Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Islamo sindromas

Vadim Dubnov
2006 12 07

Fronto suvestinių įkarštyje jau beveik priimtina laikyti, kad karas tarp islamo ir krikščionybės vyko visada. Chimerų kare bet koks prasimanymas atrodo kaip negailestinga tiesa. Reikia tik teisingai nustatyti atskaitos tašką. Galimas ir akademinis požiūris, ir prisiminti kryžiaus žygių laikus. Tik girti riteriai dėl patikusio kaklo papuošalo buvo pasiruošę papjauti bet ką, nepriklausomai nuo religinių pažiūrų. Kita vertus, apie didžius nuopelnus islamui parašyta ant Mehmeto II kriptos, jis dar vadinamas Mehmetu Užkariautoju arba Fatihu, pavertusiu Konstantinopolio gatves kraujo kanalais. Bet su islamo-krikščionybės priešprieša tai susiję ne daugiau, nei Babilono bokšto statyba – su revoliucija architektūroje. Tačiau vis vien lieka klausimas, kodėl vis tik islamas?

Kodėl nekalbama, sakykim, apie konfucionizmo arba induistinio religinio sinkretizmo faktorių? Ir kodėl būtent islamo pasekėjai reiškiasi taip brutaliai ne tik su krikščionimis, bet ir su tais pačiais induistais.

Akivaizdu, jog, bandant rasti agresyvumo šaknis, beprasmiška skaitinėti Koraną. Ten, žinoma, yra už ko užsikabinti, vertinant žiaurumo skatinimą kitatikių atžvilgiu. Bet verta paskaityti biblinius siužetus arba atskirus evangelijos laiškus, kad įsitikintume, jog šie tekstai – tokie pat senovės papročių paminklai, kad yra ne mažiau sielą stingdantis siužetas, kaip kunigaikštienė Olga, kuri pravoslavų pasaulyje gerbiama ne mažiau kaip Fatihas – musulmoniškame, išžudė senovės gyventojus.

Bet koks religinis pirminis šaltinis – tai epo, filosofijos ir moralinių-etinių kompleksų mišinys. Žodžiu, tai ne kanonų dalykas. Čia kaip su teise: įstatyme gali būti parašyta viskas, kas tik nori, bet reali esmė – juridinėje praktikoje. O štai čia viskas gana supainiota.

Istorijoje, beje politinėje istorijoje, islamas pasirodė tas vienintelis būdas, kuris galėjo suvienyti mases į naciją. Galima kiek nori tvirtinti apie grobuonišką Rytų turtų išgrobstymą. Bet, pirmiausia, šiame išgrobstyme nebuvo net užuominos apie musulmonų pavergimą krikščionimis. Verslas yra verslas. Antra, jeigu jau visai atvirai, tai musulmoniškas pasaulis, susilietęs su krikščioniškuoju, tik laimėjo ir toliau laimi. Osama bin Ladenas, tarp kitko, kilęs iš turtingos šeimos, sukrovusios savo turtus vakarietiškai šiurkščia verslo veikla. Šitas verslas buvo tuo sėkmingesnis, kuo daugiau jo kaimynystėje vystėsi verslas rytietiškai švelniai. Ekonominiu požiūriu efektyvus susilietimas su Vakarais padarė Rytus galingiausia jėga. Ir šie musulmoniški rytai vieningi ne labiau nei azijietiški drakonai, pažiūrėjus iš toli taip vienas į kitą panašūs. Politikoje nebūna amžino solidarumo, būna tik taktinės sąjungos.

Nafta – ne paaiškinimas, bet labai sėkmingas pavyzdys. Technokratiniai Vakarai, neskaitant Norvegijos ir Kanados, naftos neturi. Na, bet tiesą sakant, Vakarus iš dalies toks darbo pasidalijimas pilnai tenkino: jie įneša į šią gigantišką bendrą įmonę intelektą, „know how“, humanitarinę pagalbą, jie siunčia savo buržuazinius „specus“ (o paskui juos važiuoja romantikai-keliauninkai, apšviečiantys Vakarus Rytų egzotikos tema). O Rytai, pagal seną europietišką įsitikinimą, visiškai barbariški, dėl neišmanymo privalo daryti tai, ko visai nesinori daryti patiems europiečiams: rausti žemę, ant kurios patiems europiečiams pas save daug maloniau veisti parkus ir golfo laukus.

Ir gavosi taip, kad Vakarai, pirmaujantys pagal visas technologijas, laikui bėgant atsidūrė įkaitais tų, kurie dabar patys gali nustatinėti kainas tam, be ko Vakarai nepragyvens.

Gavosi simbiozė, kurioje retai būna idilė. Šis prieštaravimas sisteminis taip pat, kaip ir bibliniais laikais buvo sisteminis prieštaravimas tarp Kaino ir Abelio – gyvulių augintojo ir žemdirbio. Kolizija tarp nesivystymui pasmerkto išgavėjo – o kur jam daugiau vystytis, jei ne šito amžino išgavimo mene – ir vartotojo, tampanti globalia, vis labiau įgauna kritinę masę, kurią viršijus, sprogimas neišvengiamas.

Ir istorija daug kuo sutapo su geografija: Rytų ir Vakarų sienos – sienos tarp dviejų didžiųjų religijų arealų. Atitinkamai ir geografinės sienos atskyrė dvi skirtingas savo esme gyvybines filosofijas. Reikalas vėl čia nei kanoniniuose, nei nekanoniniuose tekstuose. Vėberio tezė apie tai, kad kapitalizmas gimė protestantiškos etikos gilumoje, tūkstantį kartų teisinga, jeigu vertinti ją ne kaip religinį teiginį, bet kaip konkretaus istorinio-geografinio fakto fiksavimą. Tiesą sakant, vakarų krikščionybės padalinimas turėjo pilnai materialią-politinę-ekonominę prasmę. Viena Europos dalis įvykdė tokį pat technologinį šuolį, palyginus su kita, kokį Vakarai įvykdė, palyginus su Rytais.

Toliau istorija vystėsi pagal savo audringus scenarijus. Jos naujajame etape sovietų liaudies draugai, arabų teroristai, silpninantys Izraelį, ir kurdų teroristai, draskantys nedraugišką Turkiją, ilgą laiką nesuprato (o odžalano kurdai ir iki šiol nesuprato), kad gina islamo idealus. O paskui viskas žlugo kartu su Berlyno siena. Painiava kilo, beje, truputį anksčiau, Afganistane, kai didysis šiaurinis islamo draugas staiga ėmė ginti afganiškuosius kišlakus. Ten pradeda savo kovinį kelią visa plejada tų, kuriems buvo skirta išgarsėti: ir  Khattabas, ir pats bin Ladenas, ir daug kitų. Jie dar be būsimo įkvėpimo kėlė žalias Islamo vėliavas – jie vis dar buvo ta jėga, kuri ieškojo savęs garsioje dviejų sistemų opozicijoje, pritariant tai vienai, tai kitai sistemai. Rytai jau buvo pasiruošę tapti savarankiška jėga, klausimas buvo tik, kas taps vienijančiu pagrindu.

Ir islamo veiksnys antrą kartą istorijoje suvaidino tą patį vaidmenį. Dabar daugelis iš tų, kurie pasirinko savo pašaukimu kovą su Vakarais, išnaudojo islamą tam tikros supernacijos formavimui. Kažkas vis dar tikėjo netolima galimybe numesti Izraelį į Raudonąją jūrą. Kažkas jau suprato, kad Rytai turi pakankamai jėgų tam, kad galėtų tvarkyti savo turtus be jokio Vakarų stogo. Kažkas tiesiog buvo romantikas. Bendrai, ten buvo viskas, kas būdinga bet kokiai nacionalinei-išsivaduojamajai kovai, tik nematytu globaliu mastu: ir savanaudiškumas, ir tuščiagarbiškumas, ir idealizmas, besiribojantis su fanatizmu.

Viskas sutapo taip, kaip sutapo Irano, Sirijos ir palestiniečių, „Hamas“ šalininkų ir „Hezbolah“ interesai paskutiniame Libano-Izraelio kare. Visi jie vienas kitam nejaučia ypatingos simpatijos, bet susipynę tikslai, sucementuoti fantastiškai priimama idėja, kuria vienybės stebuklus.

Europiečiams su jų pragmatišku globalizavimu tokia vienybė, toks solidarumas net nesisapnavo. Be to, Vakarai, skirtingai nuo Rytų, didžiąja dalimi niekada nelaikė savęs civilizacija, suvienyta konfesiniu pagrindu. Bendros vertybinės orientacijos – taip, bendra kultūra, bendra technologinė galia – taip, bet visa tai dirbo pragmatiškiems anglies ir plieno susitarimo pagrindams, iš kurio išaugo ES, bendrai gynybinei sąjungai. Vakarai labai didžiavosi, kad išaugo iš tokių viduramžiško lygio susivienijimų. Ir kai islamas metė jam iššūkį, jis susidūrė su visiškai naujomis pagundomis.

Kaip atsakyti? Ar kaip ir priklauso pasaulių kare – krikščioniško ir musulmoniško? Bet Vakarai visai nesijautė krikščioniškuoju pasauliu ir net ugningoji Oriana Falači, išgarsėjusi antiislamišku bestseleriu-pamfletu „Įniršis ir pasididžiavimas“, bandžiusi suvokti šį mūšį būtent taip, apeliuoja ne į krikščioniškąsias vertybes, bet į kultūrines. Ir tada Vakarai pasidavė provokacijai, kurios jiems niekas nepadarė. Juk ir Falači rėmėsi įsitikimu, kad kalbama ne apie religijų opoziciją, bet apie civilizacijos ir barbariškumo kovą.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad jokių kitų atsakymų ir negalėjo būti. Europiečių supratimu, kad ir kaip gražiai aprašinėtų rytus Prustas ir Žeraras de Nervalis, tie Rytai išliko egzotiško barbarizmo centru. Ir tik dabar tai buvo pasakyta garsiai, ūmiai ir visiškai atvirai bei laisvai, nusimetus politinio korektiškumo pančius.

O Rytai, širdies gilumoje žinantys, kad daug kuo šis požiūris turi teisę egzistuoti, dar labiau susitelkė.

Bet įvyko dar viena painiava, vėl suveikusi prieš Vakarus. Rytai buvo nuoseklūs. Pasaulių karas niekuo nepakeitė jų gyvenimo suvokimo. Vakarai, kurie ilgus amžius „čechoviškai“ po lašą spaudė iš savęs totalitarizmą, buvo priversti atsakinėti, ir apie nuoseklumą jau nebuvo nė kalbos. Tai juk Vakarai, ne Rytai, sugalvojo globalizavimą, kuris visai logiškai sekė iš jų kultūrinės-technologinės istorijos. Ir Vakarai nusprendė, kad be atsargaus Rytų švietimo jokio globalizavimo nebus, ir kad didysis susijungimas visus sustatys į savo vietas etninėse kolizijose taip pat, kaip nematoma rinkos ranka viską sureguliuoja ekonomikoje. Taigi Vakarai, priversti tikrinti savo principus, ėmėsi balsuoti už Le Peną ir tikrinti seniai globalizuotų Rytų atsparumą. O Rytai savo globalizuotumą panaudojo tiesiogiai, kaip įrankį, priemonę savo kovoje.

Bet, jei atidžiau įsižiūrėjus į islamišką veiksnį, jis naudoja du dalykus, negailestingai ir akiplėšiškai atgyvenusius.

Rytai, globalizavęsi, eina su antiglobalizmo vėliava, tik tikrumo dėlei nudažyta žalia spalva. Juk lozungai tie patys: šalin transnacionalines korporacijas, šalin Ameriką su jos „čizburgeriškais“ idealais, pašalinančiais ir pakeičiančiais savimi amžinas tradicijas. Jeigu komiški antiglobalistai rengia postmodernistinius vaidinimus, tokius kaip mūsų limonoviečiai, tai islamiški antiglobalistai atvedė iki tikro pasaulio skilimo.

Ir čia jiems į pagalbą atėjo dar vienas patyrimas. Įsiklausykite į Achmadinežado ir bin Ladeno tezes: „Amerika – blogio imperija, pasaulinio veidmainiavimo centras, šėtoniška superkorporacija, grobstanti visą pasaulį ir verčianti jį šokti pagal savo dūdelę“. Nieko neprimena?

Juk tai ir yra imperializmas, su kuriuo mes kovojome septyniasdešimt metų ir su kuriuo diena iš dienos Maskva vėl stoja į žūtbūtinį susirėmimą. Bet dabar yra kam tai padaryti už ją. Ir dar po žaliomis antiglobalizmo vėliavomis.

Žodžiu, po islamiško radikalizmo pavidalu mes iš tikrųjų turime visą puokštę idėjų, kurios, išlaisvintos iš koraniškos pynės, patrauktų milijonus pasaulio žmonių. Antiamerikanizmas – leitmotyvas, skambantis visose platumose, nuo Lotynų Amerikos iki Europos ir pačiose, tiesą sakant, Valstijose, kur jis įgyja „antibušizmo“ formą. Amerika nemėgstama dėl įvairių priežasčių, tame tarpe ir dėl mentalinių, bet telpančių į vis tų pačių vertybinių orientacijų rėmus. Amerikos galima nemėgti neužgauliai, už tuos pačius „čizburgerius“, jos galima nemėgti, perkant Rusijoje Kalašnikovo automatus, kaip Hugo Čaveso. Bet čia ekrane pasirodo Osama bin Ladenas su savo visa apimančia nemeile ir viskas, tegu ir šiek tiek įmantriai, stoja į savo vietas.

Antiimperializmas – paskutinis patriotų, kurių bet kuriose platumose – kaip uodų rugpjūty, prieglobstis. Bet kuri kairė idėja, kurios kojos dygsta vis dar ten, kur tarsi nebūtų prabėgę dešimtmečiai, socializmas laikomas ne tik teisinga, bet ir galima santvarka, būtinai leidžia strėles į tą patį imperializmą, kuris seniai tapo tuo pačiu globalizavimu, bet juk ir antiglobalizmas taip pat pirmose šio visai nebrangaus meniu eilutėse.

Ir ne tik Vakarai, bet ir visas pasaulis priverstas susidvejinti. Dažnai patys to nepastebi. Iš vienos pusės, jie kovoja už savo vertybes, už savo laisvę piešti karikatūras, jie ir toliau mąsto logiškai: kokia čia religija, kuri gali subyrėti dėl kelių piešinių, beje, ne visai piktų. Iš kitos pusės, jie pažeidžia savo liberalizmo priesakus, jie kerta savo idėjines šaknis ir sugalvoja užtvaras tiems, kurie nori prie šitų Vakarų prisijungti, dažnai be jokios minties ką nors susprogdinti. Bet, susidūrę su Vakarų nemokėjimu integruoti vokiečių turkus ir prancūzų arabus nors taip, kaip visą pasaulį integruoja amerikiečiai, pradeda abejoti.

Ir pagaliau, nekenčianti fanatikų Vakarų pasaulio dalis, pati to nepastebėdama, pasiruošusi solidarizuotis su jų idėjomis – antiglobalizmu, antiamerikanizmu, antiimperializmu.

O amerikiečiai, vis labiau priklausantys nuo naftos kainų, įsitikinę, kad jeigu ne jie, tai ir niekas kitas. Kartą jie atsakė OPEK, sumažinę naftos suvartojimą per dieną nuo 19 milijonų barelių iki 15, ir kainos griuvo, ir OPEK nusileido. Šiandien suvartojimas pasiekė 21 milijoną barelių per dieną ir mažėti nesiruošia. Ir evakuacijos iš Irako požymių nesimato. Ir Achmadinežadas, ambicingas ir nuoširdus islamo adeptas, sugėręs į save visus anksčiau minėtus idealus, ir toliau juokiasi iš Vašingtono, su džiaugsmu žvilgčiodamas į visai neislamiškos Šiaurės Korėjos pusę.

Bet kuri chimeriška idėja, nesutikusi pasipriešinimo, nebaudžiamumo sąlygomis pasmerkta išsigimimui. Vakarams jau nebegalima be išskirtinio reikalo minėti islamo. Net taikiame kontekste, kuriame pasisakė Šv. Tėvas Benediktas, radikalai-antiimperialistai-antiglobalistai įžiūrėjo dingstį naujam kerštui už kryžiaus žygius. Šv. Tėvas turi atsiprašinėti.

O dabar dar ir Ramadanas, kurio metu negalima rengti olimpinių žaidynių. Tiesa, žinantys musulmonai šypsosi: nieko tokio mokyme nėra. Ten, pavyzdžiui, pasakyta, kad tas, kuris kelyje, išsilaisvina iš pasninko sunkumų. Argi Olimpiada – ne kelias?

Bet logika – paskutinė iš dalykų, kurie domina tuos, kurių ekspansyvūs idėjiniai statiniai nesutinka pasipriešinimo. Jie užčiuopia vis naujas galimybes. Jie žino, kad bet kuris Vakarų, vis dar save laikančių šio pasaulio tvarkytojais, atsakymas bus pagrįstas jų, Vakarų, pragmatine logika – esą religija, kaip ir sportas, virš politikos, gerbiant visų tikinčiųjų teises, susitarkime, kad čia jūsų musulmoniška, čia mūsų bendražmogiška.

Tie, kurie kelia klausimą apie karikatūras, Ramadaną ir kitų karikatūrų parodą holokausto tema, puikiai žino, jog islamo pasaulyje bet kuris atsakymas, kuriam pasmerkti Vakarai, bus priimtas su ledine ir nieko gero Vakarams nežadančia pašaipa. Islamiški Rytai jau priprato prie savo pergalingos eisenos ir kad bet koks jų posūkis priverčia drebėti. Vakarų žmogus, išgirdęs istoriją apie Ramadaną, pasuks pirštą prie smilkinio ir paklaus, kiek gi galima. Bet lygiai taip pat suformuluos savo piktą klausimą ir žmogus Rytuose. Rusų muftijai jau irgi pasiūlė perkelti Olimpiadą.

O iš kitos pusės, kažkokio peterburgiečio ieškinys už mokslą atsakingai ministerijai dėl tikinčiųjų teisių pažeidimo, atsirandančio dėstant Darvino teoriją apie pasaulio atsiradimą, kuo nors geresnis?

Rusija šioje istorijoje juk irgi pavyzdys ir iliustracija tam, kaip galima daryti gyvenimą tokioje painiavoje. Visais atžvilgiais. Be Darvino jau bandoma redaguoti Puškiną, įžeidžiantį pravoslavų teises pasakoje apie popą ir jo darbininką Baldą. Ir tokių atvejų dešimtys; dėl to reikia pripažinti, kad bet kuri visuomenė, kuriai primetama idėja, vieną kartą gali ir nepastebėti, kiek ta idėja spėjo išsigimti. Juk, aprašant pasaulį, besisolidarizuojantį su daugiabriauniu islamo sindromu, negalima nepažymėti keistos rusų žmogaus simpatijos broliškam arabiškam pasauliui, kuris nuostabiu būdu sugyvena su neapykanta mirusiam Khattabui.

Mes, žinoma, jau seniai ne SSSR, maitinanti teroristus. Bet antiamerikanizmas, antiglobalizmas kaip ir anksčiau mums skamba išdidžiai. Kaip Čavesui, Kastro ir Achmadinežadui. Beje, islamistas tarp jų tik vienas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras