Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Taika ir karas kosmose (I) (9)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 02 21

http://www.esa.int/esa-mmg/mmg.pl?b=b&type=I&collection=Spacecraft%20Engineering&single=y&start=58&size=bKosmoso (outer space) tyrinėjimas ir naudojimas... turėtų būti taikus ir vykti visų šalių, nepriklausomai nuo jų ekonominio ar mokslinio išsivystymo lygio, labui... Jeigu būtų užkirstas kelias ginklavimosi varžyboms kosmose, būtų išvengta didžiulės grėsmės tarptautinei taikai ir saugumui. 

 

JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija, 2001m.

 Griežtai kalbant, mes dar nematėme karo veiksmų kosmose ar iš kosmoso, tačiau jų tikimybė didėja kasdien.

Fraser MacDonald

Kosminės erdvės įsisavinimo (kad ir kokio pobūdžio jis būtų) problema šiandien tampa vis aktualesnė. Vis daugiau šalių įsitraukia į kosminius projektus, vis didesnį vaidmenį kosmosas vaidina mūsų kasdieniame gyvenime. Šiame kontekste galima pritarti Fraseriui MacDonaldui iš Antropologijos, Geografijos ir Aplinkos tyrimų mokyklos prie Melburno universiteto: „Aš noriu pažymėti, kad per kosmoso tyrinėjimą mes formuojame naują subjektiškumą ir naujas socialumo formas čia, ant žemės.“ Iš tikrųjų, žmonijos skverbimasis į kosminę erdvę keičia kiekvieno iš mūsų erdvės supratimą ir savęs suvokimą šioje erdvėje. Žemiškoji civilizacija (civilizacija, o ne atskiros valstybės) turi šiandien vieningai apibrėžti, kam jai yra reikalingas ėjimas į kosmosą. Kol kas tokio bendro suvokimo nėra. Priešingai, atrodo, žengiama kovos už kosmosą keliu (battle for space), kuris veda į konfrontaciją, o ne į platesnio pobūdžio civilizacinį proveržį. 

Straipsnis yra dviejų dalių. Pirmoje  aptariama Astropolitikos teorija geopolitinių studijų kontekste. Antroje dalyje pristatomos atskirų šalių kosminės programos. Analizuojant paliečiami patys įvairiausi kosminės erdvės naudojimo aspektai (priešraketinės Gynybos Sistema, kosmoplanai, valstybinio ir komercinio kosmoso santykis ir t. t.). 

Kosmoso paieškos 

Šiandien teoriniu lygmeniu beveik nediskutuojama dėl kosminės erdvės platesnės strateginės reikšmės. Egzistuoja aibė nesutarimų ir neaiškumų, susijusių su kosmoso apibrėžimu ir skirstymu, taip pat su kosmoso kontrolės koncepcijos suformulavimu. Apskritai – ar galima kalbėti apie kosmoso geografiją? 

Kosmosas - tai erdvė, o erdvinis mąstymas yra būdingas visų pirma geopolitinei paradigmai. Šiandien geopolitika kaip disciplina ar metodas (approach) yra pažengusi į priekį. Galima išskirti tradicinę (klasikinę) geopolitiką, naująją geopolitiką ir kritinę geopolitiką. 

Pirmoji, tradicinė geopolitika – tai visiems puikiai žinoma H. Mackinderio ir kt. geopolitika, pagrįsta geografiniu determinizmu (sausuma v/s jūra, Heartland/Rimland ir t.t.). Naujoji geopolitika nebesitenkina objektyviomis geografijos žiniomis, tačiau radikaliai jų neatmeta. Objektyvias geografines žinias ji vertina tik kaip vieną iš daugelio veiksnių, darančių įtaką geopolitiniams procesams. Naująją geopolitiką galima traktuoti kaip savitą tradicinės geopolitikos papildinį šiuolaikiniame tarptautinių santykių kontekste. Kritinė geopolitika, kaip teigia jos atstovai, vadovaudamasi postmodernia darbotvarke, stengiasi į tiriamąjį dalyką „pažvelgti iš niekur“ – t. y. nesivadovauti jokia universalia ar objektyvia tiesa (kvestionuoja geografinį determinizmą, kaip subjektyviai sukurtą diskursą, ir didžiausią reikšmę teikia „deteritorizuotoms grėsmėms“ arba pačiam grėsmių deteritorizacijos procesui). Kalbant paprastai, kritinė geopolitika – tai objektyvių tiesų atmetimo (būdingo postmodernistinei mąstysenai) geopolitika, kritikuojanti tradicines geopolitines tiesas kaip dirbtinai sukurtas ir diskursyviai įtvirtintas. Esą racionalūs realistai skiria pernelyg daug dėmesio geopolitinėms schemoms, iš kurių liūno niekaip negali ištrūkti, nesuprasdami, kad realiai juos valdo tie, kas tas schemas sukūrė, bet patys jomis nesivadovauja. Iš pirmo žvilgsnio labai protinga, bet nelabai aišku, kaip ir visas postmodernizmas. 

Ar galima šioje skirtingų geopolitikų konstrukcijoje surasti vietą kosmosui? Manytina, galima. Labiausiai šiuo atveju tinka tradicinė ir naujoji geopolitika. Kosminei erdvei iš principo tinka struktūrinis-regioninis tradicinės geopolitikos mąstymas. Naujoji geopolitika tinka todėl, kad kosminė erdvė (dar labiau negu oro erdvė) yra naujovė klasikinės geopolitikos, operuojančios sausumos-jūros dichotomijos sąlygomis, kontekste. Apibendrinant galima sakyti, kad geopolitinės paradigmos (ir ne tik jos) akademinis tikslas būtų teoriškai integruoti penkias erdves: sausumą, jūrą, oro erdvę, kosmosą ir virtualiąją kibernetinę erdvę, - į vieną universalų geopolitinį kodą. 

Astropolitics ir astropolitik 

Barry Watts. The Military Use of Space: A Diagnostic Assessment. Steven Lambakis. On the Edge of Earth: The Future of American Space Power. Everett C. Dolman. Astropolitik: Classical Geopolitics in the Space Age. Bob Preston ir RAND Corporation. Space Weapons, Earth Wars. M. V. Smith. Ten Propositions Regarding Spacepower. Jim Oberg. Space Power Theory. 

Šios knygos yra kosminės politikos supratimo pagrindas. Turbūt viena iš svarbiausių, ypač kalbant apie kosminę erdvę geopolitiniais terminais, yra išskirtoji E. C. Dolmano knyga. Tai jis, prisimindamas garsųjį Karlą Hauschoferį, įvedė astropolitics ir astropolitik (panašiai kaip geopolitics ir geopolitik) sąvokas. Skirtumas tas, kad astropolitics - tai teorija, o astropolitik - praktika. 

Kosminės ir kontinentinės (sausumos) galios lyginimas dažniausiai siejamas su vadinamųjų „gravitacijos šulinių“ (gravitacijos jėgų, veikiančių kosminę erdvę tarp Žemės ir Mėnulio) teorija, kurios geopolitinė schema savo esme yra futuristinė ir šiuo metu neįgyvendinama, bet verta dėmesio bendrame kosminės galios aiškinimo kontekste. 

Prieš pradedant aiškinti „gravitacijos šulinių“ geopolitinę schemą, reikėtų trumpai apžvelgti jos teorinius pagrindus. E. C. Dolmanas suskirstė Saulės sistemos kosminę erdvę į 4 strateginius regionus (erdves): 

1. Žemę (Terra) ir atmosferą, besitęsiančią iki žemiausios kosminės erdvės ribos (apie 100-150 km nuo Žemės paviršiaus: tai vadinamoji žemutinė Žemės orbita (Low Earth Orbit, arba LEO). Šis regionas yra pats svarbiausias ir dažnai prilyginamas kosminės erdvės „pakrantės zonai“ – visi kosminių aparatų paleidimai, jų sekimas, kontrolė vyksta šiame regione. 

2. Žemės kosminė erdvė (Terran/Near Earth space) plyti nuo žemiausios įmanomos orbitos (apie 100–150 km nuo Žemės paviršiaus) iki geosinchroninės orbitos aukščio (maždaug 36000 km nuo Žemės paviršiaus). Tai erdvė, kurioje veikia visi dabartiniai žvalgybos, komunikacijų ir kt. Palydovai bei Tarptautinė kosminė stotis (jos orbita apie 350 km nuo Žemės paviršiaus). Taip pat tai ilgojo ir vidutinio nuotolio balistinių raketų skrydžio aplinka (būtent šiai erdvei gresia didžiausios militarizacijos perspektyva). Geosinchroninės orbitos ypatybė yra ta, kad joje visos Žemės „padengimui“ (stebėjimui) yra reikalingi tik trys palydovai, bet arčiau Žemės esančių palydovų nuotraukos, žinoma, yra kokybiškesnės.

3. Mėnulio kosminė erdvė (Lunar/Moon space) – kosminė erdvė tarp Žemės geosinchroninės ir Mėnulio orbitų – šiuo metu naudojama vien moksliniais tikslais.

4. Saulės sistemos erdvė (Solar space) apima visą kosminę erdvę, esančią už Mėnulio orbitos. Šis regionas vertinamas kaip potenciali išteklių, naujų technologijų ir kolonizacijos erdvė ateityje.

E. C. Dolmanas šiuos kosminės erdvės regionus lygina su klasikine H. Mackinderio išplėtota Heartland geopolitine schema – Žemės kosminė erdvė prilyginama Rytų Europai, o jos (Žemės kosminės erdvės) kontrolė ne tik užtikrina ilgalaikį išėjimą į kosmosą, bet ir trumpalaikius pranašumus Žemės paviršiuje vykstančiuose karuose. Kaip doktriniškai rašo Dolmanas: „Kas kontroliuoja LEO, tas kontroliuoja Terran. Kas kontroliuoja Terran, tas kontroliuoja Žemę. Kas kontroliuoja Žemę, tas valdo žmonijos likimą.“

Kosminėje erdvėje tarp Žemės ir Mėnulio egzistuoja gravitacijos anomalijos, taip pat žinomos kaip Lagražo libracijos taškai (Lagrange Libration Points). Prancūzijos matematikas J. S. Lagrange apskaičiavo, kad kosminėje erdvėje egzistuoja penki taškai, kuriuose Žemės ir Mėnulio gravitacinės jėgos atsveria / panaikina viena kitos poveikį. Tačiau dėl kosminės erdvės aplinkos pokyčių nuolat stabilūs iš penkių taškų teišlieka du. Šių Lagranžo taškų kontrolė ir yra viena svarbiausių strateginių užduočių – objektai, esantys šiuose taškuose, išliktų nuolat stabilūs Žemės ir Mėnulio atžvilgiu (beveik nereikalautų energijos sąnaudų; tai tinka ir buvimui bet kokioje orbitoje: kuras reikalingas tik patekimui į orbitą/Lagranžo tašką). 1981 m. „gravitacijos šulinių“ teoriją G. H. Stine išplėtojo dviem svarbiais teiginiais: a) Mėnulio kontrolė reiškia Žemės kontrolę, b) Lagranžo taškų kontrolė reiškia visos Žemės - Mėnulio kosminės erdvės kontrolę. Lagranžo taškų kontrolė reikštų, kad kontroliuojantis šiuos taškus gali riboti priešininko kosminę galią arba neleisti jai išsiskleisti. Anot Stine‘o, priešininko kosminės galios ribojimas apimtų karinės ar komercinės reikšmės orbitų kontrolę, karinių smūgių prieš bet kokį taikinį Žemėje ar Mėnulyje galimybes bei kosminės erdvės tarp Žemės ir Mėnulio bendrąją kontrolę. Iš esmės Lagranžo taškų strateginę kontrolę galima lyginti su N. Spykmano Rimlando teorija: kas viešpatauja Rimlande, viešpatauja Eurazijoje, o kas valdo Euraziją, tas laiko savo rankose pasaulio likimą. Analogiškai ir su Lagranžo taškais – kas valdo Lagranžo taškus, viešpatauja Žemės-Mėnulio kosminėje erdvėje, o kas valdo šią erdvę, tas lemia ne tik Žemės, bet ir Mėnulio likimą.

Kosmoso ir jūros geopolitikos analogijų aptarimą reikėtų pradėti nuo Dandridge Cole'o Panamos sąsiaurio teorijos, pristatytos Amerikos astronautų draugijai (American Astronautical Society) 1961 m. Pasak D. Cole‘o, kosmose egzistuoja strategiškai svarbūs sąsiauriai (kaip Panamos kanalas) – taškai, kuriuose susieis visos komunikacijų linijos. Šiais kosminės erdvės sąsiauriais gali būti kosminės stotys, asteroidai arba planetos. Tokios komunikacinės linijos ateities tarpplanetinėms misijoms (tiek civilinės, tiek karinės svarbos) bus lemiamos. Todėl šių kritinių taškų (dar kitaip įvardijamų kaip „tramplinas į kosmosą“, arba stepping stones) gynyba ir kontrolė teiks didelių karinių, politinių ir ekonominių pranašumų. Pažymėtina, kad D. Cole‘o pateikta geopolitine schema vadovavosi ir JAV prezidentas Dž. Bušas savo 2004 m. sausio mėn. NASA perskaitytame pranešime.

Apskritai JAV geopolitiniame diskurse galima išskirti šias kosminės ir jūrinės galios analogijas, suformuluotas XX a. 7-9 dešimtmečiuose:

1. JAV nacionalinė gerovė ir saugumas istoriškai remiasi valstybės jūrine galia, kuri dabar transformuojasi į kosminę galią;

2. Būtina kosminės erdvės „sąsiaurių“ (tam tikrų taškų) efektyvi kontrolė ir gynyba;

3. Plėtojamos jūrinės/kosminės erdvės kontrolės ir viršenybės koncepcijos;

4. Globali galios projekcija;

5. Neribotas judėjimas (sienų nebuvimas);

6. Komercinės galimybės;

7. Savaiminio (at)grasymo galimybės.

Dažnai siūloma sugretinti oro/kosminės galios sąvokas per bendrus veiksnius: oro erdvės kontrolę, informacijos gavimą ir paskirstymą, universalios oro/kosminės erdvės strategijos kūrimą, priešininko strateginio paralyžiavimo užduotis ir panašiai.

Robertas Larnedas „kosmines sistemas“ įvardija kaip „išsklaidytas sistemas (distributed systems), sudarytas iš trijų dalių: kosminės (space element), antžeminės (terrestrial element) ir ryšio (link element).“ Taigi oro erdvė yra savotiška jungtis (link) tarp žemės ir kosmoso. Kaip jau minėta, viena iš svarbiausių kosminės erdvės dalių yra LEO. Ji iš dalies gali būti kontroliuojama ir iš oro. Tos galimybės ypač padidės, kai bus sukurti vadinamieji kosmoplanai – skraidymo aparatai, kurie lengvai, greitai ir saugiai galės keliauti į kosmosą ir atgal tam, kad išvestų į orbitą palydovą ar numuštų jį, kad perimtų balistinę raketą ar netikėtai išnirtų iš kosmoso į priešininko oro erdvę ir subombarduotų jo teritoriją ir t. t.

Geopolitika – tai mokslas apie valdymą. Oro, jūros ir sausumos galios sąsajos su kosmine galia geopolitiniame diskurse išryškino specifinį geopolitinio proceso lygmenį – kosminės erdvės kontrolės problematiką, suvokiamą per ekonominius, karinius, tarptautinės teisės ir kt. veiksnius. Kosminės erdvės kontrolės problematika, savo šaknimis siekianti dar šaltojo karo pradžią, šiuo metu neatsiejama nuo vis aktualesnių ginklavimosi kosminėje erdvėje klausimų ir informacinio dominavimo (informacinių operacijų, informacinio karo, interneto geopolitikos ir t. t.) plėtros. Virtualioji kibernetinė erdvė užima deramą vietą naujojoje geopolitikoje ir kiaurai persmelkia visas kitas erdves. Geopolitikoje egzistuoja nuomonė, kad oro ir kosmoso erdvių įsavinimas yra jūrinių galių tąsa, nes savo nestabilumu ir galimybe keisti vietą (geras rusiškas terminas «плывучесть») jos labiausiai primena jūrą. Tačiau, straipsnio autoriaus nuomone, ši pozicija yra kritikuotina. Prisiminkime, kad Sovietų Sąjunga, kaip kontinentinė galia, pirmoji paleido į kosmosą palydovą ir pirmoji nuskraidino į kosmosą žmogų. Ligi šiol Rusija nepraranda savo pozicijų pasaulio kosminėje industrijoje. Dar labiau minėtąją hipotezę sumenkina globalizacijos (skatinamos komercijos) faktorius, kuris leidžia net didelių kosminių pajėgumų neturinčioms valstybėms tapti kosmoso įsavinimo dalyvėmis.

Karas ir taika kosmose

Informacija kaip niekas kitas sieja žmonijos veiksmus sausumoje, jūroje, ore ir kosmose. Klausimas tik, kokiems tikslams ji yra naudojama: taikiems (oro stebėjimas ir stichinių nelaimių prevencija, paieškos ir gelbėjimo operacijos, telekomunikacija, transportas, moksliniai tyrimai ir t. t.) ar kariniams (praktiškai nė viena rimtesnė karinė operacija šiandien neapsieina be palydovų teikiamos informacijos).

Ši taikos/karo dichotomija yra glaudžiai susijusi su komercinio/valstybinio kosmoso dichotomija. Iš pradžių kosmosas buvo vien valstybių, susirūpinusių savo kariniu saugumu, kuruojama sritis. Tik vėliau jis tapo pusiau komerciniu. Šiandien kosmoso komercializacija tik didėja, įsivyrauja dvejopos paskirties technologijos, ir kosminės supervalstybės tampa vis labiau priklausomos nuo privačių subjektų, kuriems pirmiausia rūpi pelnas, interesų.

E. C. Dolmanas savo kosmoso analizėje suveda visus minėtus komponentus (taika, karas, komercija) į vieną koncepciją, teigdamas, kad jo Amerikai siūloma kosmoso užvaldymo strategija (besiremianti anksčiau išdėstytais principais ir tarptautinės kosminės teisės kaip kliūties atmetimu) yra neoklasikinis rinkos nulemtas požiūris. Kitaip tariant, jis siūlo pritaikyti kosminei erdvei garsųjį laissez faire principą: kas ką sugeba, tas tą tegul ir daro kosmose, o kas nesugeba – sorry, might does make right (atsiprašau, kas stipresnis, tas ir teisus). Suprantama, kad daugiausia galimybių šiandien įsivyrauti kosmose turi Jungtinės Valstijos, kaip vienintelė supervalstybė. Taigi E. C. Dolmanas faktiškai kalba apie JAV hegemoniją kosmose. Tačiau jis ramina visus tuo, kad tai bus švelni, liberali hegemonija, kuri užkirs kelią karui kosmose, nes JAV viską kontroliuos (klasikinė peace [and interests – military and economic] through strength, peace through domination/taika [o kartu ekonominiai bei kariniai interesai] per jėgą, taikos per dominavimą logika). Turbūt tik didžiausi optimistai ar užkietėję Amerikos patriotai gali tikėti tokia pasaka, ypač kai šiandien amerikiečiai net žemėje jau nesugeba „susitvarkyti“ su savo oponentais ir yra priversti taikstytis su daugiapolės tarptautinės sistemos laipsnišku formavimusi. Taigi, jeigu JAV pasirinks dominavimo kosmose strategiją, jos neišvengiamai susidurs su Rusijos, Kinijos ir kitų kosminių galių kontrveiksmais, kas geruoju gali nesibaigti. Paskutiniai Pekino bandymai, kurių metu kinai kosmose balistine raketa numušė seną palydovą, tik dar labiau tai patvirtina.

Kaip teisingai pažymėjo jau minėtasis Fraseris MacDonaldas, „kosmoso tyrinėjimas nuo pat pradžios buvo ir iki šių dienų yra elementarių žemiškų ideologinių kovų išdava“ (kosmosas kaip geopolitikos tąsa). Kitaip tariant, žmonija šiandien turi du pasirinkimus dėl savo projekcijos į kosminę erdvę:

a) Astropolitika kaip geopolitikos tąsa (kelias į nežabotą konfrontaciją);

b) Astropolitika kaip žemiškosios civilizacijos tąsa (geriausias pavyzdys - Europos kosminė programa, kuri yra labiau orientuota į įvairius tyrimus negu į kosminės erdvės militarizavimą, kas, be abejo, gali pasikeisti, jeigu Amerikos astropolitikoje ir toliau pirmu smuiku gros tokie veikėjai kaip E. C. Dolmanas).

Karas, žinoma, yra pažangos variklis, bet straipsnio autorius asmeniškai balsuoja už antrąjį variantą. O Jūs?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 9)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras