Kartu su raketomis „Shahab–3” Iranas paleido žinią: mes nusiteikę rimtai. Apie ginklavimosi padarinius Iranui ir pasauliui.

Neseniai Iranas išbandė raketas „Shahab–3“, kurios galėtų numušti taikinius „priešiškoje šalyje“ – Izraelyje. Reakcija buvo žaibiška: Jeruzalėje iškart nuskambėjo pareiškimai apie galimą karą; JAV vadovai griebėsi už galvos – karo jie dabar norėtų mažiausiai; europiečiai atšaukė planus investuoti Irane. Tačiau didžiausios pasekmės laukia paties Irano. Nors ir turėdama didelius energetinių išteklių telkinius, ši šalis neišnaudoja visų savo galimybių. Šiuo metu Irano pozicijos palankios, tačiau dėl agresyvios užsienio politikos jos gali gana greitai pasikeisti.

Įtampa auga

Irano valdžia tarsi užstrigusi plokštelė suka tą pačią priešišką retoriką: Izraelis kartu su JAV yra priešas nr.1 ir, „jei jie pultų, mes būsime pasirengę“. Tai yra tarsi gynybinė pozicija – Iranas šiuo metu tikina, kad pirmas nepradės atakų. Tačiau realiai tokie pareiškimai sukuria grėsmę bei didina įtampą, kuri ir taip nėra maža.

Kurti įtampą padeda ir Izraelis, kuris atsako lygiai taip pat. „Jei Iranas mus puls, jis bus sunaikintas“, – sakė Izraelio infrastruktūros ministras Benjaminas Ben–Eliezeris (Bendžaminas Ben–Eliezeris). Irano grasinimai nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus žydų priimami labai rimtai – pasak Joschkos Fischerio (Joškos Fišerio), buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro ir vicekanclerio, taip yra dėl holokausto traumos, lydinčios žydus iki šių dienų.

Nors Izraelis yra stipri ir moderni valstybė, jo saugumas labai priklauso nuo likusio pasaulio – pirmiausia nuo JAV. Būtent iš Amerikos Izraelis gauna ginklų. Pastaraisiais mėnesiais pasirodė žinučių, jog Izraelis užsakė puolimui skirtos ginkluotės – tai tendencijos, kurios kelia nerimą. Siekdama pateisinti savo veiksmus, Jeruzalė stengiasi paversti Irano grėsmę visuotine. „Ne tik Izraelis – visa Persijos įlanka, Egiptas, Jordanija, netgi Šiaurės Afrikos, Indijos vandenyno regiono ir Europos šalys yra dideliame pavojuje, – viešai kalbėjo aukštas Izraelio pareigūnas. – Norėdamas išvengti katastrofos, pasaulis privalo imtis konkrečių žingsnių, kol dar nevėlu.“

Karas – košmaras JAV

Izraelis konkrečių žingsnių jau ėmėsi – atnaujindamas ginkluotę ir įsitraukdamas į aštrių žodžių karą. Joschka Fischeris pažymi, kad Jeruzalė tam tikra prasme jau treniravosi atakuoti Iraną: pernai Izraelis sunaikino branduolinio sektoriaus infrastruktūrą Sirijoje – ir tai nesulaukė jokios pasaulio reakcijos.

Kilus kariniam konfliktui tarp Izraelio ir Irano, JAV taip pat turėtų prisidėti. Vis dėlto Iranas priklauso „blogio ašiai“, o Izraelis yra JAV mylimiausias sąjungininkas Artimuosiuose Rytuose. Condoleezza Rice (Kondaliza Rais) iškart po raketų „Shahab–3“ bandymų pareiškė, jog JAV gins amerikiečių ir jų sąjungininkų interesus: „Mes siekiame užtikrinti, kad visi mūsų sąjungininkai galėtų apsiginti; niekas neturėtų abejoti dėl mūsų įsipareigojimų rimtumo.“

Tačiau iš tiesų toks scenarijus prilygsta didžiausiam amerikiečių košmarui. Jau dabar JAV darosi vis sunkiau išlaikyti savo karius Irake ir Afganistane. Atidaryti dar vieną frontą kylant naftos kainoms ir lėtėjant ekonomikai būtų labai neparanku.

Revoliucija praeityje

Iranas šiuo metu yra viena galingiausių Vidurio Rytų valstybių, svarbi tarptautinės politikos žaidėja, tačiau taip buvo ne visada. Šią šalį iškėlė visų pirma atrasti naftos ir dujų telkiniai bei nuolat augančios naftos kainos. Tai suteikė ekonominę nepriklausomybę ir atvėrė naujų galimybių. Vienas svarbesnių įvykių buvo Vakarų ir jų regioninių sąjungininkų pralaimėjimas Gazoje ir Libane – buvę kolonistai buvo sutriuškinti, ir tai suteikė pasitikėjimo savimi. Šį pasitikėjimą Teheranas parodė ne kartą. Geriausias pavyzdys – Irano branduolinė programa, kurios sustabdyti nepajėgė nė visagalė JT Saugumo Taryba su savo rezoliucijomis. Atrodo, kad Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas (Mahmudas Ahmedinedžadas) įkūnijo lyderį, sugebantį pasakyti „ne“ ir pasipriešinti „Vakarų diktatui“. Iš pradžių tai atrodė kaip tikra revoliucija, tačiau kur tai veda šiandien? Kyla klausimas, ar ši revoliucija vis dar naudinga pačiam Iranui.

Investicijos tolsta

JAV taiko Iranui įvairias sankcijas nuo pat perversmo 1979 m. Vis dėlto pastaruoju metu Iranas sulaukė įvairių nuolaidų; tokie veikėjai kaip Europa niekad nebuvo kieto kumščio derybose šalininkai. JT Saugumo Tarybos narės ir Vokietija parengė visą paketą pasiūlymų, kaip spręsti problemą. Pasak J. Fischerio, šie pasiūlymai kaip niekad naudingi Iranui. Tačiau svarbiausias klausimas – ar pavyks sustabdyti branduolinę programą derybų metu ir, dar svarbiau, ar pavyks išvengti karinės konfrontacijos.

JAV Iraną sėkmingai atkirto nuo daugelio tarptautinių institucijų, padedančių ekonominei šalių plėtrai; tuo tarpu Iraną, kaip ir visą pasaulį, veikia panašios problemos: infliacija, būsto kainų augimas, skurdas, korupcija ir kt.

Norint išbristi iš šių problemų, reikalingos užsienio investicijos. Prancūzijos energetikos kompanija „Total“ buvo pasiryžusi pralaužti ledus – prancūzai turėjo planų pietiniuose Irano regionuose plėtoti dujų telkinius. Projekto mastas siekė 10 milijardų dolerių.

Tačiau, Iranui išbandžius savo naująsias raketas, „Total“ paskelbė, kad investicija atšaukiama. Per daug rizikinga siųsti savo kapitalą į šalį, su kuria, kaip sakė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernard’as Kouchneris (Bernaras Kušneris), „išlieka karo galimybė“. Analitikai sako, kad toks Prancūzijos žingsnis suduos rimtą smūgį Irano energetikos pramonei. Irano ekonomistams teks pasukti galvas, kaip išsisukti iš  padėties.

Kolonijos sindromas

Pasak Volkerio Pertheso (Folkerio Perteso), Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto direktoriaus, pačių iraniečių elitas nusiteikęs pasyviai: atsakomybė išspręsti konfliktą paliekama JAV, ES ir visiems kitiems, bet ne Iranui. Iš tiesų tai daugelio buvusių kolonijų bėda – šių valstybių vadovai dažnai nesiima iniciatyvos ir perleidžia atsakomybę Vakarams.

Ir dabar Teheranas laiko užėmęs gynybines pozicijas, tačiau pats nesiūlo galimų išeičių. Apskritai nėra aišku, kokią viso regiono ateities viziją turi Iranas. Ar išvis tokią turi? Siekiant tapti tikru regiono lyderiu, būtina turėti savo tikslų ir strategijų. Kalbant apie Iraną, kartais atrodo, kad užsienio politika tampa tiesiog priemone elitui stiprinti savo galias šalies viduje.

Šiuo metu lyderio pozicijas regione Iranui tenka dalytis: šalia yra galbūt ne tokia turtinga energetinių išteklių, bet užtat nepaprastai aktyvi ir istoriškai įpratusi lyderiauti šalis – Turkija.

Turkai dar nuo Osmanų laikų išlaikė imperinį mąstymo būdą – save jie dažnai mato kaip natūralius musulmoniškojo pasaulio lyderius. Jau vien todėl sunku būtų Turkiją įsivaizduoti nuolaidžiai prisijungiant prie Nicolas Sarkozy kuriamos Viduržemio jūros sąjungos.

Vis dėlto liepos 6d. buvo paskelbta, jog didžiausias Turkijos miestas Stambulas tapo nuolatine būstine „Besivystančiųjų aštuoneto“ (D–8) organizacijai. Čia susivienijo musulmoniškos valstybės, siekiančios stiprinti ekonominį ir politinį bendradarbiavimą. D–8 ima pavyzdį iš ES – pvz., svarstoma panaikinti muitų tarifus kai kurioms prekėms. Iranas yra vienas aktyviausių šios idėjos palaikytojų – tai naudinga tiek Teheranui, siekiančiam išeiti iš izoliacijos, tiek Ankarai.

Patikimas tiekėjas

Turkai importuoja 90 proc. savo energijos išteklių – tad jiems Iranas su savo nafta ir dujomis yra strategiškai naudingas partneris. Kalbant apie dujas, šiuo metu Turkija nelabai turi iš ko rinktis: pagrindiniai tiekėjai gali būti Rusija arba Iranas; Azerbaidžanas kol kas negali patenkinti turkų dujų poreikių. Taigi, nepaisant Irano reputacijos, bendradarbiavimas tarp šių šalių vyksta, ir jis vis intensyvėja.

Teherane neseniai paskelbta apie konkrečias derybas su Turkija. Pasak aukštų Irano pareigūnų, šiuo metu tariamasi statyti dujotiekį, kuriuo Irano dujos per Turkiją galėtų pasiekti Europą.

Jau dabar iraniečių dujos sudaro trečdalį turkų importo. Būdamas antras pagal dujų išteklius pasaulyje, Iranas gali užtikrinti nuolatinį tiekimą ir ateityje. Amerikiečiai gali pykti, nesutikti, taikyti sankcijas, bet Ankara turi kelti Turkijos ekonomiką, o tam energetiniai ištekliai tiesiog būtini. Jei būtų įveikta krizė dėl branduolinės programos ir Izraelio, Europoje dujotiekis iš Irano taip pat būtų plačiai eksploatuojamas.

Kainos kils

Vis dėlto net ir Turkija neišgelbės Irano, jei kiltų karas su Izraeliu – Ankara vis dėlto yra JAV sąjungininkė. Šiuo metu Vidurio Rytuose susiformavo įdomios sąjungos: Iranas, Sirija, „Hezbollah“, „Hamas“ ir šiitų vyraujamas Irakas vienoje pusėje ir Izraelis, Saudo Arabija ir daugelis kitų sunitų musulmonų vyraujamų arabų šalių kitoje. Saudo Arabija siūlė Iranui savo investicinius projektus, kurti tarptautinį konsorciumą. Tačiau, jei viskas išaugs į karinį konfliktą, padarinius įsivaizduoti sunku.

Vienintelė jau dabar matoma tendencija – tai naftos kainos. Jau dabar jos pasiekusios neregėtas aukštumas, tačiau analitikai teigia, kad, Iranui įsitraukus į karinius veiksmus, naftos kaina šokteltų gerokai per 200 dolerių už barelį. Tai būtų didelis smūgis viso pasaulio ekonomikai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.