Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Vienos eilutės paslaptis

Aleksandras Golcas
2008 08 15

Liepos 12 d. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas patvirtino naują Rusijos užsienio politikos koncepciją, kuri nuo 2000-aisiais V. Putino patvirtintos analogiškos koncepcijos skiriasi visai nedaug. Tačiau joje yra įtvirtinta viena svarbi nuostata, iš dalies paaiškinanti, kodėl prireikė rengti naują Užsienio politikos koncepciją, nors senosios koncepcijos nuostatos anaiptol neprarado savo aktualumo. Įdomiai apie minėtąją nuostatą ir apskritai apie naująją koncepciją Rusijos interneto leidinyje „Ежедневный журнал“ rašo politikos apžvalgininkas Aleksandras Golcas. Pateikiame šiek tiek sutrumpintą jo straipsnio vertimą.

Valstybė, kurios politika yra permanentinis „kėlimasis nuo kelių“, neturi keisti savo strategijos ir koncepcijų, kad visokiems kritikams nesuteiktų galimybės lyginti ankstesnius ir dabartinius dokumentus ir aiškintis, kaip kinta jos politinis kursas. Bet spėju, kad Dmitrijus Medvedevas neturėjo kitos išeities. Jam buvo privalu persvarstyti Užsienio politikos koncepciją, V. Putino patvirtintą 2000 metais. Dėl tos paprastos priežasties, kad aštuonerių metų senumo koncepcijoje nebuvo esminės frazės, atsiradusios 2008 metų dokumente: „Rusijos Federacijos vyriausybė įgyvendina priemones, skirtas šalies užsienio politikai realizuoti.“

Iš to seka, kad Rusijos užsienio politikoje atsirado naujas senasis šeimininkas. Ir tai ne prezidentas, kuris turėtų lemti užsienio politiką. Šiomis dienomis D. Medvedevas tuo įsitikino. Per „aštuoneto“ susitikimą Japonijoje jis pasirašė po pareiškimu dėl Zimbabvės, kur buvo aiškiai parašyta: „Mes rekomenduojame paskirti specialųjį JT Generalinio sekretoriaus atstovą parengti pranešimui apie politinę ir humanitarinę situaciją, taip pat apie situaciją žmogaus teisių, saugumo ir regioninių pastangų palaikymo srityse. Mes imsimės tolesnių žingsnių, įskaitant finansines ir kitas priemones, asmenų, atsakingų už prievartą, atžvilgiu.“ Tačiau Vašingtonui ir Londonui bandant šias nuostatas įgyvendinti JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje išaiškėjo, kad Rusijos prezidentas nėra savo žodžių šeimininkas, kad yra kažkas kitas, kuris „įgyvendina priemones, skirtas šalies užsienio politikai realizuoti“. Ir štai tas „kažkas kitas“, kurio kažkodėl klauso užsienio reikalų ministras ir Rusijos atstovas JT, anaiptol nėra linkęs skelbti sankcijas Zimbabvei. Rezultatas: klausimas apie tarptautinį Rusijos autoritetą jau nebekyla. Visi suprato: tartis reikia su kuo tik nori, bet ne su D. Medvedevu.

Tarp kitko, šios problemos jam nesutrukdė pasirašyti Koncepciją. Šis gana nuobodus dokumentas, 90 procentų atkartojantis Putino prieš aštuonerius metus pasirašytąjį, leidžia susidaryti gana aiškų vaizdą apie šiuolaikinę mūsų diplomatijos padėtį.

Naujojoje koncepcijoje nuolat, kaip mantra, kartojama tezė, kad užsienio politikos strategijos persvarstymą lėmė ne tik tarptautinės situacijos pasikeitimas, bet ir tai, kad Rusija stiprėja ir kad „naujoji Rusija, stojusi ant tvirto nacionalinių interesų pagrindo, globaliuose reikaluose vaidina visavertį vaidmenį“.

Jeigu yra taip, tai logiška būtų teigti, kad Rusijos pakilimo proceso metu pavyko išspręsti bent kai kurias problemas, nurodytas V. Putino pasirašytoje doktrinoje. Tačiau aiškėja, kad viskas kaip buvo, taip ir liko. JAV ir toliau kuria „vienapolį“ pasaulį. Vakarai įžūliai skirsto valstybes pagal jų demokratizacijos lygį. NATO, kaip ir prieš aštuonerius metus, artėja prie Rusijos sienų. Jeigu visos grėsmės saugumui ne tik išlieka, bet ir stiprėja, tai reikėtų paklausti: kurgi tie užsienio politikos laimėjimai, apie kuriuos mums taip atkakliai teigiama?

Be to, negalima nepastebėti keleto įdomių pasikeitimų, kurie visapusiškai apibūdina Putino užsienio politikos laimėjimus. Prieš aštuonerius metus tikėtasi, kad, „vadovaudamasi įvairios spartos ir įvairaus lygio integracijos NVS rėmuose koncepcija, Rusija nustatys savo santykių su NVS valstybėmis narėmis parametrus ir pobūdį kaip NVS narės, taip pat ir siauresniuose susivienijimuose, pirmiausia Muitų sąjungoje ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje“. O šiandien aiškiai daromas posūkis į dvišalių santykių pusę: „Rusija palaiko draugiškus santykius su kiekviena NVS valstybe nare lygiateisiškumo, savitarpio naudos, pagarbos viena kitos interesams pagrindu.“ Tai ypač akivaizdu Baltarusijos atveju. Prieš aštuonerius metus Kremlius buvo įsitikinęs, kad „pirmaeilis uždavinys yra Rusijos ir Baltarusijos sąjungos, kaip aukščiausios dviejų suverenių valstybių integracijos formos, stiprinimas“. O šiandien keliamas visai kitas uždavinys: „vieningos ekonominės erdvės kūrimo procese tęsti suderintą liniją siekiant užtikrinti sąlygas efektyviam sąjunginės valstybės sukūrimui, Rusijos ir Baltarusijos santykius etapais pervedant į rinkos principus“. Jaučiate skirtumą?

2000-aisiais buvo manoma, kad „santykiuose su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis aktualus uždavinys yra išsaugoti žmogiškųjų, ūkinių ir kultūrinių ryšių įdirbį, įveikti esamus krizės požymius ir suteikti dar vieną impulsą bendradarbiauti sutinkamai su naujomis sąlygomis ir Rusijos interesais. Rusijos Federacijos santykių su Lietuva, Latvija ir Estija plėtra turi geras perspektyvas.“

Šiandien šia tema nekalbama nė žodžio. Tik skamba neaiškūs grasinimai tų, kurie neva nori peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo rezultatus, atžvilgiu. Ir ryšium su tuo kyla klausimas: kur, tiesą sakant, slypi tie Rusijos užsienio politikos laimėjimai, apie kuriuos visi taip atkakliai skalambija? Su kuria šalimi, išskyrus gal Venesuelą, per aštuonerius metus Rusija pagerino santykius? Nė su viena. Ar per pastaruosius aštuonerius metus Kremliui pavyko „priversti skaitytis su Rusija“? NATO plečiasi taip, kaip laiko esant reikalinga. JAV tęsia priešraketinės gynybos dislokavimo pastangas. Kur, po galais, tie užsienio politikos laimėjimai?

Jų, atrodo, nėra. Ir naujasis senosios Užsienio politikos koncepcijos leidimas tai įrodo. Tačiau tai nieko nejaudina. Juk svarbiausias tikslas pasiektas: užsienio politiką įgyvendina vyriausybė, o tiksliau – jos vadovas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras