Anksčiau ar vėliau, bet tai veikiausiai buvo neišvengiama, nors nuo 2006 m. šalį valdantis dvyliktasis Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas garsėjo sugebėjimu išlikti poste net ir esant pačioms nepalankiausioms aplinkybėms. Ponui E. Olmertui praktiškai nuo pat valdymo pradžios teko atlaikyti nesiliaujančios kritikos ugnį, kuri užgriuvo po prieštaringai vertinamo 34 dienas trukusio karo su islamistų grupuote „Hezbollah“ Libane. Be abejo, populiarumo nepridėjo ir nuolatiniai kaltinimai korupcija. Spėliojimai apie atsistatydinimą beveik nesiliovė, per tą laiką Izraelio premjero reitingas buvo nukritęs iki 2 proc. Ir štai liepos pabaigoje E. Olmertas paskelbė atsistatydinsiąs iš posto po dviejų mėnesių, kai jo valdoma partija „Kadima“ išsirinks naują lyderį. Kreipdamasis į šalies visuomenę per televiziją, Vyriausybės vadovas sakė tokį sprendimą priėmęs galvodamas apie Izraelio interesus. Jis taip pat pareiškė pasitraukęs iš pareigų kovosiąs, kad susigrąžintų gerą reputaciją.

Kas toliau? Šalyje gali tekti rengti išankstinius parlamento rinkimus (tarkime, ateinantį pavasarį), kurie numatyti 2010 m. Apklausų duomenimis, dabar juos tikriausiai laimėtų dešiniųjų lyderis Benjaminas Netanyahu ir jo partija „Likud“. „Likud“ lyderis ketvirtadienį jau paragino rengti naujus rinkimus. Ši partija kritikavo E. Olmertą dėl taikos derybų su Palestina ir Sirija. Tiesa, per Turkijos tarpininkus vedamos derybos su Sirija kol kas veikiau vadintinos konsultacijomis.

Derantis dėl bent pakenčiamų santykių su Damasku kada nors vis viena teks pradėti kalbėtis apie 1967 m. Izraelio aneksuotų Golano aukštumų grąžinimą Sirijai, bet vargu ar dauguma E. Olmerto oponentų tokioms kalboms pasiruošę. Teoriškai Izraelis turėtų būti suinteresuotas patraukti į savo pusę Damaską, taip atribodamas Siriją nuo Irano ir neutralizuodamas musulmonų šiitų grupuotę „Hezbollah“. Bet tai vis geopolitinės dėlionės – partija „Likud“ puikiai žino, kad visuomenės apklausos rodo, jog izraeliečiai nepalankiai vertina net kalbas apie Golano aukštumų grąžinimą. Kaip, beje, ir dalies Jeruzalės paskelbimą nepriklausomos Palestinos sostine.

Palestiniečiai irgi nelinkę nusileisti. Po šiomis dienomis Vašingtone vykusio dar vieno susitikimo, kuriame dalyvavo Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Condoleezza Rice, Izraelio užsienio reikalų ministrė Tsipi Livni ir  palestiniečių derybininkas Ahmadas Kurei, pastarasis arabų televizijos kanalui „Al Jazeera“ pareiškė, kad palestiniečiai nesitrauks nė per žingsnį ir pakartojo, jog arabiškoji Rytų Jeruzalė turi tapti Palestinos sostine. Tradicinė sumaištis Artimųjų Rytų politikoje stato į nelabai kokią padėtį George‘o W. Busho administraciją. Po pernai Anapolyje vykusios taikos konferencijos Baltieji rūmai paskelbė apie ambicingą tikslą pasiekti, kad E. Olmertas ir Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas dar šiais metais pasirašytų taikos susitarimą.

Izraelio ministro pirmininko pareiškimas nenudžiugino ir arabų politikų. Jie tikėjosi išankstinio E. Olmerto pasitraukimo, bet taip pat vylėsi su dabartiniu Vyriausybės vadovu suspėti išspręsti kai kuriuos ginčytinus klausimus. Gal kiek paradoksalu, bet, pasak interneto dienraščio „Sem40“, dėl Izraelio premjero sprendimo jau pareiškė apgailestaujanti ir islamistų grupuotė „Hamas“. Tiek Palestinoje, tiek Sirijoje kalbama, kad politinė sumaištis Izraelyje ir lapkritį vyksiantys prezidento rinkimai Amerikoje gali pristabdyti derybas dėl padėties regione normalizavimo bent iki šių metų pabaigos.

Bent retorikos lygmeniu E. Olmerto vaidmuo siekiant taikos Artimuosiuose Rytuose buvo svarbus. Dar birželio viduryje vokiečių savaitraštis „Der Spiegel“ rašė apie „dvigubą prasiveržimą“ Artimuosiuose Rytuose, komentuodamas paskelbtas paliaubas tarp Izraelio ir Gazą valdančio „Hamas“, taip pat Izraelio ministro pirmininko sprendimą pradėti tiesiogines derybas su Libanu. Tiesa, vokiečių savaitraštis ir tada pastebėjo, kad visos šios iniciatyvos – ne šiaip sau, o sietinos su E. Olmerto pastangomis išlikti politikoje. Panašu, kad ir šis ėjimas nepasitvirtino, o skambūs pažadai apie taikos siekius dar kartą tapo politikos įkaitais. „Der Spiegel“ taip pat pastebėjo, kad E. Olmerto autoriteto mažėjimas savo šalyje turi pasekmių tarpvalstybiniu lygiu – Izraelio premjerą daugelis nustojo vertinti kaip patikimą partnerį. Taigi šios savaitės pareiškimas „sirpo“ jau kurį laiką, ir poną E. Olmertą, panašu, įveikė ne tiek kaltinimai korupcija, kiek gilėjantis diplomatijos vakuumas.

Pasak spaudos, partijos „Kadima“ vadovo rinkimuose pagrindiniai konkurentai turėtų būti Izraelio užsienio reikalų ministrė T. Livni ir transporto ministras Shaulas Mofazas. Britų dienraščio „The Guardian“ teigimu, griežta, darbšti ir ryžtinga T. Livni neslepia savo ambicijų būti antrąja moterimi Izraelio istorijoje po Goldos Meir, kuri taptų šalies ministre pirmininke. Jos konkurentas buvęs Izraelio armijos generalinio štabo viršininkas S. Mofazas turi pravardę Misteris saugumas. Neseniai jis patraukė pasaulio spaudos dėmesį pareikšdamas, kad Izraelio smūgis Irano branduoliniams objektams neišvengiamas. Tapusi premjere, T. Livni veikiausiai tęstų derybas su palestiniečiais, o S. Mofazo pažiūros artimesnės dešiniųjų lyderio B. Netanyahu požiūriui, taigi arabų atžvilgiu kategoriškesnės. Bet tai vis politinė retorika, įvertinant pirmalaikių rinkimų galimybę. Bet kuriuo atveju riba tarp užsienio ir vidaus politikos Artimuosiuose Rytuose gal net kaip niekur kitur išsitrynusi, o politinė retorika dažnai tėra labai tolimas konkrečių ketinimų ir veiksmų aidas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.