Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Egipto demokratizacija: tikrovė ar miražas?

Kristina Puleikytė
2006 11 29

Šiuo metu Vidurio Rytų valstybės spaudžiamos demokratizuotis, o dabartinės JAV prezidento administracijos užsienio politika, iškelianti demokratijos sklaidos pasaulyje tikslą, tarsi turėtų būti kaip skatinantis veiksnys tai daryti. Visgi, nepaisant visuotinių rinkimų, pagrindinių demokratinių institucijų egzistavimo, ekonominės ir politinės liberalizacijos Vidurio Rytų valstybėse, šių šalių dar vadinti demokratijomis negalima dėl žmogaus teisių pažeidimų, opozicinių (tiek islamistinių, tiek sekuliarių) judėjimų veiklos apribojimų. Politinis elitas yra pakankamai nutolęs nuo visuomenės ir dažnai neatspindi visų visuomenės grupių poreikių.

Egiptas yra viena iš Vidurio Rytų regiono valstybių, įsikūrusi Šiaurės Afrikoje. Nuo 1953 m. birželio 18 d. Egiptas tapo respublika. 1981 m., po tuometinio Egipto prezidento Anvaro Sadato (Anwar Sadat) nužudymo, prezidentu buvo paskirtas Hosnis Mubarakas (Hosni Mubarak), kuris 2005 m. rinkimuose buvo perrinktas prezidentu. Šie rinkimai buvo Egipto istorijoje pirmieji daugiakandidačiai prezidento rinkimai. Tais pačiai metais įvyko rinkimai į Egipto parlamentą, kurie pasižymėjo tuo, jog Musulmonų brolija – viena stipriausių islamistinių opozicinių partijų – laimėjo 88 vietas iš 454 visų vietų parlamente. Visgi prezidento partijai, Nacionalinei demokratų partijai, laimėjusiai tik 35 proc. vietų, pavyko sudaryti daugumą, prijungus ir nepriklausomus kandidatus.

Hosnio Mubarako reformos – demokratizacijos iliuzija

Nepaisant vykdomos demokratizacijos, Egipte labai ribota politinio elito kaita. Dabartinis Egipto prezidentas H. Mubarakas valdžioje jau daugiau nei 20 metų, o jo partija, Nacionalinė demokratų partija, yra valdančioji, kai opozicinių partijų veikla yra ribota. Valdančioji partija kontroliuoja visas vyriausybės ir žiniasklaidos šakas. Taip pat šalyje yra vykdoma tiek politinė, tiek ekonominė liberalizacija, tačiau ji dar nereiškia demokratizacijos, vedančios link konsoliduotos demokratijos.

2005 m. prezidentas pasiūlė prezidento rinkimų pataisas. 2005 m. buvo surinkti pirmieji daugiakandidačiai prezidento rinkimai, kuomet ir kitos partijos galėjo siūlyti savo kandidatus į rinkimus. Tačiau prezidento rinkimuose galėjo dalyvauti tik tie kandidatai, kurie yra iš oficialių partijų, t.y. legalių, kas savaime užkirto kelią kelti kandidatus toms opozicinėms jėgos, kurios tuo metu ar iki šiol nėra registruotos.

Egipte yra vykdomi visuotini parlamento rinkimai, o paskutinių rinkimų metu (2005 m.) netgi opozicinė Musulmonų brolija laimėjo pakankamai daug vietų parlamente. Tuo metu tiek prezidento, tiek parlamento rinkimai buvo lydimi įvairių pažeidimų. Opozicinės partijos kaltino režimą dėl tokių pažeidimų kaip balsų nupirkimas – kai kuriems išvis nebuvo leidžiama balsuoti, nes nebuvo įtraukti į rinkėjų sąrašus, kai kurie rinkėjai buvo įtraukti po kelis kartus į rinkėjų sąrašus, o dar kiti buvo verčiami balsuoti už vieną ar kitą valdančios partijos kandidatą. Per prezidento rinkimus net tarptautiniams stebėtojams nebuvo leidžiama stebėti rinkimų.

Mubarako vykdomos demokratizacijos reformos yra iš esmės kosmetinės, nes nesukelia esminių pokyčių ir transformacijos šalies politinėje sistemoje, o tiesiog padeda suformuoti išorinį vaizdą.

Egiptas kaip policinė valstybė

Po prezidento A. Sadato nužudymo Egipte ėmė veikti Nepaprastosios padėties įstatymas, kurio veikimas nėra nutrauktas iki dabar. Šis įstatymas įgalina saugumo tarnybas, pradedant policija, veikti pakankamai neribotai gyventojų atžvilgiu. Nepaprastosios padėties įstatymas leidžia policijai sustabdyti konstitucines galias dėl saugumo, leidžia sulaikyti atitinkamus asmenis ir cenzūruoti bei uždaryti dienraščius ir laikraščius, leidžia civilius teisti kariniuose ar saugumo teismuose, esant atitinkamoms sąlygoms. Tiek teisių gynimo organizacija „Amnesty International“, tiek Žmogaus teisių stebėjimo institutas (Humans Rigths Watch) – tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su žmogaus teisių monitoringu ir pan., – pareiškė, jog nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. daugiau Egipto civilių gyventojų buvo perduoti kariniams teismams, pažeidžiant tarptautinės teisės ir sąžiningo teismo standartus.

Egipte cenzūruojama ne tik žiniasklaida, bet kartu knygos bei kiti leidiniai. Intelektualai, kurie priešiški režimui, dažniausiai yra suimami ar susilaukia kitų sankcijų iš režimo. Pavyzdžiui, Egipto žmogaus teisių organizacija (The Egyptian Organization for Human Rights) pareiškė, kad 2006 m. spalio mėn. Egipto Cenzūros tarnyba (Egyptian Censorship Office) iš knygynų konfiskavo apie 280 knygų „Modernūs šeichai“ ir „Religinio ekstremizmo susidarymas“ kopijų, argumentuojant tuo, jog leidėjas nepaprašė licenzijos. Tuo tarpu Egipto žmogaus teisių organizacija teigė, jog nebuvo jokio oficialaus teismo sprendimo konfiskuoti knygas, kurios kritikuoja Al-Azhar ir meno bei literatūros cenzūrą.

Opozicinių jėgų veikla

Vienas iš pagrindinių demokratijos komponentų yra efektyvi opozicija. Egipte egzistuoja tiek sekuliari, tiek islamistinė opozicija režimui, tačiau jos veikla yra ribojama pačio režimo arba opozicinės partijos yra silpnos. Apskritai vienas iš Vidurio Rytų regiono partijų bruožų yra personalizacija, t.y. partijos turi aišku lyderį, apie kurį yra formuojama partija ir sukasi jos politika. Pavyzdžiui, Musulmonų brolija – islamistinė partija – iki šiol nėra legalizuota ir dėl įvairių priežasčių jai neleidžiama būti įregistruotai.

Viena rimčiausių problemų, su kuria susiduria opozicija Egipte, yra opozicinių partijų ir judėjimų nevieningumas. Nuo XX a. 8 dešimtmečio, kai vėl buvo atnaujinta daugiapartinė sistema, opozicinės jėgos nuolat diskutuoja apie vieningo fronto sudarymą, tačiau iki šiol tai tėra diskusijų objektas, nes partijos nesugeba įveikti jas skiriančių gilių ideologinių skirtumų ir nesutarimų tarp atskirų asmenybių. Pavyzdžiui, per 2005 m. parlamento rinkimus Tajammu partijos – kairioji opozicinė partija – lyderis aiškiai išreiškė nepasitikėjimą Musulmonų brolija. Musulmonų brolija taip pat nepatikliai žiūri į sekuliarias opozicines partijas, nuo jų atsiribodama. Taigi opozicinės partijos negali sutarti dėl bendros šalies tolesnės raidos vizijos.

Apskritai Egipto opozicinės partijos neturi aiškios programos ir vizijos, koks turėtų būti Egiptas po Mubarako. Taigi pačioms opozicinėms partijoms nėra naudinga laimėti daugumą parlamente, nes, laimėjusios rinkimus, jos susidurtų su problema, kokias reformas reikėtų toliau vykdyti ir kokią politiką vesti. Tiesiog, atsidūrusios valdžioje, jos nežinotų, ką toliau daryti (kaip „Hamas“ atveju). Be to, kol kas nė viena opozicinė jėga nėra pajėgi sutelkti visuomenę ir įgyti stiprią socialinę paramą, kad galėtų efektyviai reikalauti iš dabartinio režimo reformų ir kelti realią grėsmę pačiam režimui.

Išorinis spaudimas

Nepaisant JAV siekio demokratizuoti pasaulį, spaudimas dabartiniam režimui toliau demokratizuotis yra pakankamai ribotas. Be to, Egipto politinio elito vykdoma politika yra palanki JAV, o didesnis spaudimas iš Vašingtono gali lemti vieno iš sąjungininkų Vidurio Rytų regione praradimą. Tokios demokratinės reformos, kaip prezidento rinkimų įstatymo pakeitimai, sudaro išorinį demokratizacijos miražą, kuris patenkina JAV. Šiuo metu Vašingtonui palankus tiek vidinis Egipto stabilumas, tiek ganėtinai stabili šalies užsienio politika, o destabilizacija šalies viduje neabejotinai paveiktų ir užsienio politiką, kuo Jungtinės Valstijos nėra suinteresuotos. Taip pat didesnis spaudimas iš JAV gali turėti priešingą rezultatą nei gilesnė režimo demokratizacija. Didesnis išorės spaudimas gali skatinti didesnes antiamerikietiškas nuostatas ir taip padėti konsoliduoti antiamerikietiškas jėgas šalies viduje. Esant dabartinei situacijai Vidurio Rytuose, JAV nėra suinteresuota tokio scenarijaus išsivystymu Egipte.

Spaudimas demokratizuotis iš Europos Sąjungos (ES) taip pat yra ribotas. Viena pagrindinių priežasčių yra ta, jog ES pirmiausia suinteresuota ekonominių santykių plėtojimų su Egiptu. 2004 m. buvo pasirašytas tarp jų asociacijos susitarimas, apimantis prekybinius klausimus. Be to, pati ES kol kas nėra svarbus veikėjas Vidurio Rytų regione bei jos vaidmuo bei politinė įtaka išlieka pakankamai nesvari ir ribota. ES užsienio ir saugumo politikoje susiduria su bendro sutarimo problema tarp skirtingų valstybių-narių, kurios turi savo neretai nesutampančias pažiūras bei interesus atitinkamose situacijose ar problemose.

Perspektyvos

Egipto valdantysis elitas susiduria su problema formuluojant aiškią demokratizacijos strategiją. Šiuo metu vykdomos reformos tėra paviršinės, nevedančios į pačio režimo transformaciją. Politinė ir ekonominė liberalizacija yra vykdoma ir koordinuojama pačio režimo, o vykdomos reformos kol kas nekelia grėsmės dabartiniam politiniam elitui išlikti valdžioje.

Viena pagrindinių problemų, kuri kyla valdančiajam elitui, yra tęstinumo problema: Egipto elitas neturi aiškaus dabartinio prezidento Mubarako „įpėdinio“, o visuomenė neatrodo sužavėta perspektyva, jog prezidento sūnus Gamalis Mubarakas (Gamal Mubarak) jį pakeistų.

Nepaisant pakankamos intelektualinės masės Egipte, kuri aiškiai ir kritiškai suvokia situaciją ir kalba apie pokyčių poreikį, išlieka klausimas, kiek intelektualų nuomonė yra pasiekiama ir išgirstama. Tuo tarpu Egipte veikiančios nevyriausybinės organizacijos, gaunančios nemažą paramą iš ES, yra kooptuotos režimo. Taigi nevyriausybinės organizacijos bei jų veikla kol kas negali tapti visuomenės sąmoningumo ar telkimo prieš režimą skatintoja. Opozicinės partijos taip pat nėra pakankamai pajėgios tai daryti dėl pernelyg didelės tarpusavio fragmentacijos ir aiškios tolesnio šalies vystymosi vizijos trūkumo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (56)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (45)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (135)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (3)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras