Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Kad Rusija keičiasi ne į gerąją pusę, kalčiausi Vakarai (15)

Valentinas Mitė
2008 10 27

Požiūriai į Rusiją – tiek Vakaruose, tiek pačioje Rusijoje – yra labai skirtingi.

Todėl vienareikšmiškai atsakyti, ar Rusija šiuo metu darosi agresyvesnė ir kur yra to agresyvumo ribos, nėra lengva. Gruzijos ir Rusijos karas nebūtinai reiškia kokius nors fundamentalius pokyčius dabartinėje Rusijos politikoje. Ar jie įvyko, parodys netolima ateitis.

Yra daug tiesos teiginyje, kad Rusija yra mįslė tiek rusams, tiek aplinkiniam pasauliui.

Pažvelkime į labiausiai paplitusias nuostatas Rusijos atžvilgiu ir suprasime, kokioje ideologinėje, politinėje ir istorinėje raizgalynėje esame atsidūrę vertindami dabartinę Rusijos politiką.

Kaip visada, labai daug reiškia geografija.

Kai kurioms valstybėms, sakykim, Lenkijai, Rusija yra istorinė ir tradicinė priešininkė. Dauguma čekų iki šiol negali atleisti 1968 metų okupacijos, nors iki Antrojo pasaulinio karo Čekoslovakija laikė Rusiją draugiška kaimynine slavų valstybe. Lietuvos santykiai su Rusija, prasidėję nuo valstybės susikūrimo, nėra vienareikšmiai, bet būtų neteisinga Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei taikyti XIX amžiaus nacionalizmo kategorijas. Lietuvos valdančiojo luomo ir rusų santykiai dažnai buvo labai artimi ir draugiški.

Visai kitoks požiūris į Rusiją vyrauja Italijoje ar Prancūzijoje, kurios tiesioginių susidūrimų su Rusija beveik neturėjo arba jie buvo labai trumpalaikiai, kaip, sakykim, Prancūzijos imperatoriaus Napoleono invaziją į Rusiją ar rusų ir švedų karai. Tai paliko tikrai menkas istorines nuosėdas.

Dabartinei Vakarų sąmonei daug didesnę įtaką padarė esminis SSRS-Rusijos indėlis į pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Didelių visuomenės grupių SSRS buvo vertinama kaip Europos išgelbėtoja. Beje, pralaimėjimas Sovietų Sąjungai, ko gero, lemia ir dabartinę Rusijai draugišką Vokietijos politiką.

Nereikėtų užmiršti, kad nemaža dalis Vakarų visuomenės dalis jautė simpatijas ir socializmo utopijai, kurią bandė įgyvendinti SSRS. Iki N. Chruščiovo kalbos XX komunistų partijos suvažiavime niekas netikėjo, kad sovietinis socializmo modelis praktikoje gali būti nė kiek ne geresnis už fašizmą.

Gana daug Vakarų intelektualų, ne vien prancūzų filosofas Jeanas Paulis Sartre‘as, ilgą laiką buvo Sovietų Sąjungos pusėje. Nemaža dalis dabartinio Vakarų jaunimo, kad ir Italijoje ar Prancūzijoje, yra kairiųjų pažiūrų ir apgailestauja dėl socializmo žlugimo subyrėjus Sovietų Sąjungai. Net Čekijoje antra pagal įtaką politinė partija yra komunistai, jaučiantys simpatijas Rusijai ir stiprėjančiai jos pozicijai pasaulio politikoje, arba, kaip kiti pasakytų, didėjančiam Rusijos agresyvumui.

Skirtingi ne tik svetimųjų požiūriai.

Patys rusai savo vietą istorijoje ir savo valstybės misiją supranta labai skirtingai. Dalis visuomenės Rusiją laiko europietiška valstybe, kurios svarbiausias uždavinys – iki galo įgyvendinti modernias vakarietiškas vertybes: demokratijos principus, žmogaus teisių apsaugą, žodžio ir spaudos laisvę. Šios provakarietiškos inteligentijos nuomone, Rusija privalo atsisakyti imperinių užmačių ir tapti tuo, kuo seniai turėjo būti – normalia Europos valstybe. Ši visuomenės dalis dabartinės valdžios politikos atžvilgiu dažnai kritiškesnė už didžiausius Rusijos kritikus Vakaruose.

Tačiau labai nemažai politinio posovietinio elito mano, kad Rusija nėra Europos dalis, o užima tarpinę padėtį tarp Europos ir Azijos, iki galo nepriklausydama nei vienai, nei kitai. Arba iš dalies būdama ir ta, ir kita.

Šis požiūris  susiformavo jau XIX amžiuje. Bolševikų valdymas dar labiau iškreipė veidrodį, į kurį žvelgdama Rusija vertina pati save. Komunistai, viena vertus, buvo internacionalistai, o kita vertus, ypač po Antrojo pasaulinio karo, rusifikacijos tendencijos stiprėjo ir pasiekė net vaikų darželių lygį, kur kitataučiai vaikai jau pradėdavo mokytis „kalbėti kalba, kuria kalbėjo Leninas“.

Istorija lieka istorija, bet Rusija faktiškai niekada neturėjo galimybės būti nacionaline rusų valstybe, kaip, sakykim, kokia nors Bulgarija ar Lenkija. Dėl šios priežasties labai didelė dalis rusų suvokė Sovietų Sąjungos subyrėjimą kaip per šimtmečius kurtos imperinės valstybės žlugimą, o ne kaip galimybę kurti ką nors naujo ir iš esmės geresnio. Didelės buvo ir nuoskaudos, nes Vakarai po SSRS subyrėjimo nerodė Rusijai didesnės pagarbos, o elgdavosi taip, kaip patys nuspręsdavo esant patogiau. Iki šiol dar nesuvokiama, kad SSRS subyrėjimas galėjo paskęsti kraujo jūroje. Nacionalinės savigarbos jausmas yra beveik įgimtas Rusijai, ir ji neišvengiamai turėjo liautis stovėjusi nieko nedarydama, kaltai nuleidusi galvą.

Pokyčiai įvyko, kai Vladimiras Putinas perėmė valdžią, o naftos ir dujų kainos pradėjo duoti Rusijai didžiulį pelną. Pasikeitimui įtakos turėjo ir tai, kad Rusijos politikai pagaliau suprato, kokie dvasiškai silpni, nevieningi ir lengvai nuperkami yra Vakarai.

Tai iš esmės pakeitė Rusijos politiką ir padidino jos ambicijas, o jeigu kam nors patinka griežtesni žodžiai, padidino jos agresyvumą.

Tai nenaudinga niekam – nei Rusijos kaimynams, nei tai daliai Rusijos, kuri nori, kad šalis būtų visavertė europietiška valstybė.

Tačiau Vakarai pavojų linkę įžvelgti ne ten, kur jis yra.

Prieš kurį laiką Vakarai pakrikštijo Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“. O kas tada yra V. Putinas, dabartinis Rusijos ministras pirmininkas? Priešpaskutinis Europos diktatorius? Kaip sudaryti diktatorių sąrašą? Ar gali kriterijumi būti šalies energetikos resursai? Matyt, taip.

A. Lukašenka padarė ne vieną nuodėmę savo šalies opozicijai ir demokratijos principams. Tačiau jis nekariavo tokio totalinio karo, kokį prieš Čečėniją kovojo ir kovoja V. Putinas, A. Lukašenka nekariavo su kaimynine valstybe, atplėšdamas jos teritoriją, kaip Kremlius padarė Gruzijoje.

Padėtis aiškiai pasikeitė, ir todėl tenka kalbėti apie agresyvesnę ir ambicingą Rusiją.

Su apgailestavimu tenka konstatuoti, kad dėl dabartinės situacijos kalčiausi ne Rusiją dabar valdantys buvę KGB karininkai, o Vakarai. Kaip tik todėl padėtis yra labai pavojinga tiek Rusijos demokratams, tiek jos kaimynams.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 15)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (6)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (10)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (64)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (4)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras