Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Nauja Rusijos užsienio politikos koncepcija: nuo Vankuverio iki Vladivostoko!

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2008 08 04

2008 m. liepos 12 d. Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė naują Rusijos užsienio politikos koncepciją. Ji, žinoma, sulaukė įvairiausių komentarų pačioje Rusijoje ir už jos ribų, nes joje iš tikrųjų yra keletas įdomių momentų.

Pirmiausia būtina pabrėžti, kad šiame dokumente Rusija pristatoma kaip vienas iš tarptautinės politikos centrų, kuris yra pasiruošęs ne tik įgyvendinti, bet ir kurti tarptautinę darbotvarkę bei „teisingą tvarką“ (справедливый порядок). Antra, koncepcijoje aiškiai pažymima, kad Vakarų pasaulis silpnėja (tiek finansinėje, tiek karinėje-politinėje srityse) ir todėl nepagrįstai agresyvėja, ignoruodamas tarptautinės teisės normas ir JT vaidmenį tvarkant pasaulio reikalus ir vis stengdamasis „suvaržyti“ stiprėjančią Rusiją. Tiesa, joje kalbama ir apie strateginę partnerystę su JAV bei būtinybę griauti barjerus tarpusavio santykiuose, bet konfrontacinė linija yra aiškesnė, ypač kalbant apie NATO plėtrą ir „vienašalių veiksmų PRG srityje, destabilizuojančių tarptautinę padėtį, pavojų“. Trečia, regioniniai Rusijos prioritetai, užfiksuoti naujojoje koncepcijoje, yra suprantami ir logiški, ypač tai pasakytina apie santykiams su NVS šalimis teikiamą pirmenybę. Šiuo atveju pastebėtina, kad iš esmės kalbama apie „norinčiųjų koaliciją“, t. y. apie tokių organizacijų kaip Eurazijos ekonominė bendrija (EurAzES) ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO), kuriose dominuoja Rusija, stiprinimą. Taip pat nenuostabu, kad akcentuojamas dvišalis ir trišalis bendradarbiavimas su Kinija (ir per Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją) bei Indija ir vartojama BRIK (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) sąvoka. Tačiau įdomiausia yra vieningos euroatlantinės saugumo erdvės nuo Vankuverio iki Vladivostoko kūrimo idėja, kuri tapo naujojo Rusijos prezidento D. Medvedevo vizitine kortele.

Diplomatiškai, bet griežtai

Ekspertai, kaip ir galima buvo tikėtis, vertina naująją Rusijos užsienio politikos koncepciją įvairiai. Laikraštis «Коммерсант» kaip didžiausią šio dokumento skirtumą nuo 2000 m. Vladimiro Putino pasirašytos jo redakcijos nurodė punktą, kuris skelbia, kad „RF vyriausybė yra atsakinga už užsienio politikos realizavimą“. Tačiau tame nėra nieko ypatingo, turint omenyje dabartines Rusijos dvivaldystės realijas: visiems ir taip aišku, kad V. Putinas turi nemažai įtakos priimant sprendimus, susijusius su užsienio politika. Tiesiog dabar tai buvo netiesiogiai užfiksuota ant popieriaus. Koncepcijos pasirodymas kaip tik šiuo metu tikriausiai siekia įtvirtinti dabartinio Rusijos prezidento kaip aktyvaus užsienio politikos formuotojo įvaizdį (tas pats tinka ir jo iškeltai „vieningos euroatlantinės saugumo erdvės“ idėjai).

Tarptautinio politinės ekspertizės instituto direktorius Jevgenijus Minčenka, komentuodamas koncepcijos turinį, išskyrė keletą jos momentų. Pirma, jis mano, kad tai yra pereinamojo laikotarpio dokumentas, kuriame apibūdinama dabartinė situacija pasaulyje ir siūlomi vidutinio laikotarpio reagavimo į ją žingsniai. Antra, jo manymu, koncepcija yra labai jau diplomatiška, bet joje vis dėlto galima įžiūrėti pagrindinius Rusijos skausmo taškus. Trečia, kai kurios koncepcijos nuostatos yra sunkiai suprantamos, nes praktiškai sunkiai įgyvendinamos (pavyzdžiui, Jungtinių Tautų, kurių beveik niekas nepaiso, vaidmens stiprinimas arba vieningos euroatlantinės erdvės kūrimas „kartu su JAV“, turint omenyje tai, kokie yra šiandieniniai Rusijos ir Vakarų santykiai).

Žinomas politologas ir žurnalo „Rusija globaliame pasaulyje“ redaktorius Fiodoras Lukjanovas, išsakydamas savo nuomonę apie D. Medvedevo pasirašytą dokumentą, pažymėjo: „Rusijos požiūris į santykius su buvusiomis SSRS respublikomis yra ne ideologinis, o politinis, tiksliau – geopolitinis. Rusija, veikdama pagal klasikinę realios politikos schemą, bando stiprinti savo pozicijas šalies perimetru, demonstruoti galią, kuri yra ne ideologinis, o geopolitinis instrumentas.“ Šiame kontekste nestebina ir posakio „nuo Vankuverio iki Vladivostoko“, kuris yra populiarus tarp geopolitikos teoretikų, pavartojimas koncepcijoje.

Vakarų ekspertai atsargiai vertina naują Rusijos užsienio politikos koncepciją. Dauguma jų pažymėjo, kad griežtas Rusijos (V. Putino) kursas JAV ir jų sąjungininkų atžvilgiu lieka nepakitęs. Iki tol buvo tikimasi, kad D. Medvedevo požiūris į santykius su Vakarais bus liberalesnis negu jo pirmtako, bet greitai tos viltys žlugo (ypač kai D. Medvedevas pareiškė, kad Rusijos santykiai su NATO labai nukentės, jeigu į Aljansą bus pakviestos Gruzija ir Ukraina). Kaip teigia, pavyzdžiui, Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone direktorius Janušas Bugajskis, D. Medvedevas tęsia V. Putino eurazijinę politiką, bandydamas atplėšti Europą nuo Amerikos ir padaryti ją savo įtakos sferos dalimi. Tačiau manytina, kad tiksliausiai naująją Rusijos užsienio politikos koncepciją apibūdino Pavelas K. Baevas iš „Jamestown Foundation“: „7000 žodžių tekstas – tai daugiausia vieni kitiems neprieštaraujantys bendri teiginiai ir banalybės.“

Apie viską ir apie nieką

Yra nenormalu, kai strateginiame valstybės dokumente net ekspertams reikia ieškoti konkretesnių teiginių apie tai, kas yra šalies sąjungininkas, o kas varžovas tarptautinėje arenoje. Galima iškelti dvi versijas, kodėl visuomenei buvo pristatyta tokia neapibrėžta koncepcija. Pirmoji: ją rašę žmonės norėjo nuslėpti arba tik bendrais bruožais pristatyti pagrindinius Rusijos užsienio politikos prioritetus. Kitaip tariant, labai patogu yra parašyti nieko konkretaus nepasakantį dokumentą, nes kiekvienas galės surasti jame tai, kas jam patinka, ir visi bus patenkinti. O praktikoje bus vykdoma griežta ir efektyvi politika (pirmiausia kaimynų atžvilgiu), kurios, pasak gandų, Rusijos diplomatus uždarame susitikime ir ragino imtis D. Medvedevas. Antroji: dokumentą kūrė žmonės, kurie iš tikrųjų neįsivaizduoja, kokia kryptimi turi plėtotis Rusijos užsienio politika. Todėl ji ir yra pristatoma kaip turinti daugybę vektorių, normaliai nenurodant nei Rusijos Federacijos sąjungininkų, nei priešininkų – visi partneriai, tik kai kurie kartais elgiasi ne visai draugiškai.

Sunku patikėti, kad Rusijos užsienio reikalų ministerijoje sėdėtų tarptautinėje politikoje nesiorientuojantys kvailiai, tačiau, kita vertus, Rusijos užsienio politika pastaruoju metu ne visada pasižymėjo nuoseklumu, buvo labiau reakcinė negu kryptinga ir apibrėžta. Daug kas pažymi, kad vis aiškesnė yra antivakarietiška Rusijos pozicija, prioritetas teikiamas bendradarbiavimui su Kinija. Tačiau tuo pat metu branginami santykiai, pavyzdžiui, su Vokietija, Italija ir Prancūzija, kurios yra Europoje, o Stabilizacijos fondo lėšos investuojamos į bankrutuojančias JAV kredito kompanijas, nors kalbama, kad JAV, kaip finansinio pasaulio flagmano, pozicijos yra labai netvirtos.

Iš paskelbtos koncepcijos galima spėti, kad artimiausioje ateityje bus vis aktyviau bandoma realizuoti eurazijinės ašies idėją, pagal kurią Rusija yra jungiamoji grandis tarp Europos ir Rytų. Taigi dokumente pateiktą strateginę partitūrą „nuo Vankuverio iki Vladivostoko“ reikėtų skaityti „nuo Dublino iki Vladivostoko“ (t. y. atmetus JAV).

Jau minėtasis F. Lukjanovas pabrėžia geopolitinį paskelbtos koncepcijos pobūdį. Tačiau praktikoje Rusijos eurazijinė geopolitika dažnai yra panaši į elementarią geoenergetiką: nesvarbu, kas pirks dujas ir naftą, svarbu, kad pirktų kuo ilgiau ir kuo brangiau, ir tai patvirtina hipotezę, kad dabartinis Rusijos elitas bando paversti savo kontroliuojamą valstybę privačia firma „Kremlin Incorporated“.

Apibendrinant darytina išvada, kad Rusijos užsienio politiką reglamentuojančius dokumentus ir jos įgyvendinimo praktiką vertinti vienareikšmiškai yra ganėtinai sunku. Taip yra arba dėl to, kad toji daugelio vektorių politika yra taip profesionaliai užslėpta ir tokia efektyvi, kad niekas negali jos perprasti, arba dėl to, kad ji yra tokia chaotiška ir neapibrėžta, kad jos natūraliai neįmanoma tiksliai apibūdinti. Antru variantu, žinoma, patikėti yra labai sunku, nes Rusijos diplomatija visada pasižymėjo giliomis tradicijomis. Tačiau Rusija ir jos galia Vakaruose šiandien dažnai yra suvokiama praeities SSRS galybės ir su viešųjų technologijų pagalba sukurtos atgimstančios Rusijos stiprybės įvaizdžio, o ne tikrovės, kuri šios šalies atveju yra ne tokia jau ir puiki, šviesoje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (6)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (10)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (64)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (4)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras