Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Mąstantys mužikai (1)

Borisas Tumanovas
2008 08 31

Epitafija rusų inteligentijai

Rusų inteligentijos jau nebėra. Ir ačiū Dievui!

Tie, kurie iki šiol yra pakerėti jos beprasmio žavesio, tikriausiai bus šokiruoti šios žinios. Tikrai neverta. Rusų inteligentija nusipelnė savo likimo. Ji nuo pat pradžių buvo pasmerkta išnykti dėl savo, galima sakyti, įgimto nenaudingumo.

Kaip bebūtų paradoksalu, kaip tik šis besiribojantis su neviltimi sielos be vietos pojūtis ir buvo postūmis, lėmęs Rusijos visuomenėje tą reiškinį, kuris buvo pavadintas specialiai sukurtu terminu „inteligentija“.

Pavėluotas baudžiavos panaikinimas Rusijoje pagimdė, be kitų, ir unikalų socialinį reiškinį. Jis nuskurdino daugumą bajorų žemvaldžių, paprastai puikiai išsilavinusių, bet nepraktiškų įsitikinimų. Ir tas pats baudžiavos panaikinimas leido ambicingiausiems buvusiems vergams prasiveržti prie žinių, tai yra iki asmeninės emancipacijos, kurios jie siekė mokėdami didžiulėmis pastangomis ir praradimais.

Ir vieni, ir kiti pasitikėjo savo išsilavinimu. Pirmieji dėl to, kad jis leis jiems išsaugoti savo visuomeninį statusą; antrieji – kad jis leis jiems šį statusą pagerinti. Bet dauguma jų buvo priversti ištirpti pilkoje raštvedžių ir kitų smulkių valdininkų masėje. Žinoma, tarp jų buvo ir advokatų, ir gydytojų, ir rašytojų, ir mokslininkų, ir inžinierių, ir dailininkų.

Europoje šiuos žmones vadintų laisvųjų profesijų atstovais arba artistais, literatais. Ten šių profesijų atsiradimas buvo objektyviai nulemtas ekonominės ir socialinės raidos. O Rusijoje apsišvietę žmonės, įsprausti tarp nepajudinamos lyg iš ketaus tradicinės autoritarinės valdžios ir tokio pat ketinio Rusijos visuomenės inertiškumo, iš esmės emigravo į tam tikrą „saloninį intelektualinį getą“, suteikdami sau „inteligentijos“ pseudonimą.

Jau savaime šis žodis atskleidė intelektualinės šio geto gyventojų monopolijos pretenziją. Valdžia, beje, niekada nenusižemindavo iki ginčo dėl jos. Iš tikrųjų juk nebuvo galima rimtai žiūrėti į žmones, kurie tarp savo „išrinktųjų klubo“ sienų drebindavo orą įnirtingomis diatribėmis apie nežmonišką valdžią arba svaigo aptarinėdami idealistinius „visuomenės pertvarkymo“ variantus, kasdieniame gyvenime likdami visiškais konformistais.

Žinoma, tarp jų buvo ir išimčių. Kai kurie rusų inteligentai iš idėjinių įsitikinimų įvykdydavo asmeninius žygdarbius. Kai kas kėsinosi į vienvaldžius ir ėjo ant ešafoto, o kai kas „ėjo į liaudį“, tikėdamasis asmeniniu pavyzdžiu įskiepyti rusų valstiečiams higienos įgūdžius ir pilietinių laisvių poreikį. Kad ir kaip gerbtume jų asmeninį pasiaukojimą, ir vieni, ir kiti inteligentų žygdarbiai buvo a priori tokie pat beprasmiški kaip ir mėginimai užmušti dinozaurą akmeniu arba prajodinėti jį kavalerijos tikslams. O tai jau rodė jų nekompetenciją, apsunkintą beapeliacinės savikliovos vertinant savo visuomenę.

Ir kaip tik tie rusų inteligentai su savo genetiniu siekiu viešai pilstyti iš tuščio į kiaurą įsigudrino 1917 metais pačiu netalentingiausiu būdu atiduoti valdžią saujelei fanatikų avantiūristų, kurių vienintelis pranašumas buvo rusiškųjų masių elementarių instinktų žinojimas, masių, džiugiai atsiliepusių į šūkį „Plėšk prisiplėštą“.

O toliau rusų inteligentija vėl puikiausiai patvirtino, kad socialinis politinis nemokšiškumas ir tuo pačiu polinkis į maksimalizmą ir konformizmą yra jos genetiniai bruožai. Iš revoliucinės Rusijos emigravę inteligentai tapo įnirtingais vienvaldystės adeptais, o tie, kurie liko su bolševikais, tapo karštais jų gerbėjais, įtikinę save, kad kaip tik už sovietų valdžią rusų inteligentija ir kovojo visą savo gyvavimo laiką.

Savo ruožtu sovietų valdžia sąvoką „inteligentija“ nuvertino iki visiško absurdo, suskirsčiusi ją į darbo, mokslo, kūrybinę, kolūkinę ir net liaudies inteligentiją. Kad ir kaip komiškai tai atrodo, vis dėlto prie komunistų inteligentija pirmą kartą po savo atsiradimo gavo, nors ir nominaliai, tam tikrą visuomeninę funkciją, tapdama „tarpsluoksniu“ tarp proletariato ir valstietijos.

Tomis sąlygomis saloninės laisvamanybės tradicijos persikraustė daugiausia į kūrybinės inteligentijos virtuves. Ten maištingos mintys buvo tariamos pašnibždomis, dangstantis tekančio iš čiaupo vandens keliamu triukšmu, laisvamanių nuomone, patikima apsauga nuo pasiklausymo. O moralinis maksimalizmas draudė jiems net daryti prielaidas, kad tarp inteligentiškų pašnekovų gali būti pats paprasčiausias skundikas. Nors tai vis dėlto buvo beveik visuotinis reiškinys.

Buvo, žinoma, išimčių. Dešimtys disidentų protestavo viešai, bet tie protestai, kaip ir prie caro režimo, nereiškė nieko kito, tik nepaprastą asmeninę drąsą ir perdėtą troškimą įsitvirtinti.

Kiti inteligentai tenkinosi puikaus ir naivaus Bulato Okudžavos šūkio „Susikibkim už rankų, draugai, kad neprapultume po vieną“ atkakliu kartojimu. Arba, blogiausiu atveju, miglota, kaip ir jų pasaulėžiūra, viltimi, suformuluota vieno tų laikų bardo dainoje: „Mes kada nors kur nors sugrįšime.“

O su totalitarinio režimo Rusijoje žlugimu saiko jausmas galutinai apleido rusų inteligentiją: ji šį žlugimą visiškai rimtai priėmė kaip savo laisvamanybės rezultatą. Tai ir tapo jos galutinio išnykimo iš Rusijos tikrovės katalizatoriumi.

Neturėdami nė mažiausio supratimo apie demokratijos esmę, rusų inteligentai pirmieji nusivylė ja, nes anksčiau už kitus suprato, kad demokratijai pirmiausia reikia ilgų ir kantrių visos visuomenės pastangų ir asmeninės atsakomybės. Todėl, kai tik valdžia jiems davė aiškų ženklą, jie su vidiniu palengvėjimu pradėjo masiškai perbėginėti pas neseniai buvusį mirtiną priešą, kuris, reikia pripažinti, pirmą kartą Rusijos istorijoje taip dosniai moka buvusiems inteligentams už seniai jiems nusibodusio nepelningo amplua atsisakymą.

Tad pamirškite. Rusų inteligentijos daugiau nebėra.

Žinoma, buvę jos atstovai vis dar turi virtuves, tarp kitko, dažniausiai prabangias, ir netgi ne mažiau prabangius salonus. Tik kalbama ten ne apie laisvę ir liaudies švietimą, o apie lyginamuosius foie gras privalumus ir poilsį Bahamose..

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras