Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  A. Pinočetas ir Čilės fenomenas (5)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2006 12 15

http://olganza.com/2006/07/09/pinochet-sin-cash/Sekmadienį mirusio buvusio Čilės prezidento Augusto Pinočeto asmenybė ir jo veikla dar ilgai bus analitikų darbų objektas. Iki šiol, net ir palaidojus šį politiką, daugelis jį vadina diktatoriumi, tironu, sunaikinusiu daugiau kaip 3000 čiliečių, kiti jį laiko „veikėju, apsaugojusiu šalį nuo komunizmo grėsmės“.

Kas gi buvo A. Pinočetas ir koks tas Čilės fenomenas?

***

A. Pinočetas (Augusto Jose Ramon Pinochet Ugarte) mirė praėjus vos keletui savaičių nuo savo 91-ojo gimtadienio, vykusio lapkričio 25 d. Tą dieną, kaip praneša italų „La Stampa“, jis pareiškė, kad „prisiima politinę atsakomybę už tai, ką nuveikė jo vyriausybė prezidento veiklos metais“. Dienraštis rašo, kad tai buvo savotiška atgaila, artėjant paskutinei valandai. Ilgai sirgęs, išgyvenęs tris širdies infarktus, dėl nesibaigiančio teismo proceso lapkričio 27-ąją vėl gavęs namų areštą, A. Pinočetas Vakarų pasaulyje vis dėlto vertinamas daugiau pozityviai negu negatyviai. Jei, žinoma, nesureikšmintume per 17 jo vadovavimo metų sunaikintų tūkstančių žmonių, tūkstančių emigravusių iš šalies, 28 tūkstančių kankintų ir represuotų, nekreiptume dėmesio į kaltinimus dėl 28 milijonų dolerių pasisavinimo...

Šios asmenybės prieštaringumą pabrėžia ir gausios tiek jo šalininkų, tiek priešininkų demonstracijos Santjage, kituose Čilės ir įvairių pasaulio šalių sostinėse. Antradienį laidotuvės Santjage vyko taip pat keistai: ceremonijoje nedalyvavo nei vienas šalies vadovų, išskyrus gynybos ministrę, o netrukus jo palaikai sraigtasparniu buvo išgabenti į Konkono miesto kapines. Čia įvyks kremacija, o pelenai bus perduoti buvusio prezidento artimiesiems, kad šie urną išgabentų į buvusią vadovo rezidenciją Los Boldose.

***

A. Pinočeto valdymo laikotarpis (1973-1990) ypatingas tuo, kad, nuvertęs socialistą Salvadorą Aljendę, generolas A. Pinočetas savo tikslus ėmė įgyvendinti gana grubiomis priemonėmis, tačiau, analitikų nuomone, tuomet toks darbo stilius buvo neišvengiamas.

Kaip tvirtina politologas ir Lotynų Amerikos regiono specialistas Egidijus Vareikis, diktatorišku vadovavimu A. Pinočetas išvengė šiame revoliucinių vėjų perpučiame regione madingos nacionalizavimo ir keistai suprantamos socialistinės idėjos viešpatavimo. S. Aljendė, valdžioje išbuvęs tris metus, buvo paskelbęs ekonomikos nacionalizavimo ir komunų tipo žemės ūkio reformos programą. Netgi sovietiniuose žinynuose, kurie paprastai smerkė „karinę Pinočeto chuntą“, rašoma, kad užsienio kapitalo pritraukimu generolui pavyko Čilę išvesti į pirmąsias ekonominės plėtros vietas Pietų Amerikoje.

Pirmiausia A. Pinočetas iš 460 įmonių, įėjusių į Pramonės vystymo korporaciją, 220 gražino buvusiems savininkams ir pardavė 56 įmonių akcijas. Valstybės kontrolėje liko tik 16 objektų. Daugiausiai pelno šaliai duodanti vario gavybos pramonė buvo atiduota užsienio kapitalo įmonėms. Privatus kapitalas tapo pagrindiniu Čilės ekonomikos varikliu, kas, žinoma, netenkino kairiųjų politinių sluoksnių ir S. Aljendės pasekėjų, kurie dar gerą dešimtmetį grūmojo valdančiajai partijai už vykdomas represijas prieš juos.

***

Ekonominę situaciją Čilėje įdėmiai analizavo žurnalistas Vykintas Pugačiauskas savo 1999 m. parašytame moksliniame darbe „Perėjimas į demokratiją Čilėje: ekonominė ir politinė strategija“ (http://www.geocities.com/vykintas/m1prk.html).

Kaip rašo autorius, XX-me šimtmetyje Čilė buvo viena iš nedaugelio Lotynų Amerikos valstybių, išlaikiusių demokratinę politiką, efektyvias partijas, pagarbą įstatymui bei palyginti žemą korupcijos lygį. Esminis veiksnys, paskatinęs demokratijos žlugimą per 1973 m. karinį perversmą, buvo ne silpna demokratinio režimo institucionalizacija ar per maža valstybės „apimtis“ ir „skvarba”, o nepakankamas valstybės gebėjimas tvarkyti ekonomiką ir reaguoti į politines krizes.

Valstybės sugebėjimus sumažino 1968 m. prasidėjusi ideologinė ir politinė poliarizacija, virtusi ekonominiu paralyžiumi ir socialiniais konfliktais. Ekonomikos chaosas, kai infliacija pasiekė 500 proc., savo ruožtu sumažino režimo legitimumą. Didelė piliečių dalis 1973 m. parėmė perversmą, kad būtų išvengta marksistų atėjimo į valdžią. Salvadoro Aljendės vyriausybei teko spręsti klasikinę „politiko dilemą“ – rinktis tarp trumpalaikės naudos, skiriant į valdymo postus politikus, ir ilgalaikės paramos konsolidacijos, imantis nepopuliarių „technokratinių“ sprendimų. Šiaip ar taip, aštuntojo dešimtmečio pradžioje Čilės politiniame chaose prezidento išlikimas buvo abejotinas, nesiėmus trumpalaikių sprendimų.

Todėl kariuomenės „institucinė intervencija“ į politiką 1973 m. ne tik pradėjo autoritarizmo laikotarpį, bet ir padidino valstybės sugebėjimą tvarkyti ekonomiką bei leido jai perimti dalį „plėtros valstybės“ bruožų. Buvo išplėsta valstybės autonomija, leidusi vykdyti technokratinę politiką. Taip pat sėkmingai transformuota dalis „paskirstymo koalicijų“, kurias sukūrė pirminė importo pakeitimo politika. Taigi Čilėje atsirado sąlygų formuotis ne tiek biurokratinės-autoritarinės, kiek plėtros valstybės tipui.

Augančio valstybės sugebėjimo formuoti plėtros strategiją išraiška buvo perėjimas nuo importo pakeitimo politikos prie į eksportą orientuotos plėtros modelio. Lotynų Amerikoje tai buvo unikalus eksperimentas, kurį įgalino ne tik karinis autoritarinis režimas (kaimyninėse Argentinoje ir Brazilijoje atsakas į pirminės importo pakeitimo politikos rezultatų mažėjimą taip pat buvo kariniai autoritariniai režimai, tačiau čia biurokratinės-autoritarinės valstybės inicijavo ne į eksportą orientuotą strategiją, tačiau antrinę importo pakeitimo politiką), bet ir specifinis nepopulistinis jo tipas.

Generolas Augustas Pinočetas politikos formavimą perdavė technokratų komandai, vadinamiesiems „Čikagos berniukams“, kurie veikė remdamiesi kapitalistiniais „neutraliais ir objektyviais techninio racionalumo kriterijais“. Tai leido liberalizuoti prekybą bei užtikrinti užsienio investicijų apsaugą daugelyje ekonomikos sektorių. Be to, buvo garantuota privati nuosavybė, įvesta lanksti darbo įstatymų bei pensijų sistema. Taigi valstybė atsisakė kištis į ekonomiką ir ėmė skatinti į eksportą orientuotą plėtrą. 

***

Kaip rašo A. Pugačiauskas, ekonominis socialistų palikimas, nors ir pavydėtinas, lyginant su kitomis Lotynų Amerikos valstybėmis, atspindėjo Pinočeto režimo įsitikinimą, kad socialinėms sąlygoms pagerinti (užtikrinti realaus darbo užmokesčio augimą ir mažą nedarbą) pakanka laisvosios rinkos ir ekonomikos augimo.

Netrukus BVP išaugo ir 1992 m. pasiekė net 10,4 proc. Šįkart augimas rėmėsi nebe užsienio finansiniais ištekliais, kaip aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, bet nacionaliniais ištekliais, ir buvo stimuliuojamas taupymo, taip pat investicijų ir eksporto augimo. Vis dėlto didelės privataus sektoriaus investicijos ir aktyvumo lygis iškėlė grėsmę, kad ekonomika „perkais“. Taip vyriausybė turėjo imtis priemonių užtikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą trumpalaikio sąskaita. Norėdamas išlaikyti eksporto patrauklumą, Centrinis bankas kartu su finansų ministerija turėjo išlaikyti žemą nacionalinės valiutos kursą. Tačiau, norint nedidinti rezervų kiekio, teko ieškoti naujų išeičių, pavyzdžiui, stimuliuoti paklausą importui, mažinant jo tarifus, bet keliant kai kuriuos mokesčius. Papildomi ištekliai buvo nukreipiami mažinti valstybės užsienio skolą, nors privataus sektoriaus užsienio įsiskolinimas dėl didėjančių investicijų kai kuriose srityse augo.

Iš šios ekonominės perėjimo strategijos aišku, kad naujoji vyriausybė sugebėjo išlaikyti atvirą, į eksportą orientuotą rinkos ekonomiką bei užtikrinti jos augimą. Nesiimdama populistinės politikos, A. Pinočeto vyriausybė užtikrino valstybės ekonominių gebėjimų perimamumą ir santykinai technokratinę politiką.

Čilės ekonominis augimas priklauso nuo eksporto sektoriaus augimo. Nors per paskutiniuosius kelerius Pinočeto režimo metus ir pirmuosius kelerius metus nuo perėjimo pradžios ekonominio augimo tempai buvo įspūdingi, lyginant juos su ilgalaikėmis tendencijomis, atrodo, kad tai yra ekonomikos ciklo reiškinys. Todėl neaišku, ar augimas atspindi tik gamybos veiksnių mobilizaciją, ar priklauso nuo kylančio produktyvumo. 

***

Dešimtojo dešimtmečio pradžios augimas, daro išvadą V. Pugačiauskas, rėmėsi didesniu darbo jėgos įtraukimu į gamybos procesą, t.y. mažėjo nedarbas, buvo utilizuojami nepanaudoti ištekliai. 1992 m. nedarbo lygis pasiekė vos 4,4 proc. Vis dėlto ilgalaikis ekonominis augimas priklauso ne nuo visiško darbo jėgos ar kitų išteklių panaudojimo, ir net ne vien nuo didėjančių investicijų (nors jos leidžia efektyviau išnaudoti darbo jėgą ir technologiją), bet nuo inovacijų, kurios padidina gamybos veiksnių efektyvumą. Tuo tarpu Čilėje nebuvo pakankamai investuojama į technologijas ar darbo sąlygų gerinimą.

Todėl, nors makroekonominė politika skatina taupymą ir investicijas, savaime investicijos nėra pakankamos nuo tada, kai importo pakeitimo industrializaciją pakeitė į eksportą orientuotos plėtros modelis. Pastarasis modelis reikalauja ne tik investicijų, bet ir technologinių inovacijų, ir aukštesnės darbo kokybės. Todėl Čilės vyriausybei iškilo aštrus poreikis plėtoti švietimą, mokslą ir kelti darbo jėgos kvalifikaciją bei užtikrinti, kad, siekiant didesnės pramonės išeigos, nebūtų pereikvojami gamtos ištekliai.

Šiaip ar taip, ekonomikos ekspertai kone vieningi, kad A. Pinočeto dominavimo laikais, šios Pietų Amerikos šalies ekonomika išsiveržė į priekį. Tai leido bendrąjį vidaus produktą padidinti iki 185 mlrd. dolerių, o vienam šalies gyventojui teko 11300 dolerių per metus. Kasmetinis ekonomikos prieaugis – 6 proc.

Kaip tvirtina Izraelio analitikas Peisachas Freidheimas savo tyrime „Mišelė Bačelet: „Socializmas galimas““ (http://www.lsp.w3.lt/Biblioteka/Socializmas_galimas.htm), dabar, kai šaliai vadovauja vėlgi socialistinės pakraipos politikė Mišelė Bačelet, Čilė išlieka pati stabiliausia valstybė Lotynų Amerikoje. Sunku paneigti, kad tas stabilumas – ir autokratinio A. Pinočeto režimo palikimas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras