Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Smūgis Monro doktrinai (II)

Aušra Radzevičiūtė
2008 10 14

Pirmoji straipsnio dalis

Rusų karinių laivų pasiplaukiojimas Karibų jūroje ir Maskvos draugystė su Venesuelos prezidentu Hugo Chavezu – toli gražu ne vieninteliai signalai Vašingtonui, kad gali būti suduotas rimtas smūgis dar XIX a. paskelbtai Monro doktrinai. Ir ideologiniais sumetimais, ir trokšdami naujų rinkų,  Lotynų Amerikos šalyse pastaruoju metu vis aktyviau veikia Kinija ir Iranas.

Dar 2004 m. Kinijos prezidentas Hu Jintao aplankė Braziliją, Argentiną ir Čilę, kur, vietinės spaudos teigimu, jis buvo sutiktas kaip gelbėtojas. Užsienio investicijų ištroškusioms ir nemenkų ekonominių problemų turinčioms šalims dosnieji kinai pažadėjo per artimiausius 10 metų investuoti 100 milijardų JAV dolerių, iš jų 20 mlrd. dolerių buvo pažadėta išskirtinai Argentinai. Pirmajame Kinijos ir Lotynų Amerikos verslininkų susitikime, vykusiame 2007 m. rugsėjį Čilės sostinėje Santjage, dalyvavo per 400 verslo subjektų atstovų. Prekių mainai tarp Kinijos ir Lotynų Amerikos šalių auga kaip ant mielių – nuo 15 mlrd. JAV dolerių 2003 m. iki 70 mlrd. dolerių 2007 metais. Čilės vadovas atvirai pareiškė, kad Kinija tapo svarbiausia prekybos partnere: vien per 2007 m. pirmą ketvirtį Čilės eksportas į Kiniją išaugo 140 proc. Ir čia nieko keisto, nes Kinija – didžiausia anglių vartotoja pasaulyje, o Čilė – viena iš pagrindinių jų gamintojų.

„Project Syndicate“ skelbia Meksikos universiteto Kinijos ir Meksikos tyrimų centro koordinatoriaus Enrique Dussel Peterso straipsnį, kuriame pastaruoju metu didžiuliais tempais stiprėjantys Pekino ir Lotynų Amerikos šalių ekonominiai santykiai yra vadinami paradoksu.

Anot autoriaus, beveik visoms Lotynų Amerikos šalims Kinija yra viena iš dešimties svarbiausių prekybos partnerių, o kai kurioms šio regiono valstybėms – antra. 2006 m. kiniško eksporto dalis į Lotynų Ameriką sudarė 3,7 proc., o importas iš šio regiono – 4,3 procento. Ir nors šie skaičiai atrodo nedideli, augimas tikrai nemažas – atitinkamai 24,8 ir 23,9 procento.

Su Kinija sėkmingai prekiauja net tos Centrinės Amerikos ir Karibų baseino šalys, kurios su šia valstybe neužmezgė diplomatinių santykių. O tokio suartėjimo paradoksas, atkreipia dėmesį E. Dussel Petersas, yra tai, kad Kinija aktyviai veržiasi ir į JAV bei ES rinkas, iš ten išstumdama Lotynų Amerikos prekes. Negana to, Kinija nesunkiai parklupdo ant kelių daugelį vietinių pramonės šakų ir geriausias pavyzdys – Meksika, iš kurios į Kiniją persikelia daugelis surinkimo cechų. Tiesiog ten darbo jėga pigesnė…

„Atrodo, kad Kinija atitinka „blogiausio studento, gavusio geriausią darbą“, portretą – jos BVP augimas ideologiškai klaidingomis sąlygomis stulbina: nuo 1980 m. iki 2005 m. jis buvo net 17,3 karto didesnis nei Lotynų Amerikoje“, – reziumuoja E. Dussel Petersas.

Žinoma, Kinija, kaip „pasaulinis fabrikas“, nespjauna į galimybes eksportuoti savo prekes į naujai atrandamas rinkas, tačiau vis dėlto didžiausias jos interesas Lotynų Amerikoje – gamtinių iškasenų ir, svarbiausia, energetinių resursų importas. Kinai investuoja, perka bendroves, negaili pinigų pataikavimui tenykščiams politiniams režimams. Jie jau dirba Venesuelos naftos pramonėje, planuoja išžvalgyti teritorijas prie Kubos krantų, į šį sektorių investuoja Argentinoje, Ekvadore, Peru. Iki šio dešimtmečio pabaigos Kinija planuoja Brazilijoje investuoti apie 20 mlrd. JAV dolerių – juos itin domina šios šalies geležies rūda. Savo ruožtu, brazilai trina rankas dėl atsivėrusių galimybių tiekti Kinijai jautieną.

Kitoje Atlanto pusėje pernelyg įsijautusios JAV jau mėgino kinams nubrėžti raudoną liniją, kurios nevalia peržengti Brazilijoje. „Economist Intelligence Unit“ tikina, kad kai tik Vašingtonas pajus, kad kinai per daug įsitvirtina Brazilijoje, jiems iškart bus priminta Monro doktrina, deklaruojanti, kad Amerikos žemynas yra išskirtinė JAV interesų zona. Galbūt kinams į tai ir nenusispjaut (oficialusis Pekinas neužima antiamerikietiško fronto nario pozicijos), tačiau dar vienai valstybei, pastaruoju metu itin aktyviai lendančiai į Lotynų Ameriką, JAV nuomonė visiškai nerūpi. Ta valstybė – Iranas.

Rugsėjo 22 d. Rusijos leidinys „Kommersant“ paskelbė straipsnį, kuriame argumentuotai tikina, kad kol JAV įdėmiai domisi Artimaisiais Rytais, Iranas intensyviai plėtoja santykius su Lotynų Amerikos šalimis.

„Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas šiame regione lankosi kur kas dažniau nei Bushas jaunesnysis ir jau dabar jam pavyko suformuoti savotišką antiamerikietišką koaliciją – kartu su Venesuelos, Nikaragvos, Kubos ir Bolivijos vyriausybėmis. Šių šalių ekonomika, nepaisant turimų naftos ir dujų atsargų, yra silpnesnė nei Irano. Todėl jos pirmiausia tikisi užsienio investicijų, kurios padėtų vystytis gerokai atsilikusiai pramonei, o Iranas pasirengęs duoti pinigų, nes siekia išplėsti sąjungininkų gretas“, – rašo laikraštis.

2007 m. pabaigoje Irano vadovas su Bolivijos prezidentu Evo Moralesu pasirašė sutartį dėl Teherano dalyvavimo net 25 dideliuose pramoniniuose projektuose. Pažadėta investicijų suma – per milijardą JAV dolerių. Be to, Iranas su Bolivijos vyriausybe sutarė šioje šalyje plėtoti kabelinės televizijos tinklą ir taip mesti konkurencinį iššūkį JAV telekomunikacijų kompanijoms. Mainais E. Moralesas užstojo Iraną dėl branduolinės programos plėtros.

Kai Nikaragvos prezidentu tapo Danielis Ortega, M. Ahmadinejadas iškart pareiškė, kad abi šalys propaguoja tas pačias vertybes ir turi bendrą priešą – JAV. Netrukus žodžiai buvo paremti konkrečiais susitarimais: Iranas įsipareigojo į Nikaragvos uosto statybą investuoti 350 mln. JAV dolerių. Ir spėkite, kaip atsidėkojo Nikaragva? Užstojo Iraną dėl branduolinės programos.

Venesuelai Irano pinigų nereikia, bet apie šių šalių „sielų giminystę“, paremtą ugninga neapykanta Vašingtonui, turbūt net nereikia rašyti. Abu politikai, kuriems JAV administracija – velnių gauja, vadovaujama šėtono, taip suartėjo, kad amerikiečiai ne juokais įtarinėja, jog Venesuelos džiunglėse gali būti įkurdinti „Hezbollah“ būriai, kurie smogtų JAV, jei šios nuspręstų pulti Iraną…

Žinoma, Venesuela ir Iranas turi ir kur kas žemiškesnių planų. Vienas iš jų – automobilių pramonė. Venesuelos prezidentas H. Chavezas iškėlė ambicingą uždavinį visiškai atsisakyti importinių automobilių – visą šalies poreikį, kuris yra apie 300 tūkstančių automobilių per metus, patenkinti vietinių gamintojų jėgomis. Kad ir kaip būtų keista, tačiau šioje srityje gana aktyviai pasirodė Iranas: Venesueloje jau įsitvirtino „Iran Khodro“ ir „Saipan“, gaminanti automobilius Pietų Korėjos KIA pagrindu. Buvo įkurta bendra su Iranu kompanija „Venirato“, kuri venesueliečiams gamina dviejų modelių automobilius – „Centauro“ (kaina – 11 tūkst. JAV dolerių) ir „Turpial“ (kaina – 8 tūkst. JAV dolerių). Ir įperkama, ir patriotiška.

„Iran Khodro“ jau žvalgosi ir į Boliviją bei Nikaragvą.

Ekonomikos ekspertų teigimu, Iraną orientuotis į Lotynų Ameriką verčia ne tik politinių sąjungininkų paieška, bet ir JAV inicijuotos ekonominės sankcijos Teheranui, kurios velniškai apsunkina šios šalies padėtį. Daugelis užsienio kompanijų su iraniečiais dirbti tiesiog bijo, Vakarų bankai atsisako kredituoti jų sandorius užsienyje. JAV administracija yra ne kartą raginusi ES nutraukti ekonominius ryšius su Iranu, o nepaklususioms kompanijoms grasino sankcijomis. Griežtų sankcijų gali sulaukti ir amerikiečių bendrovės, nesilaikančios taisyklės, kad Irane negalima investuoti daugiau kaip 20 mln. JAV dolerių. Tad Irano draugystė su Lotynų Amerika – ir meilė, ir išskaičiavimas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras