Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Ar atgimsta Rusijos karinė galia? (II) (27)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2008 09 08

Pirmoji straipsnio dalis

Priešraketinės ir priešlėktuvinės gynybos sistemos

Kokios svarbios yra šios gynybinės sistemos šiandienos kare, aiškinti nereikia – nugali tas, kas turi pranašumą ore. Pažymėtina, kad Jungtinėms Valstijoms paskutiniu metu neteko susidurti su rimtu priešininku, kuris turėtų modernius priešlėktuvinės (PLG) ir priešraketinės gynybos (PRG) kompleksus. O juk, kaip parodė Vietnamas bei arabų ir Izraelio karai, tuometiniai SSRS S-75 numušė nemažai JAV lėktuvų (dabartinėmis sąlygomis Amerikai tai būtų tiesiog per didelė žala ir todėl ji labai sunerimo, kai Iranas pasirašė su Rusija kontraktą dėl sistemų TOR-M1 įsigijimo). Jeigu Rusija nori pretenduoti į didelės karinės galios statusą, ji privalo atkurti savo potencialą PLG ir PRG srityse.

Modernius PLG ir PRG kompleksus Rusija šiandien turi – tai S-300 ir S-400. Šios gynybos sistemos gali numušti AVACS, strateginius bombonešius, sparnuotąsias raketas (pavyzdžiui, amerikiečių „Tomahawk“) ir net balistines raketas 400 km atstumu. Pagal savo charakteristikas jos neabejotinai pralenkia amerikiečių sistemą „Patriot“ (PAC-3) [1], tačiau problema yra kitur. Pirma, SSRS laikais buvo sukurtas PRG tinklas, kuris dengė visą Sovietų Sąjungos teritoriją. Šiandieninė Rusijos PLG ir PRG sistema yra „taškinė“ (dengia atskiras teritorijas ir objektus) ir priklausoma nuo infrastruktūros, esančios už Rusijos ribų (pavyzdžiui, Gabalos radaro Azerbaidžane ar kosminio sekimo stoties „Okno“ Tadžikistane). Antra, 2007 m. į kariuomenę pateko tik du S-400 divizionai, o tai yra lašas jūroje, ir jų įvedimo į rikiuotę epopėja prasidėjo net 2000 metais. Tai rodo, kad visa apimančio Rusijos PRG tinklo rekonstrukcija vyksta labai lėtai.

Joks proveržis yra ir vieno taktinio raketinio komplekso „Iskander-M“, kurį Rusija pristato kaip atsaką į JAV PRGS Europoje, diviziono atsiradimas kariuomenėje. 2005 m. raketinių ir artilerijos pajėgų vadas generolas pulkininkas Vladimiras Zarickis pareiškė, kad jo vadovaujamos pajėgos yra aprūpintos nauja technika tik 20 proc., o tai visiškai neatitinka pajėgoms keliamų reikalavimų. Pabaigoje jis pabrėžė, kad vyksta sunkus darbas, ir situacija turėtų pasikeisti, bet jo optimizmu galima abejoti. [2]

Ar Rusijos laivynas grįš į vandenyną?

2008 m. liepos 27 d. įvyko kasmetė šventė Rusijos karinio laivyno dienos proga. Dieną prieš tai laivyno vadas admirolas Vladimiras Vysockis dar kartą pakartojo, kad Rusija statys naujo tipo povandeninius laivus „Borej“ su balistinių raketų kompleksu „Bulava“ (tris iki 2010 m., aštuonis iki 2017 m.) ir lėktuvnešius, o tiksliau, lėktuvnešių grupuotes (lėktuvnešis su „palyda“), kurios bazuosis Šiaurės ir Ramiajame vandenynuose. Planuojama, kad dvi lėktuvnešių grupuotės atliks tarnybą, dvi bus nuolatinėje parengtyje, o dvi bus remontuojamos. Taigi Rusija planuoja turėti 5–6 lėktuvnešių grupuotes.

Šiuo metu pagal povandeninių laivų (PL) statybos tempus Rusija beveik neatsilieka nuo Amerikos. Jungtinėse Valstijose šiandien statomi smogiamieji „Virginia“ klasės PL, o Rusija stato visų klasių PL – strateginius („Borej“), nešančius sparnuotąsias raketas („Antej“) ir daugiafunkcinius („Jasen“ ir „Ščiuka“). Be to, abi pusės užsiima savo PL modernizacija.

Rusijos lėktuvnešių projektavimas prasidėjo 2005 m., o jų statyba bus pradėta 2010-aisiais. Pirmoji lėktuvnešių grupuotė turėtų stoti Šiaurės laivyno rikiuotėn 2016–2017 metais. Iki tol planuojama statyti lėktuvnešio „palydą“ (korvetes, fregatas ir t. t.), kuri papildomai saugotų lėktuvnešį nuo PL ir aviacijos atakų. Statyti lėktuvnešius ketinama Severodvinske, čia kuriamas dokas, kuriame galima būtų statyti daugiau negu 100 tūkstančių tonų tonažo laivus. Be to, Rusijoje turėtų būti įrengtas centras, kuriame būtų ruošiami lėktuvnešių aviacijos lakūnai (šiuo metu toks centras yra „draugiškoje“ Ukrainoje). Kalbant apie tai, kaip galėtų atrodyti Rusijos lėktuvnešiai, pažymėtina, kad pirmieji jų bus mažesni nei amerikiečių analogai (gal net nebranduoliniai) ir tik vėliau bus pereita prie didelių lėktuvnešių statybos. Taip pat rusai turbūt stengsis padaryti taip, kad lėktuvnešis ir pats galėtų efektyviai kovoti su priešininku (rusų koncepcija – kuo daugiau ginkluotės viename laive, kad jis būtų kuo universalesnis).

Iš viso Rusijoje planuojama turėti 300 laivų, kurie galėtų vykdyti strategines ir taktines funkcijas pakrantės zonoje ir atvirame vandenyne. Tai būtų trigubai mažiau, negu planavo turėti Sovietų Sąjunga (1000 laivų), bet kiekybę turėtų kompensuoti kokybė. Čia galima pažymėti, kad Rusijos povandeninis laivynas net ir po SSRS žlugimo išliko gana stiprus, tačiau lėktuvnešių statyba yra novatoriškas žingsnis. Amerika šiandien turi 11 lėktuvnešių, jais remdamasi ir projektuoja savo globalią galią. Turint omenyje, kad tai yra pagrindinis JAV ginklas, mažinti jų kiekį būtų neprasminga. [3] O Rusijai lėktuvnešiai labiau yra reikalingi gynybai ir reakcijai į kokius nors įvykius. Jeigu ateityje Maskva planuoja užimti deramą vietą pasaulio vandenyne, lėktuvnešių jai reikėtų daugiau (juolab kad jie iš pradžių bus ne tokie pajėgūs turimos aviacijos prasme kaip atitinkami Amerikos laivai). Tačiau pradiniame etape planuojamas dvigubai mažesnis nei amerikiečių lėktuvnešių kiekis būtų pats tas, turint omenyje, kad gynybai reikia dukart mažesnių pajėgumų nei puolimui. [4] Problema yra tik ta, kad viskas gražiai atrodo popieriuje, o praktika yra sudėtingesnė.

Laivynas yra itin ilgalaikio pobūdžio projektas, todėl jo koncepcija ir technologijos turi aplenkti laiką. O Rusijoje šiuo metu lėktuvnešiai tik projektuojami ir kuriama jiems statyti reikalinga techninė bazė (ką jau kalbėti apie specialistų trūkumą). Dar prisiminus S-400 komplekso, kurį buvo planuojama pirkti kariuomenei nuo 2000 m., o nedidelė jo dalis pateko ten tik 2007 m., pavyzdį, nėra jokios garantijos, kad lėktuvnešių statyba Rusijoje vyks sklandžiai. [5] Pagaliau, ginkluotės įsigijimo prioritetai priklauso nuo to, kas yra gynybos ministras: konkretus ministras gali teikti prioritetą skirtingiems kariuomenės tipams. Čia galima prisiminti, kad lėktuvnešių statybos idėja Rusijoje nėra nauja (ją pasibaigus Antrajam pasauliniam karui iškėlė admirolas N. Kuznecovas, kurio vardu yra pavadintas šiuo metu vienintelis Rusijos lėktuvnešis), tačiau realizuoti ją rimtai imtasi tik tada, kai SSRS jau artėjo prie savo žlugimo. Todėl viskas apsiribojo lėktuvus gabenančių kreiserių (авианесущий крейсер), kurių šiandien jau nėra rikiuotėje, statyba. [6]

Problemos niekur nedingo

Gera ginkluotė nėra tas pat, kas pajėgi kariuomenė. Galima iš karto išskirti keletą momentų, kurie trukdo Rusijai tinkamai užbaigti karinę reformą.

Pirma, aiškios karinės doktrinos nebuvimas, o tai yra suprantama turint omenyje, kokia ambicinga, bet neapibrėžta yra naujoji Rusijos užsienio politikos koncepcija. Šiuo metu nauja karinė doktrina yra kuriama, tačiau tikėtina, kad ji bus tokia pat nieko nepasakanti kaip ir neseniai pasirodžiusi užsienio politikos koncepcija. Taip yra galbūt dėl to, kad Rusijos elitas slepia savo tikruosius planus, o galbūt dėl to, kad jis tiesiog neturi aiškios politinės ir atitinkamai karinės šalies vizijos. Ligšiolinė padrika karinės reformos praktika šią hipotezę tik patvirtina.

Antra, ginklai patys nekariauja – kariauja žmonės, ir šiandien Rusija susiduria su profesionalių karininkų (tarp jų seržantų, kurie yra šiuolaikinio karo „dievai“) parengimo problemomis. Svarbu pažymėti, kad šiuo metu daug karininkų, tarnaujančių Rusijos karinėse pajėgose, yra baigę ne profesionalias karines mokyklas, o tik civilines aukštąsias mokyklas, kur yra karinės katedros. Todėl nenuostabu, kad trūksta karininkų, gebančių planuoti ir vykdyti plataus masto operacijas (tai rodo ir padažnėjusios Rusijos kariuomenės pratybos). Taip pat kariuomenei trūksta kareivių, galinčių valdyti moderniausią techniką (per vienus metus, pavyzdžiui, lakūno neišugdysi), o kariuomenės profesionalėjimas vyksta lėtai: privalomasis šaukimas Rusijoje išliks dar ilgai – net iki 2030 metų. [7] Pagaliau, kareivių ir karininkų atlyginimai vis dar yra labai maži (ką jau kalbėti apie kitas socialines garantijas), ir tai veda prie to, kad kariuomenėje tarnauja arba entuziastai, arba tie, kurie nori gauti bent kokius nors pinigus, nes civiliniame gyvenime jų užsidirbti negali (t. y. yra nepatikimi socialiniai elementai).

Trečia, ilgą laiką Rusijos karinis pramoninis kompleksas vos gyvavo ir sugebėjo išlikti tik dėl užsienio kontraktų. Per tą laiką iš darbo pasitraukė daug puikių darbininkų ir ginkluotės projektuotojų, o naujų kadrų ateina labai nedaug (jie dažniausiai važiuoja į užsienį, kur už savo žinias gauna daug didesnius pinigus). Išgyvenimo taktika taip pat veda prie tam tikros minties stagnacijos (kam kurti naują ginkluotę, jeigu ir šitą gerai perka – mūsų amžiui užteks), ir inovacijoms nei laiko, resursų, nei noro nelabai lieka.

Ketvirta, karinė reforma – tai didžiulis pelno šaltinis atskiroms grupuotėms, kurias domina ne tiek rezultatas, kiek pats reformos procesas, iš kurio jie galėtų pasipelnyti. Be to, šį procesą stipriai komplikuoja karinė biurokratija. Tokie pavyzdžiai kaip S-400 septynerių metų įvedimo į rikiuotę epopėja yra labiau taisyklė nei išimtis.

Apibendrinant galima teigti, kad šiuo metu Rusijos karinės technikos pavyzdžiai vis dar gali konkuruoti su Vakarų (taip pat ir JAV) analogais. Tačiau Amerika, pavyzdžiui, gana aktyviai perka savo kariuomenei F-22 naikintuvus ir tobulina juos, o Rusijos kariniai užsakymai yra minimalūs. Be to, jos turimos ginkluotės modernizacijos laikai artėja prie pabaigos. Pats metas pristatyti naujos kartos tanką ar naikintuvą, tačiau abejojama, kad artimiausioje ateityje tai bus padaryta (dar didesnių abejonių kelia laivyno reanimacijos planai).

***

Šiandien mėgstama sakyti, kad didelių karų pasaulyje nebus ir kad apskritai karas, kaip ginčų sprendimo būdas, liko praeityje. Tačiau taip kalbantys ekspertai tarsi nenori matyti konfliktų Afganistane, Irake, o dabar ir Kaukaze. Esant tokiai padėčiai reikia investuoti į ginkluotę ir kadrų rengimą, o ne į viešųjų ryšių akcijas, kurių organizavimu pastaruoju metu dažniausiai užsiima Kremlius (pavyzdžiui, paskutinis paradas Pergalės dienos proga). Galiausiai išeina, kaip rašo A. Puškinas: „Apgauti nesunku mane, bet apsigausiu su džiaugsmu ir pats.“ Įdomu pažymėti, kad Maskvos karine propaganda ir triukais tiki ne tik vietiniai valstybės gyventojai, bet ir Vakarai, trimituojantys apie Rusijos režimo remilitarizaciją. Iš tikrųjų gi Rusijos karinis potencialas kol kas sustingęs, o ar bus proveržis – neaišku.


[1] Зенитная ракетная система большой и средней дальности „Триумф“; Lockheed Martin Patriot PAC-3

[2] В России сформирован первый дивизион „Искандер“, 2005 03 25

[3] Рискованная игра американских ВМС с Конгрессом

[4] Авианосцам быть

[5] Военно-морские мечтания

[6] Triukšmas ant denio: lėktuvnešiai Rusijos laivyne

[7] „Газета“: служба по призыву в России сохранится до 2030 года

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 27)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras