Ukrainos politinė sistema beveik nuo pat Belovežo girios susitarimų pasirašymo ypatingu stabilumu negarsėjo. Anksčiau ją krėsdavo skandalai, susiję su Leonido Kučmos siekiais primesti šaliai autoritarinį režimą ir sulieti valdžios institucijas su stambiuoju oligarchiniu kapitalu, paskui buvo Kremliaus remti bandymai šalies vadovu padaryti Viktorą Janukovyčių, atvirai pasisakiusį už prorusišką Ukrainos kursą, bet turėjusį kiek atsitraukti po „oranžinės“ revoliucijos, iškėlusios Viktorą Juščenką. Tačiau net ir „oranžinės“ revoliucijos pergalė greičiau reiškė naujo skandalų ir neramumų etapo pradžią, o ne demokratinę šalies stabilizaciją.

Pradžioje prezidentui V. Juščenkai teko nuolat kovoti su į premjero kėdę atsisėdusiu V. Janukovyčiumi, kuris, jausdamas tvirtą Maskvos užnugarį, stengėsi visokeriopai apriboti prezidento įgaliojimus ir pagrindinius valdžios svertus sutelkti ministrų kabineto rankose. Lyg to būtų buvę negana, parlamento (Rados) rinkimuose nugalėjus demokratinėms jėgoms ir ministre pirmininke tapus ambicingajai Julijai Tymošenko, nesantaika ir valdžios nepasidalijimas įsižiebė jau tarp pačių demokratų. Viso to rezultatas – šių metų rudenį pasirodęs V. Juščenkos sprendimas dėl Rados paleidimo ir naujų parlamento rinkimų, kurie prezidentui galėjo nieko gero ir nežadėti, nes buvo aišku, kad prorusiškoms jėgoms atsiranda puiki galimybė išnaudoti demokratų tarpusavio nesutarimus. Tačiau tai, kokia politinė komedija prasidėjo po prezidento įsako dėl parlamento paleidimo, sunku įsivaizduoti bet kokioje normalioje vakarietiškoje valstybėje – vyriausybė, vadovaujama J. Tymošenko, atsisakė finansuoti neeilinius Rados rinkimus ir taip netikėtai paralyžiavo šalies vadovo valią. O kadangi dar prieš tai J. Tymošenko iniciatyva buvo apribotos V. Juščenkos galios, po gana ilgos tarpusavio trinties ir savotiškos aukščiausio politinės sistemos segmento krizės prezidentas buvo priverstas nusileisti ir atšaukti savo įsaką dėl parlamento paleidimo. Tai, kad šis žingsnis buvo neabejotinas smūgis į paširdžius V. Juščenkos autoritetui, kuris ir taip, palyginti su „oranžinės“ revoliucijos laikais, yra gerokai smukęs, galima neabejoti. Ypač po to, kai Rados pirmininkas Volodymyras Lytvinas, J. Tymošenko blokas ir V. Juščenką remianti partija „Mūsų Ukraina“ tarsi dovaną nusileidusiam prezidentui neseniai paskelbė, kad suformavo naują, neva tvirtesnę demokratinę koaliciją ir kiek pakoreguos ministrų kabineto sudėtį. J. Tymošenko, kaip visada ištikima savo stiliui, šį žingsnį netgi pavadino „istoriniu įvykiu“ ir pareiškė, kad politinė krizė Ukrainoje baigėsi.

Iš pirmo žvilgsnio tokia įvykių eiga turėtų džiuginti tiek V. Juščenką, tiek tikrąsias provakarietiškas Ukrainos jėgas, nes priešlaikiniai Rados rinkimai jas vėl galėjo nublokšti į opoziciją, o prezidentui pateikti ne itin palankų partnerį premjero pareigose. Tačiau atsižvelgiant į Kremliaus strateginius interesus Ukrainoje, kurie tikrai niekur nedingo pompastiškai paskelbus „oranžinės“ revoliucijos pergalę, situacija neatrodo tokia paprasta ir vienareikšmė. Ypač jei prisiminsime J. Tymošenko laikyseną per pastarąjį pusmetį, kai įtampa tarp jos ir prezidento, kadaise vieningai stojusių prieš prorusišką V. Janukovyčiaus savivalę, nuolatos didėjo. O paskutinysis žingsnis, tarsi demonstruojantis „silpnesniam“ V. Juščenkai geranorišką gestą, akivaizdžiai rodo, kad Ukrainos premjerė jau nusitaikė į prezidento postą. Tik klausimas, ar jos konkurencija su dabartiniu šalies vadovu bus dviejų provakarietiškų kandidatų dvikova.

Taip kalbėti leidžia prielaidos, kad Ukrainos atžvilgiu Kremlius pasirinko kiek kitokią taktiką, palyginti su kitomis posovietinėmis šalimis, kurių didžiumoje sėdi ramūs savi vietininkai. Variantas su V. Janukovyčiumi akivaizdžiai nepavyko, o ryžtis kam nors panašiam į Gruzijos įvykius Maskva, be abejo, neturi jokio noro. Vadinasi, potencialių šalininkų reikia ieškoti tarp esamų priešininkų, ir, sutikime, iš dabartinio demokratinio Ukrainos politinio elito J. Tymošenko tam tinka labiausiai. Ne dėl kokių nors savo asmeninių savybių ar materialinio suinteresuotumo, o dėl pažeidžiamumo šleifo, kuris, tikėtina, velkasi iš jos praeities.

Gegužės 13 d. į Vilnių su darbo vizitu atvyko Ukrainos vicepremjeras Konstantynas Gryščenka, pranešė jo spaudos tarnyba.

Kalbant apie Afriką, vis dažniau užsimenama apie ekonominius klausimus. Ji įvardijama kaip didžiulių galimybių regionas, bet kai kurie ekspertai nusiteikę skeptiškai, ypač kalbėdami apie ekonomikos pakilimo trukmę.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.