinis palikimas“ gali daryti stiprią įtaką Rusijos kaip daugianacionalinės valstybės likimui. Tačiau savų problemų turi ir kitos etniniu atžvilgiu nevienalytės valstybės, kurių pozicijos labai išryškėjo Kosovo pripažinimo šviesoje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (88)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras