Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Karinės humanitarinės intervencijos: solidarumas ar nacionaliniai interesai?

Kristina Puleikytė
2007 02 27

http://www.justwartheory.com/Šaltojo karo pabaiga buvo siejama su konflikto pabaiga, tikintis ilgalaikės taikos ir stabilumo laikotarpio (bent jau Europoje). Tokias intencijas paneigė XX a. 10 dešimtmetis, pasižymėjęs konfliktų protrūkiu bei išaugusiu jų intensyvumu, nors tarpvalstybinių konfliktų skaičius nepadidėjo: 7 iš 111 konfliktų, kilusių ir vykusių 1989–2001 m., gali būti įvardijami kaip tarpvalstybiniai. Kai kurie vidiniai konfliktai buvo užbaigti dėl išnykusios supervalstybių – JAV arba SSRS – paramos vienai iš konflikto pusių, o tuo tarpu iškilo arba išsiplėtė santykinai stabiliose srityse dėl komunistinio bloko dezintegracijos, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho konfliktas ir Gruzijos konfliktai su separatistiniais regionais.

Konfliktai kelia grėsmę valstybių, kuriose vyksta konfliktas, stabilumui ir jų gyventojų saugumui, tačiau taip pat yra potenciali grėsmė regioniniam ir tarptautiniam stabilumui. Vidiniai konfliktai, kylantys dėl įvairių priežasčių, sukelia vadinamąsias sudėtingas humanitarines situacijas, kurios pirmiausia paliečia civilius gyventojus. Tokios situacijos apima skurdą, maisto, medikamentų, pagrindines gyvenimo sąlygas užtikrinančių priemonių trūkumą.

Po Šaltojo karo pastebima ir kita tendencija – augantis tarptautinės bendruomenės įsitraukimas į konfliktų sprendimą, pavyzdžiui, taikos operacijos Afrikoje. Tai, kas buvo suvokiama kaip valstybės vidaus reikalas, tampa tarptautinės bendruomenės dėmesio centre. Be to, tradicinį taikos palaikymą papildė naujo tipo taikos operacijos, kurių tikslas nėra vien tik taikos išlaikymas pasibaigus konfliktui, o pats taikos palaikymas pasipildė naujomis funkcijomis, tokiomis kaip rinkimų stebėjimas, konfliktinės zonos priežiūra ir preventyvus taikos palaikymo pajėgų dislokavimas, siekiant užskirsti kelią potencialiam konflikto kilimui.

Valstybių motyvacija ir konsensuso trūkumas

JT ir didžiosios valstybės susilaukė daug kritikos dėl neveiksmingumo, o tiksliau dėl nepakankamai adekvataus atsako į humanitarines krizes. Pavyzdžiui, tarptautinė bendruomenė nieko nedarė tokiais sunkiausias atvejais kaip Kambodžos ar Ruandos genocidas. Valstybių ir tarptautinių organizacijų preferencijos vienoms plataus masto tragedijoms prieš kitas kelia klausimus ne tik apie motyvacijos stoką ar pobūdį, bet ir apie silpnumą, ieškant konsensuso tarp valstybių. Nors pastaruoju metu JT vis labiau suinteresuotos, kad konfliktų sprendimo galimybes didintų ir regioninės organizacijos, tokios kaip Vakarų Afrikos valstybių ekonominė bendrija (ECOWAS), tačiau susiduriama su šių organizacijų lėšų ir efektyvumo trūkumu. Kita problema yra ta, jog ne visos valstybės suinteresuotos konfliktų sprendimu (pavyzdžiui, Rusijos politika Kaukazo konfliktų atžvilgiu), o nesutarimai tarp valstybių JT ir kitų organizacijų viduje užkerta kelią operatyviai reaguoti į krizes.

Pilietinių konfliktų zonose kilus humanitarinėms krizėms, pasireiškiančioms badu, epideminių ligų plėtimusi ir pabėgėlių antplūdžiu į kaimynines valstybes, spaudimas veikti tarptautinei bendruomenei yra didžiulis. Martha Finnemore teigia, kad valstybių vykdytos intervencijos po Šaltojo karo negali būti suprastos be besikeičiančio normatyvinio konteksto. Be to, normatyvinis požiūris į humanitarinę intervenciją remiasi bendromis demokratinėmis normomis, vertybėmis ir praktikomis kaip demokratinės taikos šaltiniu. Karinė intervencija jau tapo nebe tik kovos su humanitarinėmis krizėmis, bet ir demokratinių vertybių sklaidos priemone (pavyzdžiui, JAV užsienio politikos demokratijos sklaidos tikslai). Šaltojo karo laikotarpiu karinės intervencijos buvo vykdomos siekiant demokratijos sklaidos, stabdant komunizmą. Šiuo metu komunizmo grėsmės nebėra, tačiau ideologinis pagrindas niekur nedingo.

Nors karinės operacijos yra vykdomos remiant tarptautinėms institucijoms, valstybės išlaiko kontrolę priimant sprendimus dėl jų karių dislokavimo. Nepaisant tarptautinio legitimizmo, demokratijoms reikalingas ir pritarimas šalies viduje, kur kyla demokratijos atskaitomybės problema. Po Vietnamo karo imta plačiai kalbėti apie vadinamąjį „CNN efektą“. Šio efekto esmė yra ta, jog žiniasklaidos priemonės, nuolat pateikdamos reportažus iš konflikto zonos, sukelia kitų valstybių gyventojams gailestį ir jie ima spausti politikus imtis veiksmų, kad pademonstruotų, jog jiems rūpi kitų problemos. Pavyzdžiui, teigiama, jog „CNN efektas“ buvo JT vykdytos taikos operacijos Somalyje priežastis.

Sprendimas vykdyti humanitarinę intervenciją atitinkamoje valstybėje yra politinis sprendimas, t. y. galios, interesų, biurokratinės, tarptautinės ir vidaus politikos klausimai neabejotinai veikia, ar lyderiai renkasi vykdyti intervenciją, ar sąmoningai nusprendžia nevykdyti jos.

Intervencija prieš suverenitetą

Valstybės suvereniteto koncepcija yra teisinė ir politinė kliūtis trečiosioms šalims vykdyti karinę humanitarinę intervenciją kitų valstybių teritorijose. Suverenitetas valstybėms suteikia viršenybę tvarkant savo vidinius reikalus ir palaikant savo santykius su kitais tarptautiniais veikėjais. Valstybės ar tarptautinės organizacijos, priimdamos sprendimą dislokuoti karines pajėgas kitos valstybės teritorijoje, pažeidžia tos valstybės suverenitetą. Įtampa tarp suvereniteto ir intervencinės politikos tampa akivaizdi, kai trečioji šalis ar šalys vykdo karinę intervenciją į suverenios valstybės teritoriją, neturėdama (-os) tarptautinio pritarimo.

Teisiškai karas pateisinamas trimis atvejais – savigyna, tarptautinės teisės vykdymas arba žmogaus teisių pažeidinėjimų nutraukimas. Valstybės suverenitetą turėtų naudoti tautos vardu (tokia suvereniteto samprata susiformavo XIX a.) ir pagal JT nuostatas pageidautina tai daryti demokratiniu būdu. Be to, 1948 m. konvencijoje dėl genocido nusikaltimų prevencijos ir apribojimo reikalaujama, kad 129 pasirašiusios valstybės imtųsi atitinkamų priemonių prieš valstybes pažeidėjas, įtraukiant ir karinius veiksmus.

Tuo tarpu valstybių, kuriose neegzistuoja jokia veikianti vyriausybė, intervencijos būdu sulaužyti suvereniteto neįmanoma. Taigi, jei valstybėje įsivyravusi politinė anarchija ir centrinė vyriausybė žlugo, intervencija vis labiau laikoma teisėta. Diskusijos kyla tiek tarptautinėje arenoje, tiek vidaus politikos debatuose, kuomet intervencija sugriauna valstybės pretenzijas į suverenitetą.

Karinių intervencijų etinis (moralinis) pateisinimas glūdi žmogiškumo, pasiaukojimo ir intervenciją priimančios valstybės interesuose. Suvereniteto ir intervencijos dilemą galima išspręsti, jei intervencija vykdoma esant JT Saugumo Tarybos pritarimui. Visgi išlieka problema, jog galingosios pasaulio valstybės linkusios veikti vienos, o JT nesutikimas įteisinti jų veiksmus neužkerta kelio jų tolesniems veiksmams (pavyzdžiui, Irako karas). Be to, genocido ar kitų masinio žmogaus teisių pažeidinėjimo atveju reikėtų teikti dėmesį ir civilių gyventojų poreikiams.

Karinė intervencija: tarp humanitariškumo ir savanaudiškumo

Valstybės, vykdydamos karinę intervenciją kitos šalies teritorijoje, dažniausiai savo veiksmus grindžia humanitariniais principais ir tikslais. Nepaisant deklaruojamų tikslų humaniškumo, intervencijos vertinimas išlieka dviprasmiškas: pacifistai ją laiko morališkai ir etiškai nepateisinama, kai intervencijos šalininkai pateisina, teigdami, kad ji padeda efektyviai apginti labiausiai engiamus.

Valstybių ir tarptautinių organizacijų įsitraukimas į vidinius konfliktus sukuria ir atsakomybę jų atsakomybę. Nepakanka sustabdyti smurtą ir karinius veiksmus šalies viduje, bet kartu kyla būtinybė užtikrinti stabilumą ir taiką šalyje, kurioje buvo vykdyta karinė operacija. Jei tarptautiniai veikėjai naudoja politines ir karines priemones sulaikyti vidinį konfliktą, jie įgyja normatyvinius įsipareigojimus „vėliau padėti surinkti šukes“. Taigi karinė intervencija turi atsirasti anksčiau, o ne vėliau, siekiant akcentuoti konfliktų ir humanitarinių krizių prevenciją kaip prioritetą, o ne tendenciją reaguoti į jau įvykusi faktą, t. y. išsirutuliojusias krizes (kaip buvo Ruandos atveju).

Tokios sudėtingos humanitarinės situacijos, kaip badas, masinės civilių gyventojų žudynės, genocidas, etniniai valymai, sisteminė prievarta (valstybės teroras) ir politinė anarchija, reikalauja ir tarptautinės reakcijos. Kita vertus, karinės intervencijos, ypač vykdomos Vakarų valstybių daugiašališkai ar vienašališkai, kritikams kelia įtarimus turint imperialistinių tikslų. Anot Pažangių studijų instituto Prinstone profesoriaus Michael Walzer, „valstybės nesiunčia savo karių į kitas valstybes, tik siekiant gelbėti gyvybes. Užsieniečių gyvybės nesveria taip sunkiai vietinėje sprendimų priėmimo skalėje“. Iš tiesų kiekvienas, kuris gina politinį projektą – ir ypač karinius įsipareigojimus – negali išvengti tokių klausimų, kurie piliečiai gali gyventi ir kurie iš jų gali ar privalo mirti? Galios logika arba paneigia žmonių egzistavimą, kuriuos pasmerkė myriop, arba pateisina jų aukojimą „ilgalaikės taikos“ vardu.

Karinės pajėgos gali laiduoti efektyvią apsaugą humanitarinės pagalbos organizacijoms ir užtikrinti šios pagalbos pasiekiamumą tiems, kuriems labiausiai jos reikia. Airijos nevyriausybinė humanitarinė organizacija „Concern“ Liberijos pilietinio karo kontekste teigė: „greitas dislokavimas [taikos palaikymo pajėgų] užkirs kelią tolesnėms nereikalingoms civilių mirtims ir leis tokioms agentūroms kaip „Concern“ tiekti reikalingą humanitarinę pagalbą“. Be to, trečiųjų šalių kariuomenės daliniai gali sukurti vadinamąjį saugu prieglobstį, t. y. zoną civiliams gyventojams, kur jie yra saugomi trečiųjų šalių karių. Galiausiai kariuomenė gali būti panaudojama labai greitai, ko reikalauja efektyvus atsakas į humanitarines krizes.

Dažnai humanitarinės intervencijos šalininkai koncentruojasi ties trumpalaikiais tikslais. Tuo tarpu ateityje intervencijos tikslas turėtų būti ne taika, o saugumas, t. y. fizinis kariaujančių pusių atskyrimas, užkertant kelią agresijos atsinaujinimui, ir civilių gyventojų apsaugojimas.

Kai kurie laikys, kad visos intervencijos yra moraliai teisingos arba, atvirkščiai, – neteisingos. Baimė dėl to, kad po humanitariniais motyvais glūdi nacionaliniai interesai, vyrauja intervencinės politikos tarp kritikų. Tuo tarpu šalininkai pateikia empirinius pavyzdžius, kiek pilietiniai konfliktai nusineša civilių gyvybių ir teigia, kad iš dviejų blogybių verčiau rinktis vieną. Kaip teigia Indianos universiteto profesorius Richard B. Miller, „gelbėjimo politikoje mes neturime būti nei šviesos vaikai, apeliuojantys į širdies tyrumą tarptautiniuose santykiuose, nei tamsos vaikai, įtarinėdami visus karus dėl jų savų interesų dimensijos“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (70)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (47)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (138)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (4)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras