Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Nikaragvos vidaus politikos dinamika ir išorinių veikėjų įtaka (1)

Kristina Puleikytė
2006 12 13

http://news.bbc.co.uk/2/hi/americas/country_profiles/1225218.stmNikaragva yra viena iš neturtingiausių Centrinės Amerikos valstybių: pajamų paskirstymo netolygumas yra vienas iš didžiausių regione. 2005 m. Nikaragva pasirašė JAV ir Centrinės Amerikos Laisvos prekybos susitarimą, kuris siejamas su didesnėmis galimybėmis pritraukti užsienio investuotojus, sukurti naujas darbo vietas ir pagilinti ekonominį vystymąsi. Nikaragvoje ekonomika yra orientuota į eksportą ir pagrindinės eksporto prekės yra žemės ūkio produkcija, kurios didžioji dalis yra išvežama į JAV, kas lemia specifinę priklausomybę nuo šios didžiosios valstybės.

Nikaragva specifiška tuo, jog šalies vidaus politikos dinamika lemia ir jos užsienio bei saugumo politiką. Nestabilumas šalies viduje, konsensuso tarp skirtingų grupuočių paieškos lemia ir mažo savarankiškumo užsienio bei saugumo politiką. Nikaragvos viduje veikia dvi pagrindinės politinės grupuotės – sandinistų partija ir dešiniojo sparno partijų blokas. Nepaisant to, jog šių dviejų politinių grupuočių retorika šiuo metu yra gan panaši – laisvos rinkos fundamentalizmas ir demokratijos konsolidacija – visgi sandinistų valdymo patirtis ir iki šiol palaikomi ryšiai su Kuba, tiek Nikaragvos piliečiams, tiek užsienio valstybėms kelia abejones dėl sandinistų judėjimo demokratiškumo ir nuosaikumo. Be to, dešiniosios partijos, mažai apeliuodamos į socialines-ekonomines šalies problemas, linkusios nuolat akcentuoti potencialią „sandinistų grėsmę“, kas padeda užsitikrinti paramą per rinkimus ir užsienio donorų pagalbą.

Istorinė perspektyva: sandinistinė revoliucija

Iki sandinistų revoliucijos Nikaragva atitiko esminius priklausomybės santykių su JAV bruožus, kurie buvo būdingi tuometinei Lotynų Amerikai. Ištisinės karinės JAV intervencijos – sausumos pajėgų ar netgi nereguliariųjų pajėgų – išreiškė regioninę JAV hegemoniją. Visiškos priklausomybės santykiai su JAV atitiko Centrinės Amerikos, kaip ir Karibų jūros baseino, valstybių santykius su šia regionine galybe nuo pat šių valstybių nepriklausomybės išsikovojimo.

Sandinistų nacionalinio išsivadavimo frontas (FSLN, isp.: Frente Sandinista de Liberación Nacional) susiformavo 1961 m., kurio tikslas buvo nuversti Somosų šeimos, kuri Nikaragvą valdė nuo 1934 m., režimą. FSLN susikūrimas buvo pakurstytas Kubos revoliucijos, o šio revoliucinio judėjimo lyderiai deklaravo draugystę su Kubos diktatoriumi Fideliu Kastru. Aukštas Somosų režimo korupcijos laipsnis, blogas užsienio pagalbos tvarkymas, neskaidri politinė veikla ir galiausiai tiesioginė atsakomybė už nuosaikių pažiūrų opozicijos lyderio Pedro Joaquin Chamorro nužudymą sukėlė visuomenės nepasitenkinimą 45 metus trukusiu vienos šeimos valdymu ir visuotinius maištus 1979 m. Nikaragvos miestuose. Sandinistų revoliucija pasiekė kulminaciją, kai 1979 m. buvo nuverstas Somosų režimas.

Sandinistų revoliucija nebuvo marksistinė, bet pirmiausia – nacionalistinė. Jų simboliu net tapo Augusto Sandino, kuris 1912-1933 m. buvo Nikaragvos pasipriešinimo JAV okupacijai lyderis, ilgainiui tapęs kultinių herojumi ir „antijankizmo“ simboliu Lotynų Amerikoje. Sandinistų revoliucija pirmiausia buvo ne antiamerikietiška revoliucija, bet revoliucija prieš Somosų autoritarinį režimą.

JAV prezidento Džimio Karterio politika Somosų atžvilgiu buvo linkusi būti kažkiek „šizofreniška“. „Šizofreniškumas“ reiškia logiškumo ir tęstinumo trūkumą Dž. Karterio administracijos veiksmuose. Dėl konsensuso trūkumo pačioje prezidento administracijoje Vašingtono politika atsidūrė aklavietėje be aiškios tolesnių veiksmų strategijos Nikaragvos revoliucijos atžvilgiu, kas savaime tik silpnino Somosų režimą. Taip JAV savotiškai saugojos „antrojo Vietnamo“ scenarijaus Nikaragvoje.

FSLN perėmus valdžią Nikaragvoje, JAV vyriausybės politika išliko nuosaki naujosios vyriausybės atžvilgiu: buvo suteikta apie 100 milijonų JAV dolerių parama reformoms. Tokia nuosaiki Karterio politika buvo grindžiama logika, kad JAV nepaliktų laisvos veikimo zonos Kubos ir SSRS įsitraukimui Nikaragvoje. Taip pat ekonomine parama ir draugiškų santykių išlaikymu buvo tikimasi užkirsti kelią naujosios sandinistų vyriausybės agresyviai ir aktyviai užsienio politikai Centrinės Amerikos regione.

Iš pradžių FSLN deklaravo neprisijungimo užsienio politiką, Vakarų stiliaus demokratiją, esant politiniam pliuralizmui, mišrią ekonomiką, nacionalinio suvereniteto apsaugą, platų nacionalinį konsensusą ir sąjungą su „patriotiniais buržuazijos sektoriais“. Tačiau plati nacionalizavimo programa, nepavykusi žemės reforma bei artimų santykių palaikymas tiek su socialistinio bloko, tiek su Vakarų valstybėmis, tokią oficialiai deklaruotą Nikaragvos užsienio ir saugumo politiką paneigia.

Sandinistų ryšiai su F. Kastro režimu buvo palaikomi Šaltojo karo metu, nors iki 1979 m. parama FSLN tiek iš Kubos, tiek iš SSRS buvo ribota, nes nei Havana, nei Maskva nesitikėjo sandinistų pergalės. SSRS susidomėjimo Nikaragva menkumas sietinas su kritiniu požiūriu į FSLN, nes sandinistų judėjimas nutraukė bendradarbiavimą su Nikaragvos komunistų partija, palaikiusia santykius su SSRS Komunistų partija. Be to, skirtingai nei Kuba, Nikaragva neturėjo tokio strateginio reikšmingumo sovietams.

Didėjantis JAV spaudimas Nikaragvos sandinistų vyriausybei siejamas su Ronaldo Reigano, 1981 m. tapusiu JAV prezidentu, politika – nutraukta bet kokia pagalba, JAV įmonės spaustos nepalaikyti prekybinių ryšių su Nikaragva. Kaip tokios radikalios politikos rezultatas buvo tas, jog Nikaragvos prekyba su JAV nuo 30 proc. nukrito iki 0 proc.

R. Reigano politika buvo paremta ideologiniu pagrindu – bekompromisė kova prieš komunizmą, o sandinistų judėjimas pasižymėjo glaudžiais ryšiais su socialistinėmis valstybėmis. Reigano administracija susirūpino SSRS ekspansionizmu ir Maskvos įtakos strategiškai svarbiose regionuose išaugimu, o JAV administracijos strategija buvo remti visus antisocialistinius judėjimus („pagalba priešo priešui“) ir pašalinti socialistinius režimus. Kontrrevoliuciniam judėjimui, kuris ėmė formuotis kaimyninėse valstybėse (Kosta Rikoje ir Hondūre), buvo teikiama JAV tiek logistinė, tiek finansinė, tiek materialinė parama: Contra gavo daugiau nei 500 milijonų JAV dolerių „pagalbos“ vien tik iš JAV oficialių šaltinių.

1984 m. Danieliui Ortegai, FSLN lyderiui, laimėjus prezidento rinkimus, įtampa santykiuose su JAV pasiekė piką, kai tapo vis aiškiau, kad JAV gali imtis karinės jėgos panaudojimo prieš sandinistų vyriausybę. Tuo tarpu Vakarų Europos ir Rytų Europos valstybės atsiribojo nuo JAV griežtos politikos Centrinės Amerikos atžvilgiu. Nepaisant to, SSRS ir Kuba toliau rėmė Nikaragvą ekonomiškai ir karine pagalba, tačiau be jokių tiesioginių saugumo garantijų. SSRS nesuteikė jokių tiesioginių saugumo garantijų Nikaragvai, kas nulėmė tai, jog Maskva Nikaragvą pripažino kaip JAV interesų zoną.

Nikaragvos sandinistų režimas buvo savotiška Centrinės Amerikos „anomalija“ – deklaruojami ryšiai su SSRS ir Kuba, bet finansuotas Vakarų Europos valstybių (ypač Švedijos, Norvegijos, Nyderlandų ir Danijos vyriausybių).

Dabartinė situacija: postsandinistinė Nikaragva

Pokyčiai tarptautinėje sistemoje ir konfrontacijos tarp dviejų ašių išnykimas lėmė JAV politikos Nikaragvos atžvilgiu pasikeitimus. Tuo metu Nikaragva nesulaukė didesnio dėmesio dėl besitęsiančio Kolumbijos konflikto, Venesuelos „maištavimo“ ir Kastro valdomos Kubos, kuri niekada nebuvo pamiršta.

Violetos Chamorro pergalė prieš FSLN lyderį Danielį Ortegą 1990 m. prezidento rinkimuose nustebino tiek JAV, tiek kitų Vakarų Europos valstybių stebėtojus. V. Chamorro aiškiai buvo JAV globojama kandidatė, o naujai išrinktos prezidentės vizitas į JAV 1991 m. buvo pirmasis Nikaragvos vadovo vizitas per 50 metų.

Vašingtono politika Nikaragvos atžvilgiu (kaip ir visos Lotynų Amerikos atžvilgiu) XX a. 10 dešimtmetyje buvo paremta siekiu eliminuoti visus revoliucinius judėjimus ir bet kokias alternatyvas laisvos rinkos plitimui. Iš esmės tiek 1990 m., tiek 1996 m. rinkimų eigą paveikė JAV įsikišimas, kuris padėjo užtikrinti ne sandinistų partijų vieningo bloko susiformavimą bei konsolidavimą ir taip užkirti kelią FSLN dominavimui. Pavyzdžiui, JAV ambasada stipriai paskatino žinomų Konservatorių partijos lyderių pašalinimą, kurie galėjo pritraukti nemažai rinkėjų balsų, nemėgstančių dviejų dominuojančių partijų, t.y. būtų atėmę rinkėjų balsus iš Liberalų bloko.

Tiek Chamorro, tiek Arnoldas Alemanas siekė susitaikyti su FSLN ir taip išlaikė atitinkamą sandinistų įtaką šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime: tam tikri postai šiose sferose buvo palikti sandinistų rankose.

Neapgalvota Nikaragvos vyriausybių ir tarptautinių finansinių fondų liberalizavimo politika destabilizavo padėtį šalies viduje: ekonominė ir politinė tvarka išgyveno krizę po krizės XX a. 10 dešimtmetyje. Laisvos rinkos politika sukėlė tai, ko JAV ir Contras negalėjo įvykdyti karine jėga arba Chamorro ir Alemano vyriausybė įstatymo galia, t.y. žemės, gerovės ir galios sukoncentravimas keliose rankose.

Rugsėjo 11 d. teroristiniai išpuoliai paskatino JAV aktyvų įsitraukimą į 2000 m. Nikaragvos rinkimus. Nors iš pradžių Džordžo V. Bušo administracija neteikė jokių preferencijų Enrique Bolanosui, dešiniųjų kandidatui į prezidentus, tačiau Vašingtono politika pakito jo atžvilgiu, kai JAV ambasada kvietė E. Bolanosą dalyvauti maisto ir kitos humanitarinės pagalbos tiekimo akcijose. Bolanosas atspindėjo moralinę drąsą ir atsidavimą savo šaliai, nes, nepaisant to, jog sandinistų vyriausybė nusavino didžiąją dalį jo turto, jis nepaliko savo šalies ir organizavo pilietinį pasipriešinimą, t.y. jis buvo tinkamas kandidatas priešpriešinti „neapgailestaujančiam“ ir „nepasikeitusiam“ Ortegai. JAV Valstybės departamentas oficialiai kėlė Ortegos demokratiškumo klausimą, akcentuojant jo ryšius su nedemokratinėmis šalimis ir jų lyderiais, kurios, anot JAV, palaiko ryšius su teroristais ar juos globoja.

Galima sandinistų pergalė gąsdino ne tik JAV ir kaimynines valstybes, bet ir potencialius užsienio investuotojus. Taivano ambasadorius Nikaragvoje viešai perspėjo, jog „nebūtų gudri idėja“ sandinistams vėl nutraukti santykius su jo šalimi, kaip jie tai padarė 1979–1989 m. laikotarpyje. Tokie pasisakymai kėlė nerimą dėl galimų pasekmių, rinkimus laimėjus Ortegai, turint omeny tai jog, užsienio kapitalo, ypatingai Azijos, įmonės yra sukūrusios apie 40 tūkstančių darbo vietų Nikaragvoje.

Visgi Ortega ir FSLN ideologiškai ir politiškai siekia tapti „respektabilūs“, pakeičiant retoriką ir sušvelninant ideologines nuostatas. Dešiniosios partijos laimėti stengiasi naudojant paprastą strategiją – atgaivinti Nikaragvos gyventojų istorinę atmintį, ignoruojant socialines-ekonomines šalies problemas. Priešrinkiminiu laikotarpiu Bolanosas turėjo aiškią žinutę: „Išrink Ortegą lapkričio 4 d. ir rizikuok atsaku iš JAV“. Ortega trečią kartą pralaimėjo rinkimus, nes pats to nenorėdamas jis išliko sandinistų revoliucijos bei jos pasekmių simboliu. Nacionalistiniai sentimentai buvo nugalėti nedarbo lygio išaugimo ir užsienio investuotojų pasitikėjimo žlugimo.

Išrinktas Nikaragvos prezidentas Bolanosas pasižymi aiškia proamerikietiška orientacija. Nepaisant pasipriešinimo šalies viduje, Bolanosas netgi sutiko nusiųsti mažas pajėgas į Iraką. Krizė santykiuose su JAV kilo 2005 m. pradžioje, kai JAV sustabdė karinę paramą Nikaragvai dėl šios šalies vyriausybės įsipareigojimų, sunaikinti Sovietų Sąjungos paliktas raketas, nevykdymo. Tokie griežti JAV veiksmai nustebino Nikaragvos vyriausybę. Viena vertus, tokiais veiksmais Bušo administracija siekia, jog Nikaragvos vyriausybė vykdytų savo įsipareigojimus ir kartu paskubintų raketų, kurios gali tapti potencialia grėsme JAV, naikinimą. Kita vertus, tokia politika draugiškos vyriausybės atžvilgiu yra rizikinga, nes neapgalvota ir griežta JAV politika gali Nikaragvos vyriausybę pastūmėti į taip vadinamų „maištaujančių“ Lotynų Amerikos valstybių tarpą.

Išvados

Šaltojo karo metu, egzistavus žemai įtampai, Nikaragva buvo įgijusi didesnį savarankiškumo laipsnį užsienio ir saugumo politikoje – plečiamas bendradarbiavimas su socialistinio bloko valstybėmis, kartu nenutraukiant pagalbos ryšių su Vakarų Europos valstybėmis. Tuo tarpu įtampai tarptautiniuose santykiuose išaugus, Nikaragvos ryšiai su Kuba ir SSRS tapo JAV didelio masto kišimosi į šalies vidaus dinamiką pretekstu. Visgi šiuo metu, esant aiškiam vienam globalios galios centrui, Nikaragva neturi didelių galimybių renkantis užsienio ir saugumo politikos kryptis.

Tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų partijų lyderiai, siekdami laimėti rinkimus ir po rinkimų užsitikrinti savo valdymo teisėtumą, yra linkę apeliuoti į trumpalaikius tikslus, stokodami ilgalaikės valstybės vystymosi strategijos. Nikaragvos ekonominės gerovės užtikrinimas siejamas pirmiausia su užsienio valstybių, ypač JAV, pagalba. Kita problema yra ta, jog vyriausybę formuojantys politiniai lyderiai yra linkę į svarbius valstybinius ir ekonominius postus infiltruoti savo partijos asmenis ar kitus jų politikos šalininkus, taip siekiant užsitikrinti savo gerovę, ignoruojant pačios šalies dideles ekonomines ir socialines problemas. Būtent tokių problemų egzistavimas sudaro prielaidas ir vidiniam nestabilumui, ir galimybei radikaliems politikams bei judėjimams iškilti ir išlikti valdžioje.

Nikaragva yra mažoji valstybė, kuri neturi strategiškai svarbių objektų ar gamtos išteklių, kaip pavyzdžiui, nafta. Dėl to dešiniosios partijos turi tik vieną galimybę veikti JAV politiką – per FSLN egzistavimą šalies viduje. Nepaisant dešiniųjų partijų lyderių korupcijos ir neadekvataus požiūrio į Nikaragvos gilesnes socialines ir ekonomines problemas, JAV yra linkusi remti šias partijas ir jų lyderius vien tam, kad užkirstų kelią FSLN įsitvirtinimui Nikaragvos valdžioje.

Nikaragva svarstė transokeaninio kanalo (analogiško Panamos kanalo) statymo galimybę. Tokio kanalo statymas būtų suteikęs Nikaragvai „strategines vertės“, nes šalies geografinė padėtis ir topografija yra tinkama tokio kanalo statybai, tačiau pati Nikaragva neturi finansinių ir materialinių resursų tokio kanalo projekto įgyvendinimui. Tuo tarpu JAV atmetė tokio kanalo tiesimo galimybę dėl ekonominių išskaičiavimų – atnaujinti Panamos kanalą yra pigiau nei tiesti naują per Nikaragvos teritoriją.

Vašingtonas siekia išvengti to, jog Nikaragva prisijungtų prie „maištaujančių“ Lotynų Amerikos valstybių ašies (t.y. Venesuelos, Bolivijos ir kt.). Iki šiol egzistuoja baimė, jog FSLN, laimėjusi rinkimus, gali pasukti radikalios politikos linkme ir nutraukti santykius su JAV, skatindama bendradarbiavimą su kitais Lotynų Amerikos režimais, pasižyminčiais aiškiai antiamerikietiška politika.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (56)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (45)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (135)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (3)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras