Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Ar pildosi A. Dugino pranašystės? (25)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2008 10 13

Aleksandras Duginas – žinomas Rusijos geopolitikas, klasikinės geopolitinės mokyklos (yra dar naujoji ir kritinė geopolitikos mokyklos) atstovas. Jos esmė yra geografinis determinizmas, nulemiantis valstybių (netgi kontinentų) likimą. Klasikinė geopolitika (pradininkas H. Mackinderis) aiškina, kad kontinentinės (suprask, Rusijos) ir jūrinės (šiandien JAV) galių priešprieša, persidengianti su Rytų ir Vakarų susidūrimo dimensija, yra užprogramuota. Taigi kiekvienos pusės pirmutinis tikslas yra suvaržyti viena kitos įtakos plėtros galimybes. Tam pasitelkiamos ir atitinkamos geopolitinės strategijos-ideologijos: Vakaruose (pirmiausia Amerikoje) tai atlantizmas, o Rytuose (pirmiausia Rusijoje) – neoeurazijizmas, kurio vienas iš pradininkų ir yra A. Duginas.

Svarbiausia jo tezė yra ta, kad Rusijos ir Amerikos kova esanti neišvengiama, nes JAV yra globalizacijos, siekiančios sunaikinti paskutinę (neskaitant pusiau komunistinės, pusiau liberalios Kinijos ir islamo pasaulio) dvasios ir tradicijos pasaulio tvirtovę Rusiją, variklis. Jeigu tai atsitiks, įvyks liberali F. Fukujamos prognozuota „istorijos pabaiga“, ir pasaulis pradės gyventi demokratinės diktatūros (netgi demokratinio fašizmo) sąlygomis.

Tačiau, kaip aiškina A. Duginas, Maskva viena negalės pasipriešinti JAV diktatui. Todėl jai yra reikalingas daugiapolis pasaulis ir geopolitiniai sąjungininkai. Europoje tai pirmiausia Vokietija ir Prancūzija, kurios tik strategiškai bendradarbiaudamos tarpusavyje ir su Rusija gali atplėšti ES nuo Amerikos ir padaryti iš Europos Sąjungos geopolitinės galios centrą. Islamo pasaulyje pagrindiniu Rusijos sąjungininku turėtų tapti Iranas, kuris, skirtingai, pavyzdžiui, negu Saudo Arabija, nėra Amerikos vasalas ir yra išsaugojęs palyginti tvirtą dvasinį (religinį) pamatą. Rytuose Rusija turėtų toliau stiprinti ryšius su Kinija, tačiau tuo pat metu neprarasti budrumo, nes neaišku, kokių geopolitinių ambicijų turi pats Pekinas. „Kinija – ateities rizika, o egzistuojanti strateginė disproporcija JAV naudai – tai grėsmė dabartiniam Rusijos išlikimui. Todėl būtina atsakyti į tą grėsmę, kuri iškilo šaliai dabar, ir tik paskui galvoti apie ateities riziką“, – sako A. Duginas. Idealia geopolitine rytine Rusijos partnere jis laiko Japoniją (ir kaip pasipriešinimo Amerikos politikai pagrindą siūlo Paryžiaus–Berlyno–Maskvos–Tokijo geopolitinę ašį), tačiau problema yra ta, kad Japonija po Antrojo pasaulinio karo tapo atlantistinio pasaulio dalimi ir prarado didžiumą savo dvasinės stiprybės. Todėl šiandien Rusija yra priversta „žaisti“ su Kinija. Galutinis tikslas – Kartagina (suprask, Amerika) turi būti sugriauta (arba bent jau užsidaryti savo žemyne ir daugiau nepretenduoti į globalų dominavimą), ir tuomet pasaulis galės laisvai atsikvėpti ir gyventi kaip kam patinka.

A. Duginas ir Kremlius

Ar dabartinė Rusijos valdžia nuosekliai laikosi A. Dugino pasiūlytos geopolitinės strategijos-ideologijos ir sėkmingai realizuoja ją praktikoje, vienareikšmiškai pasakyti yra gana sunku. Kol kas jokiuose oficialiuose strateginiuose Rusijos dokumentuose aiškiai neapibrėžiama šalies raidos vizija, ir tik kartais iškyla atskiros geopolitinio pobūdžio formuluotės, kaip, pavyzdžiui, paskutinės redakcijos Rusijos užsienio politikos koncepcijoje, kurioje galima aptikti saugumo erdvės „nuo Vankuverio iki Vladivostoko“ sukūrimo idėją (tarp Europos ir Rusijos neoeurazijistų yra populiari vieningos geopolitinės erdvės „nuo Dublino iki Vladivostoko“ koncepcija, simbolizuojanti visos Eurazijos vienybę). O viešojoje erdvėje galima rasti nuomonių, kad A. Dugino „jaunimas“ yra finansuojamas iš Kremliaus, o jis pats yra artimas Vladislavui Surkovui, buvusiam V. Putino ir dabartiniam D. Medvedevo administracijos vadovo pavaduotojui, kuris yra laikomas vienu iš pagrindinių Kremliaus ideologų. Tuo pat metu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas teigia: „Rusijos ir Vokietijos susitaikymas – vienas svarbiausių naujos Europos kūrimo veiksnių, ir mes niekam neleisime įvaryti pleišto tarp mūsų tautų“ (šiame kontekste galima prisiminti, kad Rusijos bendradarbiavimui su Vokietija A. Duginas teikia išskirtinę reikšmę).

Paties A. Dugino pareiškimai Rusijos valdžios veiksmų atžvilgiu (nors jis kategoriškai neigia savo ryšius su Kremliumi ir save laiko opozicionieriumi) dažnai yra prieštaringi. Pavyzdžiui, iš pradžių geopolitikas labai skeptiškai įvertino D. Medvedevą kaip Rusijos prezidentą: „Medvedevo figūroje nėra patriotizmo. Medvedevo figūra ir jo paskyrimas prezidentu yra Rusijai labai politiškai rizikingas žingsnis, gresiantis vidinės situacijos destabilizacija ir užsienio faktoriaus įsikišimu į mūsų politiką, įskaitant spaudimo iš Amerikos pusės sustiprėjimą.“ Vėliau A. Duginas pakeičia savo nuomone ir džiaugiasi, kad D. Medvedevas, paskelbęs savo penkis užsienio politikos punktus ir kartu su V. Putinu kariniu būdu atsakęs į Gruzijos veiksmus Pietų Osetijoje, metė iššūkį vienapoliam pasauliui ir negrįžtamai išvarė iš savęs vakarietiškumo demoną. Šiandien jis yra įsitikinęs, kad reikalui esant valdantysis Putino ir Medvedevo tandemas nesudvejos įvesti kariuomenę į Ukrainą ir taip neleis jai įstoti į NATO (suprask, patekti į Vakarų civilizacijos gniaužtus, nes tai sužlugdytų Rusijos viltis vėl tapti imperija, apie kurią A. Duginas taip svajoja).

Apibendrinant galima spėti, kad tam tikrą ideologinę įtaką Kremliui A. Duginas turi ir kartais (kai Kremliui tai naudinga) gauna iš jo finansavimą įvairioms akcijoms. Tačiau kalbėti apie kokią nors sisteminę A. Dugino įtaką Rusijos užsienio politikai yra gana sunku. Kita vertus, Rusijos žingsniai tarptautinėje arenoje (nepaisant to, kad kartais jos užsienio politika yra chaotiška ir labiau reakcinė negu aktyvi) skatina pagalvoti, kad Maskva palyginti nuosekliai įgyvendina geopolitinę neoeurazijinę strategiją.

Nuo Vankuverio iki Vladivostoko pagal A. Duginą?

Šiuo atveju galima vardinti papunkčiui. Pirma, A. Duginas pranašavo, kad anksčiau ar vėliau Rusija turi sugrįžti prie savo „eurazijinio likimo“ ir pradėti naują (galbūt paskutinę) kovą su Amerika dėl išlikimo ir pasaulio išvadavimo. Nežinia, kiek Rusija šiandien gelbėja pasaulį, bet faktas, kad jos santykiai su JAV dabartiniu metu yra kaip niekad (išskyrus SSRS laikus) įtempti. Antra, A. Duginas akcentuoja, kad, norėdama palenkti Europą savo pusėn, Rusija privalo veikti per Prancūziją ir Vokietiją. Šiandien Rusija iš esmės vengia bendrauti su ES kaip su vientisu geopolitiniu subjektu (juolab kad jis toks nėra) ir mieliau stiprina ryšius su vadinamąja „Senąja Europa“, santykiai su kuria buvo ypač artimi G. Schroederio ir J. Chiraco laikais (bet ir dabar jie nėra itin blogi: kad ir kokia kritiška Rusijos atžvilgiu būtų A. Merkel, bet ji irgi remia „Šiaurės srauto“ dujotiekio idėją, o N. Sarkozy atvirai vadina Rusiją didžiąja valstybe ir sako, kad be jos Europos likimas yra neįsivaizduojamas). Trečia, A. Duginas pabrėžia, kad Rusija privalo turėti patikimą sąjungininką islamo pasaulyje ir tokiu galėtų tapti Iranas. Šiuo metu Maskva ir toliau sėkmingai flirtuoja su Teheranu (teigia, kad yra prieš Iraną su atomine bomba, bet tuo pat metu stato jam branduolinę elektrinę ir parduoda modernią ginkluotę) ir faktiškai neleidžia Vakarams imtis griežtesnių sankcijų jo atžvilgiu. Ketvirta, Rytuose A. Duginas siūlo veikti pagal situaciją. Kitaip tariant, dabartiniu metu Rusijai naudingiau su Kinija bendradarbiauti nei konfrontuoti (renkantis tarp dviejų blogių – Amerikos ir Kinijos, – Kinija šiandien Rusijai yra mažesnis blogis), o kaip bus ateityje – reikės ir žiūrėti ateityje, kai Kartagina bus nugalėta. Apie įtakos konsolidaciją posovietinėje NVS erdvėje net neverta kalbėti. A. Duginui tai yra pirmutinis Rusijos uždavinys, jei ji nori atkurti imperiją, ir šiandien Rusija jau kariniu būdu „sutvarkė“ Gruziją ir greičiausiai (jeigu to pareikalaus aplinkybės) ruošiasi padaryti tą patį Ukrainoje.

Nežinia, ar visa tai Rusijos vadovai daro vadovaudamiesi A. Dugino geopolitine doktrina, ar atkuria imperiją pagal savo viziją ir iš dalies pasitelkdami jo idėjas, ar tiesiog dėl to, kad taip išeina plaukiant pasroviui, tačiau Rusijos užsienio politikos praktika šiandien stebuklingai atitinka A. Dugino geopolitinę teoriją, o pats A. Duginas kritikuoja V. Putiną ir D. Medvedevą ne tiek iš esmės, kiek už nepakankamą jų ryžtingumą. Viena vertus, tai elementarus priežasties ir pasekmės susiejimas be rimtesnio pagrindo, bet, kita vertus, didžiojoje politikoje atsitiktiniai sutapimai yra labai reti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 25)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (6)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (10)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (64)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (4)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras