Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Baltijos šalys Europos chaose (23)

Borisas Tumanovas
2008 10 07

Iš visko sprendžiant, emocinga Condoleezzos Rice kalba, kurioje Rusijos elgesį ji apibūdino kaip „agresyviai paranojišką“, buvo vienas paskutinių žodinio karo tarp Vakarų ir Maskvos, įsiplieskusio po Gruzijos krizės, atgarsių.

Iš tiesų jau nuo rugsėjo pradžios grasinimus, kuriuos iškart po karinio įsiveržimo į Gruziją Rusijos vadovybė su kamikadzės nirtuliu adresavo Vakarams, staiga pakeitė susitaikymo pareiškimai, kai kada diametraliai priešingi tam, kas visą rugpjūtį buvo girdėti iš Maskvos. Staiga paaiškėjo, kad Rusija visiškai nenori atsiriboti nuo pasaulio „geležine uždanga“ ir nenori šaltojo karo; kad ji didžiai gerbia Ukrainos ir kitų posovietinių valstybių teritorinį vientisumą; kad „humanitarinė operacija“ Pietų Osetijoje buvo priverstinis ir išskirtinai vienkartinis žingsnis; kad Rusija kaip ir anksčiau ketina įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją ir, pagaliau, kad ji tebėra ištikima „universaliems demokratijos principams“.

Kai kurie Rusijos ir Vakarų stebėtojai šiuose pasikeitimuose įžvelgė Rusijos atsitraukimo ženklų – neva ji pajutusi, kad nėra tokia nepažeidžiama galimų Vakarų valstybių represijų, kaip manė pradžioje. Išoriškai tie pokyčiai, ko gero, taip ir atrodo. Tačiau viskas ne taip paprasta.

Svarbiausia, nors ir netiesiogine, Gruzijos krizės išdava tapo mito apie Vakarų vienybę žlugimas. Jungtinių Valstijų ir Europos šalių reakcija į Rusijos veiksmus Pietų Kaukaze akivaizdžiai atskleidė slapta egzistavusį skilimą ne tik tarp JAV ir Europos, bet ir pačioje Europos bendrijoje. JAV skambėjusių karingų pareiškimų ir šūkių, beje, nuolat atsižvelgiant į prezidentinę rinkimų kampaniją, fone svarbiausių Europos valstybių, pirmiausia Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos, elgesys atrodo ne šiaip taikingas, bet tiesiog pataikaujantis Rusijai. Tuo pat metu Europos Sąjungos viduje tokią poziciją kritikuoja kai kurios Centrinės Europos šalys, kurios leidžia suprasti, kad susidariusioje situacijoje jos vis labiau linkusios savo saugumą tiesiogiai patikėti Jungtinėms Valstijoms.

Aiškus Europos Sąjungos „senbuvių“ nenoras aštrinti santykius su Rusija turi akivaizdžias priežastis. Čia kalbama pirmiausia apie pragmatinį ir tuo pačiu hedonistinį pasirinkimą: Gruzija neverta, kad dėl jos kiltų grėsmė dabartiniam – tegu ir nepakankamai tvirtam – energetinio bendradarbiavimo su „Gazprom“ komfortui, o tuo pačiu ir Europos ekonomikos stabilumui. Kaip tik tokia logika yra pagrįstas neseniai iš JT tribūnos nuskambėjęs Prancūzijos prezidento Sarkozy pasiūlymas „sukurti vieningą ekonominę kontinentinę bendriją, sujungiančią Europą ir Rusiją“.

Reikia pripažinti, kad šios situacijos pranašumas Maskvoje buvo įvertintas adekvačiai: išsaugodama ankstesnius lojalius Rusijos santykius su Europos Sąjunga, ji kartu slapta didina prieštaravimus tarp Jungtinių Valstijų ir Europos, pastaruoju metu akivaizdžiai susierzinusios dėl Amerikos kategoriško pasaulio įvykių vertinimo. Šiame kontekste netikėtas Rusijos lyderių grasinimų ir karingos retorikos atsisakymas aiškiai buvo nulemtas siekio pasinaudoti atsivėrusiu „galimybių langu“ ir pabandyti įtvirtinti Rusijai palankias tendencijas, išryškėjusias pagrindinių Europos valstybių elgsenoje.

Vis dėlto kyla klausimas, kokių gi strateginių tikslų šiuo atveju siekia pati Rusija.

Negalima atmesti (o daugelis Rusijos politikų ir ekspertų jau tiesiai kalba, kad tokia įvykių raida pageidautina), jog įsikišimu į Gruziją Rusija netiesiogiai pademonstravo savo ketinimus ne tik įtvirtinti savo įtaką posovietinėje erdvėje, bet ir anksčiau ar vėliau vėl „apžioti“ teritorijas, prarastas sugriuvus Sovietų Sąjungai. Šiaip ar taip, pastaruoju metu džiugiai pagyvėję Eurazijos ideologai jau atvirai įvardija pirmuosius pakartotinio susijungimo su Rusija „kandidatus“ – Ukrainą, Baltarusiją ir šiaurės Kazachstaną.

Žinoma, kol kas dar anksti spręsti, kiek šios fantazijos atitinka tikruosius Maskvos ketinimus, o svarbiausia, kaip juos būtų galima realizuoti be stambaus masto karinių susirėmimų. Tarp kitko, kad ir kaip klostytųsi įvykiai, Baltijos šalys vargu ar taps Rusijos pretenzijų objektu.

Žinoma, Rusijos ir Baltijos valstybių santykiai radikaliai paaštrės tuo atveju, jeigu būsima JAV administracija tęs prezidento Busho politiką globoti Lenkiją ir Baltijos šalis apeinant NATO ir Europos Sąjungą. Bet, sprendžiant pagal tai, kaip smulkiai Rusijos diplomatai jau šiandien skaičiuoja Baltijos šalių ekonominius nuostolius dėl „antirusiško kurso“, Rusija jas „baus“ daugiausia litu, latu ir krona.

Galimas daiktas, kad kaip tik ši perspektyva neseniai privertė Latvijos prezidentą Valdį Zatlerą paskelbti, kad „Latvija nemato grėsmės iš Rusijos, lygiai kaip ir NATO nevertina Rusijos kaip grėsmės NATO“.

Ar pakaks šio pareiškimo Maskvai numaldyti?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 23)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (3)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (5)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (10)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras