Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Viena ir ta pati dviejų psichologinių kompleksų pusė

Borisas Tumanovas
2008 05 28

Tie stebėtojai, kurie šiomis dienomis kruopščiai gilinasi į Dmitrijaus Medvedevo biografiją, pasisakymus, poelgius ir netgi veido išraišką, tikėdamiesi išrinktojo Rusijos prezidento asmenyje pamatyti žmogų, gebantį, o svarbiausia, siekiantį Rusiją išvesti iš dar vienos didžiavalstybinės aklavietės, greičiausiai nusivils.

Nes svarbu čia visai ne subjektyvūs požiūriai ir ne asmeninės pono Medvedevo savybės. Ir ne tai, kad jo pirmtakas per aštuonerius savo valdymo metus valstybinę valdžią pavertė praktiškai nesugriaunama klaninės atsakomybės sistema. Ir net ne ilgaamžės imperinės Rusijos tradicijos, pasmerkiančios nesėkmei bet kokius mėginimus emancipuoti Rusijos visuomenę.

Kad ir kaip tai būtų paradoksalu, vilčių, kad Rusija grįš į civilizacinės evoliucijos kelią, beprasmiškumą lemia visiškai kita koordinačių sistema, kuriai dažniausiai dauguma autoritetingų analitikų neteikia deramos reikšmės arba kurią paprasčiausiai ignoruoja. Turime omenyje tą Rusijos visuomenės, tiksliau, jos rusiškosios daugumos, psichologinę būseną, kuri šiandien yra ir daugelį metų, jeigu ne dešimtmečių, bus nulemta dviejų sindromų – iracionalaus įsitikinimo pasauliniu sąmokslu prieš Rusiją ir vis agresyvesnio nesusitaikymo su Sovietų Sąjungos iširimu.

Kaip tik antrasis veiksnys, lengvabūdiškai vadinamas „prarastos galūnės skausmais“, ir lemia šiandienės Rusijos ir jos lyderių elgseną. Šiandien, kai Rusijoje jau nustota drovėtis tikrųjų savo minčių ir jausmų, tapo visiškai akivaizdu, kad pats buvusių respublikų „atšlijimo“ nuo Rusijos faktas rusų terpėje sukelia chronišką neapykantą visokiems „chochly“ (ukrainiečiams), „čuchna“ (finougrams), „aziaty“ (azijiečiams), „kavkazcy“ (kaukaziečiams),  išdrįsusiems būti nepavaldžiais didžiarusiams. Jų nuomone, tai jau sąmoninga žala rusiškajam identitetui, kuris be įprasto pavaldžių tautų rinkinio suvokiamas kaip nevisavertis.

Svarbu pabrėžti, kad šis šiandienis kompleksas tapo tiek pat gaju, kiek ir beprecedenčiu reiškiniu tūkstantmetėje rusiškojoje pasaulio suvokimo istorijoje. Praeityje „nerūpestingas“ (taiklus Sergejaus Juljevičiaus Vitės žodis) teritorijų prijungimas buvo rusų suvokiamas kaip imperinio egzistavimo prasmė, kurios esmę sudarė privaloma priešprieša (dvasinė, kultūrinė, karinė) su tradiciniais „Rusijos nedraugais“, t. y. su Europa ir apskritai su Vakarais.

Pirmąjį Rusijos imperijos subyrėjimą rusų savimonė pakėlė palyginti neskausmingai. Pirmiausia dėl to, kad bolševikams pavyko gana greitai suvaryti daugumą „bėglių“ į Sovietų Sąjungą. O antra, todėl, kad Lenkijos, Suomijos ir Baltijos šalių netektį rusų protas kompensavo svajonėmis apie greitą „pasaulinę revoliuciją“. Tarp kitko, Antrasis pasaulinis karas galutinai išgydė šią psichologinę traumą, nes Baltijos šalys buvo vėl prijungtos prie SSRS (dabar linkstama sakyti „prie Rusijos“), socialistinė Lenkija turėjo tik formalią nepriklausomybę nuo Maskvos, o ilgai vartotas terminas „finliandizacija“ gana tiksliai atspindi pusiau vasalinius Helsinkio santykius su Maskva.

Trumpą euforiją, kilusią Rusijoje žlugus totalitariniam režimui, nuo pat pradžių apnuodijo tai, kad „nedėkingosios respublikos“ nusprendė atsiskirti nuo Maskvos ir gyventi savo gyvenimą. Tuo metu netgi demokratiškiausiai nusiteikę Rusijos politikai, ką jau kalbėti apie eilinius rusus, ramino save, kad „išdavikai“ jei ne šiandien, tai rytoj „keliais paršliauš atgal“ ir kad „vadinamasis broliškų tautų veržimasis į nepriklausomybę“ tėra tik demagogiška priedanga vietinių partijos funkcionierių, seniai svajojusių „apie raudonus kilimus“ užsienio oro uostuose, ambicijoms.

Šiandien šie kompleksai yra pakylėti iki nacionalinio kredo, kurį neseniai suformulavo Vladimiras Putinas:  „stambiausia geopolitinė (dvidešimto) amžiaus katastrofa“. O kai „liovusis klūpėti“ Rusija pamažu įsitikina, kad jos pastangos tapti visateise ir gerbiama Vakarų partnere – aišku, jos pačios nustatytomis sąlygomis –  yra bevaisės, vienintele saviraiškos sritimi lieka posovietinė erdvė. Šiurkštus spaudimas, šantažas, grasinimai, įžūlus kišimasis į posovietinių valstybių vidaus reikalus, net iki nurodymų, kaip joms reikėtų interpretuoti savo istoriją ir kokių kalbų mokytis, savaime suprantama, negali būti laikomi išmintinga politika ir vargu ar atneš rezultatų, kurių tikisi Rusija. Bet užtat toks elgesys sukuria Rusijos gyventojams revanšo iliuziją, kadaise buvusios visagalybės „išdavikų“ atžvilgiu iliuziją.

Rusijos politikos impulsyvumas tapo jau toks akivaizdus, kad tai buvo priverstas pripažinti net Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas. Balandžio viduryje, kalbėdamas Užsienio ir gynybos politikos tarybos asamblėjoje, ponas Kosačiovas pripažino, kad „siekdama priversti save mylėti“ Rusija jau neteko tokios sąjungininkės kaip Gruzija ir gali prarasti Ukrainą. „Kol mes Rusijos viduje nepradėsime svarstyti, kokie yra mūsų strateginiai interesai, mūsų užsienio politika … neatneš Rusijai norimų rezultatų, kurių mes pavargome laukti“, – konstatavo jis.

Tačiau nepamirškime, kad šių žodžių fonas buvo atviri grasinimai suskaldyti Ukrainą ir atimti iš Gruzijos Abchaziją bei Pietų Osetiją, jeigu Kijevas ir Tbilisis užsispirs siekti narystės NATO.

Be to, nepaisant viso išorinio situacijos dramatiškumo, paradoksalu, kad šis didžiavalstybinis revanšistinis puolimas niekam, išskyrus pačią Rusiją, pakenkti negali.

Asmeniniai kompleksai ir politikų fantazijos niekada neatstos realistiškos ir efektyvios politikos.

Tačiau argi toks Rusijos elgesys gali būti lyg ir indulgencija tiems posovietinės erdvės politikams, kurie, sprendžiant iš jų elgesio, taip pat geba vykdyti beprasmiškus demaršus dėl klaidingai suprastų nacionalinių interesų ir dėl savo „revanšistinių“ kompleksų? Ši pastaba pirmiausia taikytina Lenkijos, Baltijos šalių, Ukrainos ir Gruzijos politikams.

Įdomu, kad jų elgesys slepia tokį pat siekį kuo greičiau atkurti nacionalinį tapatumą, kuriuo vadovaujasi ir Rusijos politikai. Bėda ta, kad ir vieni, ir kiti nuoširdžiai mano, jog šioje veikloje galima laimėti tik vieninteliu būdu – varžantis, kas skaudžiau įspirs ar pažemins kitą.

Apie Rusiją mes jau pasakėme užtektinai, kad vaizdas būtų aiškus. Nesileisime smulkiai vardyti panašių precedentų tose šalyse, kurios, vaizdžiai kalbant, yra kitoje istorinių barikadų pusėje. Tik pasakysim, kad teritorinių pretenzijų Rusijai kėlimas, milijardinių sąskaitų už nuostolius, padarytus okupacijos metais, pateikimas, demonstratyvus paminklų „užkariautojams“ šalinimas iš miestų aikščių, siekis vienu mostu išspręsti lingvistines problemas, tikintis greitos rusakalbių asimiliacijos, o kai kada tiesiog Rusiją įžeidžiantys pasisakymai (prisimenate Gruzijos ministrą, palyginusį rusiškus vynus su fekalijomis?) negali būti laikoma sąmoningos, o svarbiausia, atsakingos politikos apraiškomis.

Pirmiausia dėl to, kad visi šie demaršai a priori neturi jokios galimybės kaip nors paveikti tą Rusiją, kokią mes atskleidėme. O antra, todėl, kad už šių demaršų, deja, įžvelgiamas tas pats psichologinio revanšo siekis ir toks pat skubotas ir naivus nacionalinės saviraiškos demonstravimas, kokiu nusideda ir Rusija.

Kai Latvijoje labai rimtai (ir tikriausiai su pačiais geriausiais ketinimais) rekomenduojama rusų mokyklose mokytis latvių jaunimo žargono, tai būtų galima tik sveikinti, jeigu ne viena akivaizdžiai komiška aplinkybė. Iš tikrųjų tas žodynas mirga itin rusiškais terminais, prie kurių pridėta latviška galūnė „s“ – „otmorozoks“, „prikols“ ir t. t.

O tuo pat metu Rusijoje (ačiū dievui, ne visoje šalyje, o tik viename regione) su tokiu pat rimtumu, be menkiausio šypsnio kovoja su amerikietišku žodeliu „OK!“, primygtinai patardami jaunimui keisti jį rusišku žodžiu „Tvarka!“

Vieni siekia kuo greičiau atsisveikinti su praeitimi ir kuo greičiau ją pamiršti. Kiti su ta pačia aistra siekia grąžinti praeitį. Visiškai priešingi tikslai, tiesa?

Tačiau kodėl gi jų siekiama tokiais panašiais metodais? Kurie pirmieji susimąstys apie tai, tie ir laimės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras